Trys dešimtmečiai „Volungės“ dainų

Trys dešimtmečiai „Volungės“ dainų

Trys de­šimt­me­čiai „Vo­lun­gės“ dai­nų

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį Sta­čiū­nų et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis „Vo­lun­gė“ mi­nė­jo kū­ry­bi­nės veik­los tris­de­šimt­me­tį. Šven­tė su­kvie­tė ir bū­rį bu­vu­sių ko­lek­ty­vo na­rių – tiek il­gaam­žių, tiek tų, ku­rie liau­diš­kas dai­nas skar­de­no, ra­te­lius su­ko prieš de­šimt­me­čius, dar bū­da­mi moks­lei­viai.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

An­samb­lis, su­jun­gęs kar­tas

Šven­tei skir­to­je pro­gra­mo­je kon­cer­ta­vo at­si­nau­ji­nu­si „Vo­lun­gė“ – ir suau­gu­sie­ji dai­ni­nin­kai, ir moks­lei­vių gru­pė, va­di­na­ma „pie­me­nė­liais“. O jiems plo­jo žiū­ro­vų sa­lė­je sė­din­tys bu­vę an­samb­lio na­riai – ži­la­gal­vės sen­jo­ros, „an­dai­nykš­čiai pie­me­nė­liai“, da­bar jau tris­de­šimt­me­čiai ar ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai.

An­samb­lio įkū­rė­ja bei bu­vu­si va­do­vė An­ge­lė Za­vec­kie­nė ir Sta­čiū­nų mo­kyk­los-dau­gia­funk­cio cent­ro me­no va­do­vas Ro­mal­das Si­ta­vi­čius pri­mi­nė ko­lek­ty­vo is­to­ri­ją. Skai­čiuo­ta, jog et­nog­ra­fi­nio an­samb­lio veik­lo­je da­ly­va­vo apie šim­tą žmo­nių, iš­ti­ki­miau­sios dai­ni­nin­kės sce­no­je pra­lei­do po ke­lio­li­ka ar dau­giau me­tų. „Vo­lun­gę“ ri­kiuo­ja jau šeš­ta va­do­vė.

Išs­kir­ti­nis an­samb­lio bruo­žas – sta­čiū­nie­čiai at­lie­ka sa­vo kraš­to dai­nas, ku­rias prieš dau­ge­lį me­tų iš­gir­do iš apy­lin­kė­se gy­ve­nu­sių pa­tei­kė­jų.

Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­dė­ko­mis už nuo­pel­nus sa­vi­veik­lai ir kraš­to et­ni­nei kul­tū­rai ap­do­va­no­tos An­ge­lė Za­vec­kie­nė ir Eu­ge­ni­ja Mon­kū­nie­nė, Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus pa­dė­kos – Bro­nei Vai­čiu­lie­nei, Onai Do­mei­kie­nei ir Ro­mal­dui Si­ta­vi­čiui.

Do­va­nos skir­tos ko­lek­ty­vo sen­bu­vėms, jau pa­li­ku­sioms sce­ną – Tek­lei Jan­kai­tie­nei, Ire­nai Gied­ri­mie­nei ir Al­do­nai Bud­rie­nei.

„Vo­lun­gė“ – At­gi­mi­mo bend­raam­žė

Mi­nė­ti veik­los ju­bi­lie­jų per Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo šven­tę „Vo­lun­gės“ sa­vi­veik­li­nin­kai pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai. Ko­lek­ty­vas su­si­kū­rė kaip tik tuo me­tu, kai Lie­tu­vo­je ėmė kal­tis pir­mie­ji At­gi­mi­mo dai­gai, o vi­suo­me­nė at­si­grę­žė į sa­vo šak­nis, su­si­do­mė­jo et­ni­ne kul­tū­ra.

At­gi­mi­mo iš­va­ka­rė­se kul­tū­ros spe­cia­lis­te pra­dė­ju­si dirb­ti An­ge­lė Za­vec­kie­nė su­kvie­tė į an­samb­lį dai­nin­gas Sta­čiū­nų ir ap­lin­ki­nių kai­mų mo­te­ris. Į pir­mą­sias re­pe­ti­ci­jas atė­jo Tek­lė Jan­kai­tie­nė, Va­le­ri­ja Mi­siū­nai­tė, Ge­nu­tė Ab­ro­ma­vi­čie­nė, Pra­ni­na Pup­lins­kie­nė, Va­le­ri­ja Ka­ni­šaus­kie­nė ir Ona Gu­taus­kie­nė. Iš ko­lek­ty­vo pra­di­nin­kių be­li­ku­si tik prie de­vin­tos de­šim­ties ar­tė­jan­ti T. Jan­kai­tie­nė – ki­tas jau iš­si­ve­dė Am­ži­ny­bė.

