Tuštėja senasis dvaras

Tuš­tė­ja se­na­sis dva­ras

Dau­giau kaip 40 me­tų už­ven­tiš­kė Joa­na Mil­kin­tie­nė gy­ve­na bu­vu­sia­me dva­ro rū­me. Čia bu­vo įkur­din­ta 12 šei­mų. Da­bar be­li­ko tik še­ši gy­ve­na­mi būs­tai. Ir ne vi­suo­se žmo­nės gy­ve­na vi­są lai­ką. Ki­ti su­grįž­ta tik pa­va­sa­ro­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Il­gas me­di­nis pa­sta­tas mies­te­lio pa­kraš­ty­je ne­to­li ma­lū­no. Čia bu­vo Už­ven­čio dva­ro rū­mas. Pas­ku­ti­ny­sis jo šei­mi­nin­kas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos eko­no­mis­tas, 1916 me­tų Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Jo­nas Smil­ge­vi­čius, mi­ręs 1942 – ai­siais. Dva­ro rū­me gy­ve­no ir kū­rė Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė Šat­ri­jos Ra­ga­na. Čia gi­mė jos gra­žiau­si ap­sa­ky­mai „Se­na­me dva­re“, „Ir­kos tra­ge­di­ja“ ir ki­ti.

Šiais ta­kais, ku­riais vaikš­čio­jo iš­ki­lūs Už­ven­čio žmo­nės, da­bar vaikš­to 21 – ojo am­žiaus gy­ven­to­jai. Vie­ni čia pra­lei­dę ke­lias de­šim­tis me­tų, pa­do­riai gy­ve­nę su­tin­ka sau­lė­ly­dį. Ki­ti jau­ni, be­si­ka­bi­nan­tys į gy­ve­ni­mą, lyg paukš­čiai skrai­dan­tys tarp už­sie­nio ir Lie­tu­vos. Ket­vir­ti su­grį­žę iš ka­lė­ji­mo ar­ba stik­liu­ko mė­gė­jai.

Se­na­sis dva­ras neiš­va­ro nė vie­no. Vi­sus vie­no­dai glau­džia po se­nu sa­vo sto­gu, už­sto­ja nuo šal­čio ke­lių šim­tų me­tų se­nu­mo sie­no­jais.

Iš­li­kęs ne tik šis se­nas dva­ro pa­sta­tas. Čia pat ma­lū­nas, ūki­niai pa­sta­tai. Dva­ras tu­rė­jo pa­vyz­di­nį ūkį: pro­duk­ty­vių kar­vių ban­dą, spi­ri­to va­ryk­lą, lentp­jū­vę, sū­ri­nę, ta­ba­ko plan­ta­ci­jų ir džio­vyk­lą.

Ir da­bar­ti­niai bu­vu­sio rū­mo gy­ven­to­jai tar­si sau­go bu­vu­sią na­mo gar­bę. Nors se­niau vie­na­me rū­me til­po 12 šei­mų, bet vi­si gy­ven­to­jai bu­vę ra­mūs, pa­gar­būs vie­nas ki­tam.

Šian­dien po lan­gais žy­di gė­ly­nai. Me­džių ap­sup­ty­je ža­liuo­ja ve­jos. Tvo­ro­mis ap­rė­min­ti gy­ven­to­jų kie­me­liai, kur yra jų pri­va­ti poil­sio erd­vė.

Po kie­mą vaikš­to vie­na iš se­niau­sių­jų se­no­jo dva­ro gy­ven­to­jų Joa­na Mil­kin­tie­nė. Ji ta­kus čia mi­na nuo 1975 – ųjų. Ne­to­lie­se bu­vo ko­lū­kio fer­mos. Čia mel­žė kar­ves.

Po­nia Joa­na tu­ri du kam­ba­rius ir vir­tu­vę. To­kia­me būs­te be pa­to­gu­mų užau­gi­no sū­nų. Jau­ku jai gy­ven­ti ir da­bar. Kiek­vie­nas gy­ven­to­jas tu­ri at­ski­rą įė­ji­mą. Ne­rei­kia mur­dy­tis vie­no­je laip­ti­nė­je, kur du kai­my­nai vie­nu me­tu ne­ga­li ati­da­ry­ti du­rų, nes jos su­si­mu­ša vie­nos į ki­tas. Ne­rei­kia kel­tis laip­tais į ko­kį penk­tą aukš­tą. Iš­virs­ti lau­kan, sa­vas kie­me­lis. Me­džiai. Ne­to­li vin­giuo­ja Ven­ta.

„Bu­tai čia ava­ri­nės būk­lės, – pa­sa­ko­ja po­nia Joa­na. – Rei­kė­tų keis­ti sto­gą.“

Bet ke­liems kai­my­nams ne­leng­va su­si­tar­ti. Ne vi­si tu­ri pi­ni­gų re­mon­tui. O se­niū­ni­ja da­bar ne­si­kiš. Bu­tai pri­va­ti­zuo­ti.

