Trispalviai Šaukėnų langai

Tris­pal­viai Šau­kė­nų lan­gai

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je su­tik­da­mi Va­sa­rio-16 -ąją – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną šau­kė­niš­kiai me­di­nių gry­čių lan­gus ap­kli­juo­da­vo tris­pal­viu per­švie­čia­mu po­pie­rium, o ant pa­lan­gės pa­dė­da­vo žva­kę, kad lan­gą ap­švies­tų. Vi­sas mies­te­lis švy­tė­da­vo Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis.

O per Va­sa­rio 16-osios iš­kil­mes prie pa­ra­pi­jos sa­lės iš­si­ri­kia­vu­si ei­se­na trauk­da­vo prie Vil­niaus dar­že­lio, nes anuo­me­ti­nės Lie­tu­vos žmo­nių so­pu­lys bu­vo len­kams pri­klau­sęs Vil­niaus kraš­tas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šven­tiš­ką nuo­tai­ką kū­rė dū­dų or­kest­ras

Šau­kė­niš­kė (Kelmės r.) pe­da­go­gė ir mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė už­ra­šė daug se­nų, tar­pu­ka­riu gy­ve­nu­sių žmo­nių, pri­si­mi­ni­mų apie mies­te­lio gy­ven­to­jus, jų šven­tes.

Iš pa­sa­ko­ji­mų tar­si mo­zai­ką kraš­to­ty­ri­nin­kė dė­lio­ja to me­to Va­sa­rio 16- osios šven­tės vaiz­dą. Prie pa­ra­pi­jos sa­lės ri­kiuo­ja­si pa­va­sa­ri­nin­kai, tre­ti­nin­kai, jau­na­lie­tu­viai, šau­liai. Vi­si su uni­for­mo­mis. Ran­ko­se vė­lia­vos. Gro­jant dū­dų or­kest­rui ei­se­na pa­ju­da link Vil­niaus dar­že­lio. Gė­ly­nas bū­da­vo įreng­tas prie­šais mo­kyk­lą.

„Mes šven­čia­me Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, o anuo­met žmo­nės vis­ką da­ry­da­vo, kad at­gau­tų Vil­nių, – pa­sa­ko­ja Ele­na Bur­du­lie­nė. – Ži­no­ji­mas, kad sos­ti­nė – ne mū­sų bu­vo lie­tu­vių šir­dies so­pu­lys. To­dėl kiek­vie­nos šven­tės pro­ga bū­da­vo pri­si­me­na­mas Vil­nius, net gė­lių dar­že­lis pa­va­di­na­mas Vil­niaus var­du.“

Dū­dų or­kest­rą tuo me­tu su­bū­rė šau­kė­niš­kis Vin­cas Juk­nys. Šis ne­di­de­lio iš­si­la­vi­ni­mo, pa­pras­tas žmo­gus gy­ve­no ne­di­de­lė­je tro­be­lė­je ša­lia Šau­kė­nų. Ta­čiau bu­vo di­de­lis dū­dų en­tu­zias­tas. To­dėl už­sta­tė ban­kui sa­vo tro­be­lę ir nu­pir­ko inst­ru­men­tus dū­dų or­kest­rui. Tuo­met kvie­tė­si mies­te­lio vy­rus, tik­ri­no jų klau­są. Tuos, ku­rių klau­sa ge­ra, priė­mė į or­kest­rą. Or­kest­re gro­da­vo po 10 – 12 vy­rų.

Pats V. Juk­nys ne­tu­rė­jo mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, ne­mo­kė­jo gro­ti iš na­tų. Ta­čiau va­ži­nė­jo į Kau­ną, ten lan­kė se­mi­na­rus ir iš­mo­ko pa­žin­ti na­tas bei gro­ti iš na­tų.

V. Juk­nio or­kest­ras gro­da­vo ir baž­ny­čio­je per Ve­ly­kas, Ka­lė­das. Bū­da­vo kvie­čia­mas ir į Šiau­lius. Da­bar šio tar­pu­ka­rio en­tu­zias­to su­bur­to or­kest­ro būg­nas il­si­si Šau­kė­nų mu­zie­ju­je.

