Tualetai seniūnijos, žemė po jais – privati

SKAI­TY­TO­JAI KREI­PIA­SI

Tua­le­tai se­niū­ni­jos, že­mė po jais – pri­va­ti

Kiau­no­riuo­se su­si­klos­tė keis­ta si­tua­ci­ja. Po že­mės per­ma­ta­vi­mų so­cia­li­niams būs­tams pri­klau­san­tys lau­ko tua­le­tai at­si­dū­rė pri­va­čio­je „Šim­šės“ že­mės ūkio bend­ro­vės va­do­vo Sta­nis­lo­vo Balt­ru­šai­čio že­mė­je. Bend­ro­vės va­do­vas ne­griau­na tua­le­tų, dar nu­siun­čia ir sa­vo dar­buo­to­jus, kad iš­siurb­tų duo­bes. Jei tik se­niū­nas pa­pra­šo...

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ner­vi­na pe­lė­siai ir tua­le­tai

Į re­dak­ci­ją krei­pė­si Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jos Kiau­no­rių kai­me esan­čio so­cia­li­nio būs­to gy­ven­to­jas Gin­ta­ras Me­de­lis. Laiš­ke re­dak­ci­jai jis ra­šo:

„Gy­ve­nu Kiau­no­rių kai­me, Drau­gys­tės gat­vė­je, so­cia­li­nia­me būs­te, ku­ris įreng­tas bu­vu­sio­je ko­lū­kio kon­to­ro­je. Ma­no bu­tas pir­ma­me aukš­te, yra vie­nas kam­ba­rys ir vir­tu­vė, abu po 15 kvad­ra­ti­nių met­rų.

Vir­tu­vė­je lu­bos ne­daug pa­pe­li­ju­sios, o kam­ba­ry­je pu­sė lu­bų pa­deng­tos pe­lė­siais.

Virš ma­no bu­to ant­ra­ja­me aukš­te ir­gi yra ana­lo­giš­ki kam­ba­riai, bu­vę ka­bi­ne­tai, bet ten iš­plėš­tos grin­dys ir li­ko pli­kos per­den­gi­mo plokš­tės. Kam­pe prie lan­go per­den­gi­mo plokš­tė­je iš­kal­ta apie 20 cen­ti­met­rų dia­met­ro sky­lė tie­siai į plokš­tės ka­na­lą.

Lan­go stik­las su­ski­lęs ir sky­lė­tas, kai ly­ja ar snin­ga, tai lie­tus ar­ba tirps­tan­tis snie­gas pro stik­lo sky­les bė­ga tie­siai ant plokš­tės. Ta­me kam­pe žie­mą vi­sas kam­pas bū­na šla­pias, o ant lu­bų kaip pir­ty­je ka­bo pu­pos dy­džio van­dens la­šai.

Pra­šiau se­niū­no, kad ant tų plokš­čių už­pil­tų nors 20 cen­ti­met­rų sluoks­nį pju­ve­nų. Bet man at­sa­kė – su­si­tvar­kyk pa­ts, lyg aš bū­čiau iš­plė­šęs grin­dis ir sky­lę plokš­tė­je iš­kir­tęs.

Aš pen­si­nin­kas, ma­no pen­si­ja 172 eu­rai. Tai iš ko­kių lė­šų man vi­sa tai su­tvar­ky­ti? Ir ar pri­klau­so? Juk bu­tas – ne ma­no nuo­sa­vy­bė, jis Sa­vi­val­dy­bės.

Nie­ka­da ne­si­skun­džiau svei­ka­ta. Iki 39 me­tų ak­ty­viai spor­ta­vau, žai­džiau reg­bį. Da­bar su­šlu­ba­vo svei­ka­ta, su­tri­ko šir­dies rit­mas, vė­liau at­si­ra­do šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mas, svai­go gal­va, su­tri­ko koor­di­na­ci­ja, 2 sa­vai­tes iš­gu­lė­jau Kel­mės li­go­ni­nė­je.

Vi­si ži­no­me, kad pe­lė­siai kenks­min­gi svei­ka­tai, o gal ir jie pri­si­dė­jo prie vi­sų tų ne­ga­la­vi­mų.

Ne­to­li, apie 25 met­rai nuo ma­no bu­to, sto­vi vie­šas tua­le­tas. Bet jis neiš­siurb­tas. Bu­vo at­va­žia­vusi ase­ni­za­to­ri­nė ma­ši­na, bet neiš­siur­bė, sa­ko, – pri­mė­ty­ta sku­du­rų ir plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Vai­ruo­to­jas bai­mi­no­si, kad už­si­kimš žar­nos.

Grei­tai fe­ka­li­jos bėgs per slenks­tį link par­duo­tu­vės ir pie­no su­rin­ki­mo punk­to. Bet tu­ri bū­ti išei­tis, kaip iš­siurb­ti ir iš­va­ly­ti. Neį­ma­no­ma lan­gų ati­da­ry­ti, tiek pri­vi­so mu­sių. O anks­čiau, kai tua­le­to šu­li­niai bū­da­vo siur­bia­mi, mu­sių ne­bu­vo.

