Tremtinių pėdsakais po Sibirą

Trem­ti­nių pėd­sa­kais po Si­bi­rą

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­re 2017-ųjų me­tų eks­pe­di­ci­jos „Mi­si­ja Si­bi­ras“ pri­sta­ty­mą su­ren­gė vie­nas jos na­rių Lai­mis Kas­pe­ra­vi­čius. 24 me­tų geog­ra­fas į Si­bi­rą vy­ko su dar pen­kio­li­ka bend­ra­ke­lei­vių.

Pa­ke­li pjūk­lą – dirbk

Sa­vo pa­sa­ko­ji­mą vai­ki­nas pra­dė­jo nuo to, kad Lie­tu­vos jau­ni­mas yra la­bai pi­lie­tiš­kas – per vi­są pro­jek­to lai­ko­tar­pį at­ran­ko­se da­ly­va­vo apie 12 000 kan­di­da­tų, per­nai an­ke­tas at­siun­tė 908 žmo­nės.

An­ke­ta – tai pir­mas at­ran­kos eta­pas, ant­ra­sis – ban­do­ma­sis žy­gis, į ku­rį per­nai trau­kė per 80 at­rink­tų­jų. Nors jis vyks­ta Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, sten­gia­ma­si pa­rink­ti kuo ar­ti­mes­nes są­ly­gas tam, kas lau­kia Si­bi­re – klam­po­ja­ma pel­kė­mis, ei­na­ma be­ke­le, miš­kais. Po šio žy­gio ir at­ren­ka­ma ga­lu­ti­nė ko­man­da, ku­ri ruo­šia­si to­liau: do­mi­si is­to­ri­niais fak­tais, lan­ko trem­ti­nius, mo­ko­si kryž­dir­bys­tės ama­to.

Per 10 me­tų nuo trė­mi­mų pra­džios į įvai­rias vie­to­ves bu­vo iš­trem­ta apie 320 000 lie­tu­vių, o pa­ts trem­ties fak­tas pa­lie­tė dau­giau kaip mi­li­jo­ną mū­sų ša­lies gy­ven­to­jų, dėl trem­ties ne­te­ku­sių ar­ti­mų­jų, my­li­mų­jų.

Tre­mia­mi bu­vo ne tik lie­tu­viai: trė­mė ir kai­my­ni­nių vals­ty­bių pi­lie­čius, o di­džio­ji trem­ti­nių da­lis – pa­tys ru­sai, Si­bi­re at­si­dū­rę mi­li­jo­nais.

Dau­gu­ma iš­vež­tų­jų bu­vo įdar­bin­ti me­džio pra­mo­nė­je, ang­lių ka­syk­lo­se, dirb­da­vo be išei­gi­nių po 12–16 va­lan­dų per pa­rą, am­žius ne­bu­vo ri­bo­ja­mas – jei jau su­ge­bi pa­kel­ti kir­vį ar pjūk­lą, va­di­na­si, su­ge­bė­si juo dar­buo­tis.

Po Sta­li­no mir­ties 1953 me­tų ko­vo mė­ne­sį, trem­ti­niams pra­dė­ta leis­ti grįž­ti na­mo. Ta­čiau trė­mi­mai nie­ka­da ne­sus­to­jo, o pa­sku­ti­ny­sis trem­ti­nys mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas į Lie­tu­vą grį­žo tik jai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę.

Ke­lia­vo trau­ki­niais, lėk­tu­vais, au­to­bu­sais

„Mi­si­jos Si­bi­ras'17“ da­ly­viai iš Lie­tu­vos iš­vy­ko lie­pos 17 die­ną – Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ną. Ke­lio­nė pra­si­dė­jo Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Iš Mask­vos eks­pe­di­ci­jos ko­man­da skri­do lėk­tu­vu, po to ke­lia­vo au­to­bu­su, kol ga­liau­siai pa­sie­kė pir­mą­jį kai­mą – Ga­da­lė­jų. Ap­lan­ky­tos 9 vie­to­vės, su­tvar­ky­ta tiek pat ka­pi­nių, pa­ga­min­ti ir iš­kel­ti 9 nau­ji kry­žiai.

Ir­kuts­ko sri­tis, į ku­rią per­nai ke­lia­vo lie­tu­vių gru­pė, yra tik vie­na iš Si­bi­ro sri­čių, ta­čiau mums sun­ku su­vok­ti to pa­sau­lio kam­pe­lio mas­tus – ji vie­na yra 12 kar­tų di­des­nė už Lie­tu­vą. Lai­mis pa­sa­ko­jo, kaip že­mė­la­py­je at­ro­dan­tis ma­žas upe­lis jį pa­sie­kus pa­si­ro­dy­da­vo esan­ti di­de­lė upė, plo­čiu pri­lygs­tan­ti Ne­riai ar Ne­mu­nui.