Va­sa­rio 16-oji bū­da­vo lai­ko­ma di­džiau­sia me­tų šven­te. Vir­šai­tis ir mo­ky­to­jai iš tri­bū­nos kreip­da­vo­si į mies­te­lio gy­ven­to­jus, sa­ky­da­vo pra­smin­gas kal­bas.

Vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai ro­dy­da­vo spek­tak­lius, kon­cer­tuo­da­vo. Pas­kui vi­si grįž­da­vo į pa­ra­pi­jos sa­lę, kur vyk­da­vo šo­kiai. Žmo­nės links­min­da­vo­si iki vė­lu­mos.

Mies­te­lis nu­švis­da­vo

Tar­pu­ka­riu dau­giau kaip pu­sė, apie 60 pro­cen­tų, Šau­kė­nų gy­ven­to­jų bu­vo žy­dai. Jie tu­rė­jo apie 13 krau­tu­vių. Prieš Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną jie į sa­vo krau­tu­ves at­si­vež­da­vo tris­pal­vio per­šviečiamo po­pie­riaus.

Gy­ven­to­jai jį kaip mat iš­pirk­da­vo. Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vų po­pie­riu­mi šau­kė­niš­kiai ap­kli­juo­da­vo lan­gų stik­lus. Ant pa­lan­gės pa­dė­da­vo žva­kę, ku­ri ap­švies­da­vo lan­gą, ir mies­te­lis nu­švis­da­vo Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis. So­dy­bas puo­šė­si ne tik lie­tu­viai, bet ir žy­dai.

Šven­čių die­no­mis bu­vo sten­gia­ma­si ge­riau ap­švies­ti ir mies­te­lį. Į gat­vės ži­bin­tus bū­da­vo įde­da­mos ži­ba­li­nės lem­pos. Elekt­ros tuo me­tu dar ne­bu­vo. Bai­min­da­mie­si, kad kas nors ne­su­dau­žy­tų ži­bin­tų, ar kad jie neuž­ges­tų, mies­te­lio gy­ven­to­jai paei­liui bu­dė­da­vo nak­ti­mis. Jei­gu ku­ris nors ne­ga­lė­da­vo bu­dė­ti, duo­da­vo po­rą li­tų tam, ku­ris, no­rė­da­mas už­si­dirb­ti, su­tik­da­vo jį pa­keis­ti.

Tik 1931 me­tais mies­te­ly­je at­si­ra­do ak­me­nų grin­di­nys, va­di­na­moji bru­ka. Iki tol ve­ži­mais į tur­gų, baž­ny­čią ar šven­tes su­va­žia­vę ap­lin­ki­nių kai­mų ir mies­te­lių gy­ven­to­jai į ve­ži­mus įsi­mes­da­vo eg­li­ša­kių, kad jais už­klo­tų pur­vy­nus, duo­bes ir ga­lė­tų iš­va­žiuo­ti.

Be­je, ša­li­gat­viai tuo me­tu jau bu­vo. Jie bu­vo len­ti­niai, apie pus­met­rį pa­kel­ti virš va­žiuo­ja­mo­sios da­lies.

Per vals­ty­bi­nes ir re­li­gi­nes šven­tes į Šau­kė­nus su­va­žiuo­da­vo ir pės­ti suei­da­vo žmo­nės gy­ve­nan­tys už 10 – 12 ki­lo­met­rų. Kas tu­rė­da­vo mies­te­ly­je gi­mi­nai­čių bū­da­vo pa­kvie­čia­mi į sve­čius, pa­mai­tin­ti ir pa­gir­dy­ti. Kas ne­tu­rė­jo, sa­vo įsi­dė­tus pie­tus va­sa­rą val­gy­da­vo su­kri­tę ant pie­vu­tės, žie­mą – tie­siog ve­ži­muo­se.

Tur­gaus die­no­mis žy­dų pa­sam­dy­tas žmo­gus lip­da­vo ant sta­ti­nės ir kvies­da­vo žmo­nes į penk­ta­die­ni­nę žy­dų pir­tį. Už mau­dy­nes rei­kė­da­vo mo­kė­ti 20 cen­tų.

