Tremtiniai mero paprašė nebetrukdyti

Trem­ti­niai me­ro pa­pra­šė ne­bet­ruk­dy­ti

Į Ak­me­nės ra­jo­no me­ro Vi­ta­li­jaus Mit­ro­fa­no­vo su­reng­tą priė­mi­mą at­vy­ko tik de­šimt Si­bi­ro trem­ti­nių. „Jūs mū­sų ne­truk­dy­kit“, – Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Nau­jo­sios Ak­me­nės sky­riaus pir­mi­nin­kė An­ta­ni­na Šu­kie­nė per­sa­kė li­ki­mo drau­gų pra­šy­mą. Prie­žas­tis – se­ny­vas trem­ti­nių am­žius, dau­ge­lis tu­ri ne­ga­la­vi­mų.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Nau­jo­sios Ak­me­nės sky­riaus pir­mi­nin­kės An­ta­ni­nos Šu­kie­nės žo­džiais, daž­nai iš­girs­tan­ti iš so­li­daus am­žiaus trem­ti­nių, kvie­čia­mų į ren­gi­nius, ap­gai­les­ta­vi­mą, kad at­vyk­ti ne­ga­lės, to­dėl pa­pra­šo jų ne­bet­ruk­dy­ti. Ra­jo­ne be­li­kę apie 200 trem­ti­nių, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džio­je skai­čiuo­ta tris­kart dau­giau.

V. Mit­ro­fa­no­vas aiš­ki­no, kaip svar­bu iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti pa­sa­ko­ji­mus apie Si­bi­ro trem­ties sun­ku­mus, “nes da­bar žmo­nės kar­tais ne­su­vo­kia, ką tu­rim ge­ro“.

Su­si­ti­ki­me kal­bė­jo Ju­lius Mi­sius, Al­ma Va­si­liū­nie­nė, Eu­ge­ni­ja Ta­mu­lie­nė, Emi­li­ja Si­dab­rie­nė, Bro­nis­la­va Pu­lei­ky­tė, Al­do­na Ku­či­kie­nė, Zonė Mituzaitė.

Jie iš na­mų Ak­me­nės ir ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se iš­vež­ti į Si­bi­rą, bū­da­mi vai­kai.

„Da­bar nė pa­ti neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ma­ža mer­gy­tė vie­na pa­ti tu­rė­jau miš­ke rink­ti sa­kus, – sa­kė A. Va­si­liū­nie­nė. – Kuo gar­siau dai­nuo­da­vau – at­ro­dė, kad tuo­met vil­kai ma­nęs bi­jos.“

A. Kučikienė pasakojo, kai būdama vaikas ėmė melž­ti ko­lū­kio kar­ves. Iš pra­džių vie­ną, pa­skui – tris, o pen­kio­lik­me­tei pri­skir­ta ke­tu­rio­li­ka. Į fer­mą ei­da­vo ba­so­mis. Tre­čią va­lan­dą nak­ties pra­dė­jus dar­bą, prie kar­vės teš­mens net už­snūs­da­vo.

Nuo nuo­var­gio pasitaikydavo netikėtumų. „At­si­me­nu, tro­bo­je ne­šu van­de­nį ir pi­lu ant sta­lo, o at­si­to­kė­jau po tė­ve­lio klau­si­mo: „Ką čia vei­ki?“ – pa­sa­ko­jo A. Ku­či­kie­nė.

Ne vi­sa jos šei­ma su­grį­žo į Lie­tu­vą. Si­bi­re pa­lai­do­tos dvi se­su­tės.

Trem­ti­niai te­be­jau­čia nuo­skau­dų, kad iš Si­bi­ro grį­žę Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­jo pri­sire­gist­ruo­ti, to­dėl ne­ma­žai trem­ti­nių iš Ak­me­nės ra­jo­no ap­si­sto­da­vo kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je.

„Kai dir­bau „Ak­me­nės ce­men­to“ ga­myk­lo­je ir­gi bu­vau že­mi­na­ma – jo­kios pre­mi­jos ne­skir­da­vo, į ei­lę bu­tui gau­ti neįt­rauk­da­vo, – pa­sa­ko­ja Z. Mituzaitė. – Tai koks aš ga­lė­jau bū­ti prie­šas, nu­baus­ta trem­ti­mi pen­kerių me­tų vai­kas?“

Au­to­riaus nuo­tr.

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Nau­jo­sios Ak­me­nės sky­riaus pir­mi­nin­kė An­ta­ni­na Šu­kie­nė (ant­ra iš de­ši­nės) sa­kė, kad  vis dau­giau rei­kia pa­stan­gų su­bur­ti pa­bend­ra­vi­mui li­ki­mo drau­gus.