Trys kartos po vienu stogu

Trys kar­tos po vie­nu sto­gu

Kel­mės ra­jo­ne, Lio­lių se­niū­ni­jos Gai­lių kai­me, po vie­nu sto­gu gy­ve­na trys Va­si­liaus­kių kar­tos. Vy­riau­sia aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė Ma­ri­jo­na Va­si­liaus­kie­nė, jos sū­nus Sta­nis­lo­vas su žmo­na Vi­ta ir anū­kas Val­das. Vi­sas tris kar­tas sie­ja mei­lė že­mei ir sa­vo gim­ta­jam kai­mui. Mo­čiu­tė sa­vo skly­pe­ly­je so­di­na bul­ves ir gė­les. 120 hek­ta­rų val­dan­tys sū­nus ir anū­kas – ja­vus ir ža­liuo­sius pa­ša­rus gy­vu­liams.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Že­mė brangs­ta, gy­ve­ni­mas da­ro­si sta­bi­les­nis

Prieš tris de­šimt­me­čius Sta­nis­lo­vas Va­si­liaus­kis į sa­vo tė­vų na­mus par­si­ve­dė ir žmo­ną Vi­tą, sa­vo kur­sio­kę. Abu mo­kė­si ag­ro­no­mi­jos Ty­tu­vė­nų že­mės ūkio tech­ni­ku­me, ku­rį bai­gė ir šian­die­ni­nis Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis.

Ko­lū­ky­je po­nas Sta­nis­lo­vas dir­bo bri­ga­di­nin­ku.1991-ai­siais pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti nuo tri­jų hek­ta­rų že­mės ir ke­lių kar­vių. Žmo­na Vi­ta per­si­kva­li­fi­ka­vo iš ag­ro­no­mės į zoo­tech­ni­kes, nes pra­dė­jo rū­pin­tis gy­vu­liais, Sta­nis­lo­vas pri­žiū­rė­jo lau­kus. Plė­tė­si. Pir­ko že­mės skly­pus, mo­kė­da­mas po 600 – 800 li­tų už hek­ta­rą. Tuo­met pra­de­dan­tiems ūki­nin­kau­ti bu­vo auk­so am­žius. Pas­kui že­mė bran­go. Už pa­sku­ti­niuo­sius hek­ta­rus mo­kė­jo jau po 12 tūks­tan­čių li­tų.

Šiuo me­tu sa­vo ūkį su­kū­ru­siam sū­nui Val­dui dar sun­kiau įsi­gy­ti že­mės. Vi­sa iš­pirk­ta. Jei kas par­duo­da, pra­šo bran­giai – kai kas ir po 10 tūks­tan­čių eu­rų už hek­ta­rą, nors že­mės ap­link Gai­lius nė­ra la­bai na­šios.

Sa­vo lai­ku dar įkan­da­mo­mis kai­no­mis že­mės nu­pir­kę tė­vai at­rė­žė ke­lias de­šim­tis hek­ta­rų sū­nui. Jis dar šiek tiek nu­si­pir­ko. Abu ūkiai, drau­ge su­dė­jus, dir­ba apie 120 hek­ta­rų.

„Sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti ge­riau, ne­gu lenk­ti nu­ga­rą sve­ti­miems ar­ba dirb­ti ko­lū­ky­je. Kiek dar­bo įde­di, tiek ir tu­ri“, – apie sa­vo gy­ve­ni­mą sako S. Va­si­liaus­kis.

Su­rė­mu­si pe­čius šei­ma au­gi­no ja­vus, par­da­vę pir­ko tech­ni­kos ir ki­to že­mės ūkio in­ven­to­riaus. Pa­si­nau­do­ję Eu­ro­pos pa­ra­ma nu­si­pir­ko nau­ją, ga­lin­gą trak­to­rių. Lai­kė kar­vių. Iš pie­no ūkio gau­tus pi­ni­gus nau­do­da­vo pra­gy­ve­ni­mui.

Pie­no ūkio at­si­sa­ko, au­ga­li­nin­kys­tę žlug­do saus­ra

Anks­čiau vy­res­nie­ji Va­si­liaus­kiai lai­ky­da­vo po 25 – 28 mel­žia­mas kar­ves. Da­bar pa­si­li­ko tik aš­tuo­nias. Dėl ma­žų pie­no ža­lia­vos kai­nų neap­si­mo­ka jų dau­giau lai­ky­ti. Kas­dien par­duo­da po šim­tą lit­rų pie­no. Už lit­rą gau­na po 19,5 cen­to. Pie­no ūkio duo­da­mų lė­šų tu­ri už­tek­ti kas­die­niams šei­mos po­rei­kiams.

Gai­liuo­se pie­ną su­ren­ka net ke­tu­rios bend­ro­vės. Yra mo­kan­čių ir dau­giau. Ta­čiau že­mai­tiš­ko bū­do Va­si­liaus­kiai ne­no­ri laks­ty­ti nuo vie­no su­pir­kė­jo prie ki­to.

Jau ne­be­lai­ko ir kiau­lių. Nors bu­vo lai­kas, kai lai­ky­da­vo ir veis­li­nių. Nu­si­per­ka jau nu­šer­tą pe­niukš­lę iš kai­my­nų. „Žem­dir­biams su­ku­ria­mos to­kios są­ly­gos ir to­kie rei­ka­la­vi­mai, kad kuo ma­žiau da­ly­kų ap­si­mo­kė­tų“, – svars­to gy­vu­liais be­si­rū­pi­nan­ti po­nia Vi­ta.