Gal po šio straips­nio val­džia im­sis dras­tiš­kų prie­mo­nių ma­no at­žvil­giu, kas ži­no? Ta­čiau ty­lė­ti ne­ga­lė­jau.“

Tua­le­tai – nie­kie­no, re­mon­tui pi­ni­gų nė­ra

Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­nas Val­das Iva­naus­kas, su­pa­žin­din­tas su Gin­ta­ro Me­de­lio laiš­ku, tvir­ti­no, jog se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je ir jos ba­lan­se jo­kio lau­ko tua­le­to nė­ra. Lau­ko tua­le­tai, ku­riais nau­do­ja­si po­ra so­cia­li­nių būs­tų gy­ven­to­jų, at­si­dū­rė „Šim­šės“ že­mės ūkio bend­ro­vės va­do­vui Sta­nis­lo­vui Balt­ru­šai­čiui pri­klau­san­čio­je že­mė­je. Pap­ra­šy­tas že­mės sa­vi­nin­kas at­siun­čia sa­vo tech­ni­ką, kad iš­siurb­tų tua­le­tų duo­bes.

Pa­sak se­niū­no, pa­gal su­tar­tį tua­le­tais pri­va­lo rū­pin­tis pa­tys so­cia­li­nių būs­tų gy­ven­to­jai.

„Gin­ta­ras Me­de­lis at­si­kė­lė iš Šiau­lių. Gy­ve­no su vie­na kiau­no­riš­ke mo­te­ri­mi. Kai ji mi­rė, bend­ruo­me­nė pra­šė se­niū­ni­jos, kad G. Me­de­liui bū­tų skir­tas so­cia­li­nis būs­tas, – re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo se­niū­nas V. Iva­naus­kas. – Sky­rė­me li­ku­sį lais­vą vie­no kam­ba­rio bu­tą. Jis su­ti­ko su vi­so­mis są­ly­go­mis. Ža­dė­jo pa­ts su­si­tvar­ky­ti. Nors bu­tas bu­vo tuo me­tu su­re­mon­tuo­tas, pa­keis­ti lan­gai. Ga­lė­tų pa­ts šiek tiek tvar­ky­tis. Nuo­mos mo­kes­tis – sim­bo­li­nis – vie­nas ar po­ra eu­rų per mė­ne­sį.“

Pa­sak se­niū­no, so­cia­li­nių būs­tų re­mon­tui se­niū­ni­ja ga­vo tik po­rą tūks­tan­čių eu­rų me­tams. Sten­gia­si su­re­mon­tuo­ti lais­vus li­ku­sius būs­tus, kad ga­lė­tų su­teik­ti nau­jiems gy­ven­to­jams. „Ta­me pa­čia­me na­me yra ir dau­giau so­cia­li­nių būs­tų, bet ki­ti gy­ven­to­jai ne­si­skun­džia, pa­tys ap­si­šil­ti­na sie­nas iš vi­daus.“

Že­mės sa­vi­nin­kas tua­le­tus siū­lo už­ra­kin­ti

„Šim­šės“ bend­ro­vės va­do­vas ir že­mės, ant ku­rių sto­vi tua­le­tai, sa­vi­nin­kas Sta­nis­lo­vas Balt­ru­šai­tis re­dak­ci­jai tvir­ti­no, jog jis ga­lė­tų ir nu­griau­ti tua­le­tus. Jam šie sta­ti­niai – ne­rei­ka­lin­gi. Ta­čiau, kai se­niū­nas pa­pra­šo, nu­siun­čia sa­vo tech­ni­ką ir iš­siur­bia.

Pas­ku­ti­nį kar­tą duo­bes va­lė gal rugp­jū­čio mė­ne­sį. Ta­čiau iš­trau­kę apie 6 ku­bus, vai­ruo­to­jai bai­mi­no­si, kad už­si­kiš žar­nos. Mat į duo­bes iš tik­rų­jų bu­vo pri­mes­ta sku­du­rų ir plas­ti­ki­nių bu­te­lių.

Pa­sak S. Balt­ru­šai­čio, duo­bės pa­sta­ruo­ju me­tu grei­tai pri­si­pil­do dėl lie­tin­go ru­dens. Į jas bė­ga van­duo ir nuo pie­no su­pir­ki­mo punk­to. Plau­na­mi šal­dy­tu­vai, nuo­plo­vos pa­lei­džia­mos že­myn.

S. Balt­ru­šai­tis pa­ža­dė­jo dar kar­tą nu­siųs­ti sa­vo tech­ni­ką, kad iš­va­ly­tų tua­le­tus. Jo nuo­mo­ne, se­niū­nas tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad tua­le­tai bū­tų už­ra­kin­ti. Jais da­bar nau­do­ja­si tik du so­cia­li­nių būs­tų gy­ven­to­jai. Ki­ti pa­si­sta­tė at­ski­rus lau­ko tua­le­tus. Tiems gy­ven­to­jams rei­kė­tų duo­ti rak­tus, kad bet kas prie jų ne­priei­tų ir ne­terš­tų bu­te­liais ir sku­du­rais. O jei­gu gy­ven­to­jai pa­tys to­kių da­ly­kų pri­si­mė­tys, pa­tys ir bus kal­ti.