Mi­ru­sie­ji su­si­lie­ja su gam­ta

At­ro­do, vie­ti­niai gy­ven­to­jai į ap­lin­ką, sa­vo bui­tį bei bū­tį žiū­ri kiek ki­taip, nei mes. Na­mi­niai gy­vu­liai ten ga­no­si lais­vai, o ap­tver­ti tik dar­žai, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja bul­vės – kad ne­nuės­tų.

Be­si­ga­nan­čią kar­vę ga­li­ma su­tik­ti ir ka­pi­nė­se. Te­nykš­čiai mi­ru­siuo­sius tar­si pa­lie­ka su­si­lie­ti su gam­ta, per­ne­lyg ne­puo­se­lė­da­mi jų ka­pa­vie­čių, ta­čiau vis ap­lan­ko juos – atei­na su mais­tu, pa­sė­dė­ti, pa­bū­ti. Keis­ta, ta­čiau au­gi­na­mų gy­vu­lių ne­pjau­na, juos mie­liau par­duo­da, o šal­dy­tą mė­są per­ka par­duo­tu­vė­je – taip ma­žiau dar­bo.

Lie­tu­vių pėd­sa­kas – ryš­kus

Lie­tu­vių pėd­sa­kas Si­bi­re – ryš­kus: priė­jęs kai­mą, ieš­kok gra­žiau­siai tvar­ko­mos so­dy­bos – ten gy­vens lie­tu­vis ar jo pa­li­kuo­nys.

At­vy­kę trem­ti­niai iš­mo­kė vie­ti­nius au­gin­ti po­mi­do­rus, agur­kus, juos raug­ti, rū­ky­ti mė­są, la­ši­nius. Bet iki šiol vie­ti­niai neį­val­dė šio me­no kaip rei­kiant – eks­pe­di­ci­jos da­ly­viams te­ko pa­ra­gau­ti vie­ti­nių rū­ky­tų la­ši­nių, ku­rie sko­niu to­li gra­žu ne­pri­ly­go jų pa­čių at­si­vež­tie­ms.

Vy­res­ni vie­ti­niai ge­rai pa­me­na lie­tu­vius, apie ku­riuos ne­ga­li pa­sa­ky­ti blo­go žo­džio – jie jiems įsi­mi­nė kaip darbš­tūs, do­ri žmo­nės. Vie­na se­na kal­bin­ta ru­sė pa­sa­ko­jo, kaip vi­si gro­žė­da­vo­si lie­tu­vių ves­tu­vė­mis: ko­kie pa­si­puo­šę bū­da­vo, kaip gra­žiai švęs­da­vo. Be to, vie­ti­niai iki tol ne­ži­no­jo kai ku­rių įran­kių, pa­vyz­džiui, dal­gio (ku­rį iki šiol va­di­na „li­tov­ka"), šu­li­nio svir­ties ar skri­di­nio (ki­bi­rą trauk­da­vo ran­ko­mis).

Ke­liau­jant nu­ti­ko įvai­riau­sių nuo­ty­kių: te­ko gar­siai kal­bant ir dai­nuo­jant bai­dy­ti meš­ką, ku­rios bu­vi­mo pėd­sa­kų ma­tė pa­ke­liui, daug bend­rau­ti su vie­ti­niais, ap­lan­ky­ti lie­tu­vių bend­ruo­me­nę, žy­giuo­ti dau­gy­bę ki­lo­met­rų be van­dens...

Lai­mis pa­sa­ko­jo, jog kiek­vie­ną kar­tą, pa­sta­čius kry­žių ir su­tvar­kius ka­pi­nes, vi­sus apim­da­vo ypa­tin­gas jaus­mas, o pa­sku­ti­nė­se ka­pi­nė­se jie pa­li­ko iš­kel­tą tris­pal­vę bei į že­mę už­kas­tą gin­ta­ro ga­ba­lė­lį.

Net­ru­kus bus pra­dė­ta nau­ja at­ran­ka į šių me­tų eks­pe­di­ci­ją, tad sva­jo­jan­tie­ji pri­si­lies­ti prie šios mū­sų tau­tos is­to­ri­jos da­le­ly­tės tu­rė­tų ne­pra­leis­ti pro­gos ir pa­mė­gin­ti.

Ag­nė BU­CHAI­TĖ, Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke Lai­mis Kas­pe­ra­vi­čius da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais iš „Mi­si­jos – Si­bi­ras 2017“

Is­to­ri­nės te­mos, Lie­tu­vos praei­tis do­mi­na jau­nus ir vy­res­nius ty­tu­vė­niš­kius.