Ma­žai tro­bų, daug žmo­nių

„Tar­pu­ka­riu Šau­kė­nų mies­te­lis bu­vo ma­žes­nis plo­tu. Ma­žiau ja­me bu­vo ir tro­bų. Tro­be­lės – ne­di­de­lės. Ta­čiau žmo­nių tuo­met gy­ve­no dau­giau. Šei­mos bu­vo gau­sios – au­gi­no daug vai­kų, bet į sa­vo ma­žus na­me­lius su­tilp­da­vo“, – pa­sa­ko­ja Ele­na Bur­du­lie­nė, su­rin­ku­si ga­na daug me­džia­gos apie tar­pu­ka­rio gy­ve­ni­mą.

Ne vie­ną de­šimt­me­tį, dirb­da­ma mo­kyk­lo­je, o vė­liau mu­zie­ju­je, ji rin­ko se­nų žmo­nių at­si­mi­ni­mus apie tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą, Šau­kė­nų apy­lin­kes ir pri­glau­dė mu­zie­ju­je tuos lai­kus liu­di­jan­čius daik­tus.

E. Bur­du­lie­nės ini­cia­ty­va su­kur­ta apie 40 fil­mų apie iš­ny­ku­sius ir nyks­tan­čius se­niū­ni­jos kai­mus. Dau­ge­ly­je jų vai­di­no dar gy­vi šian­die­ni­niai Šau­kė­nų gy­ven­to­jai. Šian­dien ir iš vai­di­nu­sių­jų ne vie­nas jau per­žen­gė Am­ži­ny­bės slenks­tį. Į mu­zie­jų atei­na jų vai­kai, anū­kai, bro­liai, se­se­rys. Pra­šo pa­ro­dy­ti fil­mą, ku­ria­me vai­di­no jų ar­ti­mas žmo­gus. No­ri pa­ma­ty­ti jį to­kį, koks bu­vo gy­vas.

Šie kai­me­liai ap­ra­šy­ti, jų is­to­ri­jos su­gu­lė po­pie­riaus la­puo­se. Ti­ta­niš­kas mo­ky­to­jos, kraš­to­ty­ri­nin­kės, mu­zie­ji­nin­kės dar­bas ne­tu­ri ana­lo­gų vi­so­je Lie­tu­vo­je.

„Tar­pu­ka­riu Šau­kė­nų apy­lin­kė­se bu­vo 74 kai­mai. Da­bar dau­giau kaip pu­sė iš­ny­kę, da­ly­je be­li­kę po vie­ną – dvi so­dy­bas. Pa­gal­vo­ju, kaip ge­rai, kad dau­ge­lį žmo­nių spė­jau pa­kal­bin­ti, kol jie dar bu­vo gy­vi. Gal­būt val­džiai ir ne vi­suo­met tai įdo­mu. Bet mes pri­va­lo­me bū­ti pi­lie­tiš­ki, kuo dau­giau iš praei­ties iš­krapš­ty­ti ir pa­lik­ti atei­nan­čioms kar­toms. Apie mus te­gu ra­šys ki­ti. O mes rin­ki­me ir dė­ki­me į už­ra­šus ar fil­muo­tą me­džia­gą vis­ką: kaip se­niau vi­rė ko­šę, kaip ke­pė bly­nus. Tai is­to­ri­ja. Ir pri­va­lo­me ją iš­sau­go­ti“,– įsi­ti­ki­nu­si E. Bur­du­lie­nė.

Praei­ties ne­grą­žin­si, bet at­min­ty tu­rė­si

Kraš­to­ty­ri­nin­kė su­rin­ko me­džiagą apie 26 Šau­kė­nų apy­lin­kių dva­rus. Da­bar ra­šo jų is­to­ri­jas ir nie­kaip ne­ga­li už­baig­ti. Daug me­džia­gos. O su­rink­ti ją ne­bu­vo pa­pras­ta. Ki­tur tų dva­rų tik griu­vė­siai. Kai kur ne­li­kę nė žy­mės. Dar ki­tur – dvar­vie­tė­je tik žo­lė iki pa­žas­tų. Bet ir to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis šį tą su­ži­no, šį tą iš­krapš­to iš praei­ties.