„Ko­lek­ty­vas grei­tai au­go. Be­veik dvi de­šim­tys bal­sin­gų dai­ni­nin­kų ženg­da­vo į sce­ną! Kaip su­kda­vo­si mū­sų šo­kė­jai – an­samb­lio kles­tė­ji­mo lai­kais jų bu­vo še­šios po­ros. O kol gy­va­vo Sta­čiū­nų pa­grin­di­nė mo­kyk­la – tu­rė­jo­me vai­kų et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį, pa­si­ro­dy­da­vu­sį ir kar­tu su suau­gu­siais, ir ver­tin­tą kaip at­ski­rą ko­lek­ty­vą. Švie­sios at­min­ties et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas, iš­gir­dęs to me­to mū­sų „pie­me­nė­lius“, pa­sa­kė, kad jie ver­ti kon­cer­tuo­ti di­de­lėms au­di­to­ri­joms. Taip jau­nie­ji sta­čiū­nie­čiai ta­po fes­ti­va­lio „Skam­ba skam­ba kank­liai“ da­ly­viais. O pa­si­ro­dy­mai folk­lo­ro šven­tė­je „Žiem­ga­la“ jiems bu­vo ta­pę įpras­tais. Bet ma­žė­jant moks­lei­vių, už­si­da­rius mo­kyk­lai, iš „pie­me­nė­lių“ be­li­ko „Vo­lun­gės“ vai­kų gru­pė. Da­bar jo­je – aš­tuo­ni moks­lei­viai“, – sa­ko A. Za­vec­kie­nė.

Veik­lą pra­dė­ję kar­tu su At­gi­mi­mu, sta­čiū­nie­čiai il­gai neieš­ko­jo pa­va­di­ni­mo sa­vo ko­lek­ty­vui.

„Mes ne­bu­vom to­kie gar­sūs, ži­no­mi net Eu­ro­po­je, kaip folk­lo­ro an­samb­liai „Lin­ka­va“, „Pa­mū­šis“, „Žiem­ga­la“. Var­dą ėmė­mės rink­ti, kai an­samb­liui ar­tė­jo dvi­de­šimt­penk­me­tis. Pa­si­rin­kom vo­lun­gę – kuk­lų mū­sų kraš­to paukš­te­lį, gie­dan­tį ne­la­bai gar­sias, bet dū­šiai mie­las gies­me­les“, – pri­si­mi­nė A. Za­vec­kie­nė.

Į sce­ną ne­lei­džia tik svei­ka­ta

Vie­na il­giau­siai „Vo­lun­gė­je“ dai­na­vu­sių sa­vi­veik­li­nin­kių Al­do­na Bud­rie­nė sce­ną pa­li­ko prieš tre­je­tą me­tų.

„Su­silp­nė­jo svei­ka­ta, pa­ty­riau ke­lias ope­ra­ci­jas – jau ne­be­ga­liu dai­nuo­ti... Nuė­jus į kon­cer­tus tik kaip klau­sy­to­jai, liūd­na, net verk­ti no­ri­si... Sen­bu­vės ir iš­si­skirs­tė­me dėl am­žiaus, svei­ka­tos bė­dų. Te­be­bū­čiau stip­ri – nie­kas na­muo­se neuž­tu­rė­tų,"– sa­ko il­ga­me­tė an­samb­lio da­ly­vė.

Al­do­na į ko­lek­ty­vą atė­jo kiek vė­liau, nei pir­mo­sios dai­ni­nin­kės. Nuo moks­lei­viš­kų me­tų įvai­riuo­se an­samb­liuo­se dai­na­vu­sią mo­te­rį, paau­gi­nu­sią vai­kus, pa­kal­bi­no kai­my­nė: tu­ri to­kį gra­žų bal­są, Al­dut, eik dai­nuo­ti... Kaip atė­jo Al­do­na į re­pe­ti­ci­ją – taip ir li­ko an­samb­ly­je dau­giau nei dvi de­šim­tis me­tų. Ne tik už­ves­da­vo dai­nas, bet ir pa­sa­ko­ji­mus po­rin­da­vo. At­si­va­di­no į ko­lek­ty­vą ki­tas dai­nin­gas kai­my­nes. An­samb­ly­je dai­na­vo, šo­ko šei­mos.

A. Bud­rie­nė me­na, jog et­nog­ra­fi­nio an­samb­lio na­riai bu­vo bend­ra­min­čiai – kar­tu pla­nuo­da­vo pro­gra­mą, lan­ky­da­vo liau­dies dai­nas pri­si­me­nan­čius apy­lin­kių sen­jo­rus ir už­ra­ši­nė­da­vo, mo­ky­da­vo­si iš jų.

„Vo­lun­gė“ su me­tais kei­čia­si – ge­rai, kad į mū­sų, pa­si­trau­ku­sių vie­tas, atei­na jau­nes­ni dai­ni­nin­kai. Ir re­per­tua­ras ki­toks – jie jau nau­jes­nių dai­nų pri­si­rin­kę“, – ly­gi­na il­ga­me­tė sa­vi­veik­li­nin­kė.

Re­na­tos BUD­RIE­NĖS nuo­tr.

„Vo­lun­gė“ dai­nuo­ja tris de­šim­tis me­tų.

Ko­lek­ty­vo sen­bu­vės (iš kai­rės) Al­do­na Bud­rie­nė ir Tek­lė Jan­kai­tie­nė – jau pa­li­ku­sios sce­ną.