„Čia bu­vo aly­vų gi­rai­tė, vais­me­džių so­das, – me­na se­no­ji dva­ro gy­ven­to­ja. – Lai­kas pa­da­ro sa­vo. Vis­kas kei­čia­si. Ša­li­mais esan­tį par­ką pri­žiū­ri Kny­ze­liai. Gra­žiai pri­žiū­ri. Jei ne­pri­žiū­rė­tų, bū­tų gė­da. Juk va­sa­rą čia at­va­žiuo­ja daug tu­ris­tų, ves­tu­vi­nin­kų, ku­rie šven­čia Už­ven­čio ma­lū­ne. Esa­me „ant akių“.

Dvy­li­ko­je bu­tų da­bar be­li­ko tik še­ši gy­ven­to­jai. Joa­nos tei­gi­mu tik ke­tu­rios šei­mos gy­ve­na nuo­lat. Ki­ti at­va­žiuo­ja tik pa­va­sa­ro­ti. Li­kę bu­tai – tuš­ti – už­kal­tais lan­gais.

Se­na­jai gy­ven­to­jai – sma­gu, kad ša­li­mais ku­ria­si jau­nos šei­mos. Vie­na į se­ną­jį dva­rą įsi­ve­dė ir van­de­nį. Kaip mies­te – van­duo bė­ga iš čiau­po.

Gy­ve­na jau­na mo­te­ris su ma­ža mer­gai­te. Ei­na į dar­bą.

Iš il­go dva­ro pa­sta­to ga­lo Kan­cių bu­to du­rys. Ant laip­te­lių pa­si­ro­do šei­mi­nin­kė Ing­ri­da Kan­cie­nė. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja bu­tą se­na­me dva­re pa­vel­dė­ju­si iš mo­čiu­tės. Bū­tent šia­me kam­ba­ry­je gy­ve­no ir kū­rė Šat­ri­jos Ra­ga­na. Nu­pir­kę dar ir „už sie­nos“ esan­tį būs­tą pra­si­plė­tė erd­vę, pa­da­rė ka­pi­ta­li­nį re­mon­tą, įsi­ren­gė pa­to­gu­mus.

Jau­na šei­ma va­ži­nė­ja dirb­ti į Šve­di­ją. Po­nia Ing­ri­da sa­ko kiek­vie­ną va­sa­rą trau­kian­ti dirb­ti į Šve­di­jos so­dus. Per žie­mą dir­ba Už­ven­ty­je vi­rė­ja mo­kyk­lo­je. Vy­ras ten dar­buo­ja­si ir žie­mą. Tvar­ko vais­me­džius, re­ti­na, ge­nė­ja.

„No­rė­jo­me iš čia pa­bėg­ti, – sa­ko Ing­ri­da. – Ta­čiau ki­tur ir ki­tą bu­tą bū­tų sun­ku nu­pirk­ti. Nors pri­si­du­ria­me iš da­bo už­sie­ny­je, bet už­ten­ka tik pra­gy­ve­ni­mui.“

Šei­ma tu­ri paaug­lius vai­kus. Kai tė­vai už­dar­biau­ja už­sie­ny­je, juos pri­žiū­ri mo­čiu­tė.

Jau­na šei­ma abe­jo­ja, ar ver­ta leis­ti daug pi­ni­gų ava­ri­nia­me na­me esan­čio būs­to re­mon­tui. Ta­čiau gy­ven­ti ne­su­sit­var­kius ir­gi bū­tų ne­sma­gu.

Mo­te­ris mo­ja ran­ka į dva­ro rū­sius su ar­ka ties įė­ji­mu. Vi­siems už­ten­ka pa­si­dė­ji­mo. Kiek­vie­nas gy­ven­to­jas tu­ri sa­vą san­dė­liu­ką. Tik ap­gai­les­tau­ja, kad praė­ju­sią va­sa­rą su­de­gė dva­ro ūki­nis pa­statas. Se­niū­ni­ja iš­ve­žė de­gė­sius. Li­ko pa­sta­to ply­ti­nės sie­nos. Jų ne­griau­na, nes tai is­to­ri­nis pa­sta­tas.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

SEN­BU­VĖ: Joa­na Mil­kin­tie­nė se­na­me dva­re gy­ve­na jau 41 me­tai. Puo­se­lė­ja gė­ly­nus, lais­to juos Ven­tos van­de­niu.

JAU­KU­MAS: Iš mo­čiu­tės būs­tą se­na­me dva­re pa­vel­dė­ju­si Ing­ri­da Kan­cie­nė įsi­kū­rė jau­kiai.

DVA­RAS: Se­nas ke­lių šimt­me­čių me­di­nis dva­ras dar tar­nau­ja žmo­nėms.