Nu­va­žia­vo į Plaus­gai­lių dva­re­lį. Nie­ko ne­pe­šė. Su­ži­no­jo tik tiek, kad Šiau­liuo­se dar gy­ve­na dva­re dir­bu­si auk­lė. Ieš­ko­jo jos, va­žia­vo į Šiau­lius. Bet is­to­ri­ją tu­ri.

„Kar­tą ve­džiau eks­kur­si­ją iš ne­to­li­mo kai­me­lio at­va­žia­vu­siems žmo­nėms. Vie­nas žmo­gus priė­jo ir pa­klau­sė, ar tie­sa, kad jo ma­ma dvi­ra­čiu at­va­žiuo­da­vo į Šau­kė­nų mu­zie­jų ir pa­sa­ko­da­vo apie Žu­tau­tų kai­mą, – me­na E. Bur­du­lie­nė. – Pa­ro­džiau jam sa­vo už­ra­šus, jo ma­mos nuo­trau­ką. Vy­ras skai­tė už­ra­šus ir grie­bė­si už gal­vos. Ar tai ši­taip įdo­miai pa­sa­ko­ti ga­lė­jo jo ma­ma? Juk ji bu­vo ne­mo­ky­ta! Ko­dėl to ne­ži­no­jau, kol ji bu­vo gy­va?“

Šian­dien šven­čia prie Jud­lės

Šian­dien šau­kė­niš­kiai Va­sa­rio 16 -ąją šven­čia taip pat ne­tra­di­ciš­kai. Ne­sė­di sa­lė­je ir ne­skai­to pra­ne­ši­mų. Kaip ir tar­pu­ka­rio mies­te­lio gy­ven­to­jai šven­čia gam­to­je.

Šie­met, mi­nė­da­mi Val­sty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, taip pat rink­sis prie Jud­lės eže­ro, kur įsi­kū­ręs Ama­tų cent­ras. Prieš tai da­ly­vaus Šv. Mi­šio­se. Išk­lau­sys šim­tą baž­ny­čios var­po dū­žių. Ap­žiū­rės šau­kė­niš­kių auk­sa­ran­kių dar­bų pa­ro­dą.

Pas­kui švęs prie Jud­lės. Iš­kels vė­lia­vą. Su­gie­dos vals­ty­bės him­ną. Ap­do­va­nos res­pub­li­ki­nia­me rie­ši­nių kon­kur­se dip­lo­mus pel­niu­sias auk­sa­ran­kes Al­mą Meš­kie­nę ir Zi­tą Na­ge­vi­čie­nę, ge­riau­siuo­ju ra­jo­no spor­ti­nin­kus iš­rink­tą Egi­di­jų Val­čiu­ką. Virs sriu­bą, ku­riai pro­duk­tų davė vers­li­nin­kas A. Ja­ru­tis. Kon­cer­tuos. Links­min­sis. Rengs at­rak­cio­nus, žai­di­mus, var­žy­bas.

Gam­to­je šven­čia­ma jau ke­le­ri me­tai. Anks­čiau Va­sa­rio 16 –oji bu­vo pa­mi­ni­ma tra­di­ciš­kai. Žmo­nės rink­da­vo­si į kul­tū­ros cent­rą. Klau­sy­da­vo svei­ki­ni­mų, pra­ne­ši­mų, žiū­rė­da­vo kon­cer­tą. Pas­kui nu­spren­dė švęs­ti ki­taip.

Tie­sa, lan­gų spal­vo­tu po­pie­riu­mi šau­kė­niš­kiai šian­dien ne­puoš. Ta­čiau pa­sak se­niū­no Al­gi­man­to Šu­kio, anks­čiau van­giai kel­da­vę vė­lia­vas, šie­met šau­kė­niš­kiai itin ak­ty­viai do­mė­jo­si, kur nu­si­pirk­ti vė­lia­vų ir jų ko­tų.

Šau­kė­nų se­niū­nas Al­gi­man­tas Šu­kys pa­sa­ko­ja, jog jų šven­tes prie eže­ro la­bai pa­mė­go šiau­lie­čiai. Jie drau­ge su ap­lin­ki­nių kai­me­lių gy­ven­to­jais pa­pil­do šau­kė­niš­kių gre­tas.