Au­ga­li­nin­kys­tė – taip pat nė­ra ga­ran­tuo­tas ag­ro­vers­las. Per­nai lie­tus ja­vus mer­kė, šie­met ali­na saus­ra.

Va­si­liaus­kiai jau nu­kū­lė kvie­čius. Der­lius ma­žes­nis ne­gu per­nai. Pri­kū­lė kiek dau­giau kaip po pen­kias to­nas iš hek­ta­ro. Ūki­nin­kas džiau­gia­si bent tuo, kad ne­su­da­rė išanks­ti­nių su­tar­čių. Anks­tes­niais me­tais per­dir­bė­jai mo­kė­da­vo po 160 eu­rų už to­ną.

Šie­met grū­dų kai­nos pa­ki­lo. Pir­mą­sias to­nas par­da­vė po 176 eu­rus, da­bar mo­ka 190 eu­rų.

Ma­žiau pri­kū­lė ir žir­nių – po 2,5 – 3 to­nas iš hek­ta­ro. Per­nai kū­lė po pus­ket­vir­tos to­nos. Vi­lia­si, jog bent va­sa­ri­nių rap­sų der­lius ne­bus su­ma­žė­jęs, nes lau­kai ne­blo­gai at­ro­do.

Ki­tų kul­tū­rų der­liaus ūki­nin­kai dar ne­nuė­mė. Ti­ki­si, jog gau­tų lė­šų už­teks at­si­skai­ty­ti už trą­šas, ku­rą ir įsi­gy­ti dar ke­le­tą rei­ka­lin­gų pa­dar­gų. Į prie­kį šiek tiek pa­ve­ža ir gau­na­mos tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.

Duk­ra – į mui­ti­nę, sū­nus – į gu­mi­nius ba­tus

Va­si­liaus­kiai džiau­gia­si, kad kai­me ­li­ko jų sū­nus Val­das. Duk­ra bai­gė moks­lus, gy­ve­na mies­te, dir­ba mui­ti­nė­je. Sū­nus, pa­klaus­tas, kur stos mo­ky­tis, at­sa­ky­da­vo šmaikš­čiai: „Į gu­mi­nius ba­tus“.

„Nuo ma­žens bu­vau ša­lia ūki­nin­kau­jan­čių tė­vų. Pa­ti­ko jų dar­bas. Pa­ti­ko gy­ve­ni­mas kai­me. O kai­me vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas – ūki­nin­kau­ti. Kar­tais dar vai­kas bū­da­mas nu­va­žiuo­da­vau pas te­tą į mies­tą. Man at­ro­dy­da­vo, jog ten nė­ra ką veik­ti“, – pa­sa­ko­ja 26 me­tų vai­ki­nas.

Ga­vęs iš tė­vų ke­lias­de­šimt hek­ta­rų že­mės, jis pra­dė­jo kur­ti sa­vą mė­si­nių gal­vi­jų ūkį. Pa­si­nau­do­jęs Eu­ro­pos pa­ra­ma vai­ki­nas nu­si­pir­ko pir­muo­sius gy­vu­lius. Pa­ra­mos ga­vo 30 pro­cen­tų to, ką su­mo­kė­jo. Du treč­da­lius tu­rė­jo su­mo­kė­ti pa­ts.

Da­bar jau­na­sis ūki­nin­kas tu­ri 15 žin­de­nių kar­vių ir 10 li­mu­zi­nų veis­lės jau­nik­lių.

Sa­vo že­mė­je au­gi­na kvie­čių, avi­žų, įsė­ja pie­vas. Pats val­do vi­są tech­ni­ką, to­dėl dar­buo­to­jų ne­sam­do.

Ar ne­sun­ku jau­nam žmo­gui iš­kęs­ti kai­mo dar­bų ka­ru­se­lę ir sa­vo­tiš­ką ru­ti­ną? „Va­sa­rą – ne­leng­va, šiek tiek pa­vargs­tu, – pri­pa­žįs­ta Val­das. – Bet ru­de­nį pa­bai­gi dar­bus – ir lais­viau. Dirb­ti rei­kia tik po ke­lias va­lan­das, kol pa­še­ri gal­vi­jus.“

Kol kas mo­čiu­tės so­dy­bo­je kar­tu su tė­vais gy­ve­nan­tis Val­das tu­ri drau­gę. Ji gi­mu­si ir au­gu­si kai­my­ni­nia­me kai­me, ne­si­bai­do kai­miš­kų dar­bų. Tad jau­no ūki­nin­ko pla­nuo­se – sa­vos pa­sto­gės sta­ty­ba.

Au­to­rės nuo­tr.

Žem­dir­biš­kas ag­ro­no­mų pro­fe­si­jas pa­si­rin­kę Vi­ta ir Sta­nis­lo­vas Va­si­liaus­kiai mei­lę že­mei įdie­gė ir sa­vo sū­nui Val­dui. Jis bai­gė ūki­nin­kų kur­sus ir ki­bo į že­mę.

Ūki­nin­kai Va­si­liaus­kiai ap­si­rū­pi­nę tech­ni­ka. Jo­kiam dar­bui ne­rei­kia tech­ni­kos sam­dy­tis ar nuo­mo­tis.

Saus­ra, pa­vo­gu­si da­lį der­liaus, ūki­nin­kui Sta­nis­lo­vui Va­si­liaus­kiui su­kė­lė rū­pes­čių.

Val­das Va­si­liaus­kis sa­ko, jog jam pa­tin­ka gy­ven­ti kai­me, dirb­ti že­mę mo­der­nia tech­ni­ka, rū­pin­tis gal­vi­jais.