
Naujausios
Trys kartos po vienu stogu
Kelmės rajone, Liolių seniūnijos Gailių kaime, po vienu stogu gyvena trys Vasiliauskių kartos. Vyriausia aštuoniasdešimtmetė Marijona Vasiliauskienė, jos sūnus Stanislovas su žmona Vita ir anūkas Valdas. Visas tris kartas sieja meilė žemei ir savo gimtajam kaimui. Močiutė savo sklypelyje sodina bulves ir gėles. 120 hektarų valdantys sūnus ir anūkas – javus ir žaliuosius pašarus gyvuliams.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Žemė brangsta, gyvenimas darosi stabilesnis
Prieš tris dešimtmečius Stanislovas Vasiliauskis į savo tėvų namus parsivedė ir žmoną Vitą, savo kursiokę. Abu mokėsi agronomijos Tytuvėnų žemės ūkio technikume, kurį baigė ir šiandieninis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Kolūkyje ponas Stanislovas dirbo brigadininku.1991-aisiais pradėjo ūkininkauti nuo trijų hektarų žemės ir kelių karvių. Žmona Vita persikvalifikavo iš agronomės į zootechnikes, nes pradėjo rūpintis gyvuliais, Stanislovas prižiūrėjo laukus. Plėtėsi. Pirko žemės sklypus, mokėdamas po 600 – 800 litų už hektarą. Tuomet pradedantiems ūkininkauti buvo aukso amžius. Paskui žemė brango. Už paskutiniuosius hektarus mokėjo jau po 12 tūkstančių litų.
Šiuo metu savo ūkį sukūrusiam sūnui Valdui dar sunkiau įsigyti žemės. Visa išpirkta. Jei kas parduoda, prašo brangiai – kai kas ir po 10 tūkstančių eurų už hektarą, nors žemės aplink Gailius nėra labai našios.
Savo laiku dar įkandamomis kainomis žemės nupirkę tėvai atrėžė kelias dešimtis hektarų sūnui. Jis dar šiek tiek nusipirko. Abu ūkiai, drauge sudėjus, dirba apie 120 hektarų.
„Savarankiškai ūkininkauti geriau, negu lenkti nugarą svetimiems arba dirbti kolūkyje. Kiek darbo įdedi, tiek ir turi“, – apie savo gyvenimą sako S. Vasiliauskis.
Surėmusi pečius šeima augino javus, pardavę pirko technikos ir kito žemės ūkio inventoriaus. Pasinaudoję Europos parama nusipirko naują, galingą traktorių. Laikė karvių. Iš pieno ūkio gautus pinigus naudodavo pragyvenimui.
Pieno ūkio atsisako, augalininkystę žlugdo sausra
Anksčiau vyresnieji Vasiliauskiai laikydavo po 25 – 28 melžiamas karves. Dabar pasiliko tik aštuonias. Dėl mažų pieno žaliavos kainų neapsimoka jų daugiau laikyti. Kasdien parduoda po šimtą litrų pieno. Už litrą gauna po 19,5 cento. Pieno ūkio duodamų lėšų turi užtekti kasdieniams šeimos poreikiams.
Gailiuose pieną surenka net keturios bendrovės. Yra mokančių ir daugiau. Tačiau žemaitiško būdo Vasiliauskiai nenori lakstyti nuo vieno supirkėjo prie kito.
Jau nebelaiko ir kiaulių. Nors buvo laikas, kai laikydavo ir veislinių. Nusiperka jau nušertą peniukšlę iš kaimynų. „Žemdirbiams sukuriamos tokios sąlygos ir tokie reikalavimai, kad kuo mažiau dalykų apsimokėtų“, – svarsto gyvuliais besirūpinanti ponia Vita.
Augalininkystė – taip pat nėra garantuotas agroverslas. Pernai lietus javus merkė, šiemet alina sausra.
Vasiliauskiai jau nukūlė kviečius. Derlius mažesnis negu pernai. Prikūlė kiek daugiau kaip po penkias tonas iš hektaro. Ūkininkas džiaugiasi bent tuo, kad nesudarė išankstinių sutarčių. Ankstesniais metais perdirbėjai mokėdavo po 160 eurų už toną.
Šiemet grūdų kainos pakilo. Pirmąsias tonas pardavė po 176 eurus, dabar moka 190 eurų.
Mažiau prikūlė ir žirnių – po 2,5 – 3 tonas iš hektaro. Pernai kūlė po pusketvirtos tonos. Viliasi, jog bent vasarinių rapsų derlius nebus sumažėjęs, nes laukai neblogai atrodo.
Kitų kultūrų derliaus ūkininkai dar nenuėmė. Tikisi, jog gautų lėšų užteks atsiskaityti už trąšas, kurą ir įsigyti dar keletą reikalingų padargų. Į priekį šiek tiek paveža ir gaunamos tiesioginės išmokos.
Dukra – į muitinę, sūnus – į guminius batus
Vasiliauskiai džiaugiasi, kad kaime liko jų sūnus Valdas. Dukra baigė mokslus, gyvena mieste, dirba muitinėje. Sūnus, paklaustas, kur stos mokytis, atsakydavo šmaikščiai: „Į guminius batus“.
„Nuo mažens buvau šalia ūkininkaujančių tėvų. Patiko jų darbas. Patiko gyvenimas kaime. O kaime vienintelis pasirinkimas – ūkininkauti. Kartais dar vaikas būdamas nuvažiuodavau pas tetą į miestą. Man atrodydavo, jog ten nėra ką veikti“, – pasakoja 26 metų vaikinas.
Gavęs iš tėvų keliasdešimt hektarų žemės, jis pradėjo kurti savą mėsinių galvijų ūkį. Pasinaudojęs Europos parama vaikinas nusipirko pirmuosius gyvulius. Paramos gavo 30 procentų to, ką sumokėjo. Du trečdalius turėjo sumokėti pats.
Dabar jaunasis ūkininkas turi 15 žindenių karvių ir 10 limuzinų veislės jauniklių.
Savo žemėje augina kviečių, avižų, įsėja pievas. Pats valdo visą techniką, todėl darbuotojų nesamdo.
Ar nesunku jaunam žmogui iškęsti kaimo darbų karuselę ir savotišką rutiną? „Vasarą – nelengva, šiek tiek pavargstu, – pripažįsta Valdas. – Bet rudenį pabaigi darbus – ir laisviau. Dirbti reikia tik po kelias valandas, kol pašeri galvijus.“
Kol kas močiutės sodyboje kartu su tėvais gyvenantis Valdas turi draugę. Ji gimusi ir augusi kaimyniniame kaime, nesibaido kaimiškų darbų. Tad jauno ūkininko planuose – savos pastogės statyba.
Autorės nuotr.
Žemdirbiškas agronomų profesijas pasirinkę Vita ir Stanislovas Vasiliauskiai meilę žemei įdiegė ir savo sūnui Valdui. Jis baigė ūkininkų kursus ir kibo į žemę.
Ūkininkai Vasiliauskiai apsirūpinę technika. Jokiam darbui nereikia technikos samdytis ar nuomotis.
Sausra, pavogusi dalį derliaus, ūkininkui Stanislovui Vasiliauskiui sukėlė rūpesčių.
Valdas Vasiliauskis sako, jog jam patinka gyventi kaime, dirbti žemę modernia technika, rūpintis galvijais.