Mat, prie eže­ro pa­to­gu pri­va­žiuo­ti. Nė­ra grūs­ties kaip per ki­tus ma­si­nius ren­gi­nius.

Prie Šau­kė­nų jū­ra va­di­na­mo tven­ki­nio įreng­ta spor­to aikš­te­lė su tre­ni­ruok­liais. Ta­čiau ja ir­gi daž­niau nau­do­ja­si šiau­lie­čiai ne­gu vie­tos gy­ven­to­jai. Mies­tie­čiai čia at­vyks­ta pail­sė­ti sa­vait­ga­liais, pa­si­džiaug­ti gam­ta.

Gal­būt atei­ties kar­toms taip pat bus įdo­mus toks mies­to ir kai­mo bend­ra­vi­mas. Dau­ge­lis jau­nų šau­kė­niš­kių šei­mų va­žiuo­ja į Šiau­lius dirb­ti, šiau­lie­čiai į Šau­kė­nus at­vyks­ta il­sė­tis.

Šiaip ar taip toks bend­ra­dar­bia­vi­mas pa­gy­vi­na mies­te­lio gy­ve­ni­mą, nes gy­ven­to­jų čia kas­met ma­žė­ja.

„Per praė­ju­sius me­tus se­niū­ni­jo­je su­ma­žė­jo 95 žmo­nė­mis, – pa­sa­ko­ja se­niū­nas A. Šu­kys. – Mies­te­ly­je gy­ven­to­jų skai­čius su­ka­si apie 500, se­niū­ni­jo­je jų dar yra 2263. Vil­ties tei­kia grįž­tan­tys. Ke­lios jau­nos emig­ran­tų šei­mos grį­žo ir įsi­kū­rė gim­ti­nė­je. Nu­si­pir­ko ar­ba pa­si­sta­tė na­mus. Kas­met at­gal su­grįž­ta po ke­lias šei­mas. Jau­ni žmo­nės įver­ti­na lais­vę gy­ven­ti ne­di­de­lia­me, pu­šy­nų ap­sup­ta­me mies­te­ly­je, kur yra stip­ri gim­na­zi­ja, dar­bo vie­tų. Be to, ge­ras su­si­sie­ki­mas su Šiau­liais, kur taip pat ga­li­ma ras­ti dar­bo.“

Be­je, ne­dar­bo ly­gis Šau­kė­nuo­se – ge­ro­kai ma­žes­nis už Kel­mės ra­jo­no vi­dur­kį – sie­kia tik 11 pro­cen­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Šau­kė­niš­kė mu­zie­ji­nin­kė ir kraš­to­ty­ri­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė su­rin­ko, už­ra­šė, fil­muo­se įam­ži­no Šau­kė­nų kraš­to is­to­ri­ją. O ją me­nan­čius daik­tus pri­glau­dė mu­zie­ju­je.

Iš tar­pu­ka­ry­je Šau­kė­nuo­se įkur­to Vin­co Juk­nio dū­dų or­kest­ro iš­li­kęs būg­nas, Ele­nos Bur­du­lie­nės rū­pes­čiu, pa­te­ko į Šau­kė­nų mu­zie­jų.

Šau­kė­nų se­niū­nas Al­gi­man­tas Šu­kys vi­lia­si, jog po emig­ra­ci­jos pra­si­dės šau­kė­niš­kių grį­ži­mas gim­ti­nėn. Ypač tų, ku­rie su­kū­rę lie­tu­viš­kas šei­mas.

Šau­kė­nų kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai pa­si­rū­pi­na, kad šian­die­ni­nės vals­ty­bės šven­tės bū­tų įdo­mios ir links­mos.

Tar­pu­ka­rį me­na vie­nas se­niau­sių Lais­vės gat­vės na­mų. 1944 me­tais be­veik vi­sas mies­te­lio cent­ras su­de­gė per par­ti­za­nų, gy­nu­sių mies­te­lį nuo so­vie­ti­nės ar­mi­jos, su­si­šau­dy­mą.

Jū­ra va­di­na­mas tven­ki­nys – šau­kė­niš­kių pa­si­di­džia­vi­mas.