Tremtinė pasiilgsta lietuviškų pinigų

Tremtinė pasiilgsta lietuviškų pinigų

Trem­ti­nė pa­siilgs­ta lie­tu­viš­kų pi­ni­gų

Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nuo­se, gy­ve­nan­ti Ju­ze­fa Žar­naus­kie­nė ne­se­niai su­lau­kė de­vy­nias­de­šimt­me­čio. De­vy­ne­rius me­tus Si­bi­re ir sep­ty­ne­rius Ka­zachs­ta­ne pra­lei­du­si mo­te­ris ma­tė daug var­go, ta­čiau la­biau mėgs­ta pri­si­min­ti ge­riau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo lai­kus.

Šian­dien po­nia Ju­ze­fa, pa­ti sa­vo svei­ka­tą „pa­lo­py­da­ma“ vais­tais, dar slau­go neį­ga­lią 80 me­tų sa­vo se­se­rį Sta­sę, gy­ve­nan­čią Šiau­liuo­se. O jau­niems pa­ta­ria, ko ne­ži­no pa­si­klaus­ti vy­res­nių­jų, kol jie dar te­bė­ra. Se­no­lė džiau­gia­si da­bar­ti­niu gy­ve­ni­mu, pa­siilgs­ta tik li­to, nes su eu­ru pra­gy­ven­ti la­bai sun­ku.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jau­nys­tė Si­bi­re

Il­gas trau­ki­no va­go­nų są­sta­tas. Ne­ma­ty­ti nei pra­džios, nei pa­bai­gos. Toks vaiz­di­nys Ty­tu­vė­nų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je Ju­ze­fai Žar­naus­kie­nei iš­li­ko iš jau­nys­tės. Bu­vo 1949 me­tų žie­ma. Jos pa­mo­tę su bū­riu vai­kų su­ki­šo į vie­ną va­go­nų. O va­go­nų nas­rai vė­rė­si vis iš nau­jo. Va­žia­vo per vi­sas Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lio sto­tis ir rin­ko trem­ti­nius. Per Ve­ly­kas at­ve­žė į Ir­kuts­ko sri­tį, Niž­nij Udins­ko ra­jo­ną.

„Mes pa­puo­lėm pa­ly­gin­ti ne­blo­gai, – pa­sa­ko­ja po­nia Ju­ze­fa. – Į miš­kų ūkį. Są­ly­gos to­kiems trem­ti­niams bu­vo ge­res­nės. Jie gau­da­vo vie­ną bi­lie­tą va­ži­nė­ti po Ir­kuts­ko sri­tį, o ki­tą – po vi­są Ta­ry­bų są­jun­gą. Tie, ku­rie pa­te­ko į va­di­na­mus „kol­cho­zus“ ir „sov­cho­zus“ bu­vo daug sun­kiau.“

Ju­ze­fos tė­vai gy­ve­no tarp Ši­lu­vos ir Ly­du­vė­nų esan­čia­me Pum­pu­rų kai­me. Tė­vas bu­vo la­bai darbš­tus ir gas­pa­do­riš­kas žmo­gus. Šei­ma val­dė 16 hek­ta­rų že­mės. Bu­vo vie­ni iš stam­biau­sių ūki­nin­kų to­se apy­lin­kė­se.

Ju­ze­fos ma­ma mi­rė, kai jai bu­vo de­šimt me­tų. Pa­li­ko tris vai­kus. Ma­žiau­sia­jai se­sei Sta­sei, ku­rią da­bar slau­go, bu­vo vos mė­nuo. Iš pra­džių tė­vas sam­dė auk­lę. Po pus­me­čio ve­dė ki­tą, ge­ro­kai jau­nes­nę mo­te­rį. Su ja su­si­lau­kė dar ke­lių vai­kų.

Bet 1948 me­tais jį paė­mė iš na­mų ir iš­trė­mė kaip po­li­ti­nį ka­li­nį. Pa­mo­tė pa­si­li­ko su sa­vų ir vy­ro vai­kų bū­riu. Po me­tų ir ji neiš­ven­gė trem­ties.

Kai trau­ki­nys „iš­kra­tė“ trem­ti­nius Ir­kuts­ko sri­ty­je ir pra­dė­jo va­žiuo­ti „pirk­liai“ jų iš­si­vež­ti, Ju­ze­fai bu­vo 22 me­tai. Mer­gi­na kar­tu su jau­nes­nią­ja sa­vo se­se Vla­dis­la­va  bu­vo pa­skir­ta prie miš­ko kir­ti­mo dar­bų.

„Si­bi­re bū­da­vo la­bai šal­ta. Ge­rai, kad bent ty­ku. Jei dar vė­jas prie 40 laips­nių šal­čio, bū­tu­me su­sti­rę į ra­gą. Bet orai bū­da­vo ty­kūs. Ran­ko­mis nu­ge­nė­ję me­džių ša­kas su­si­kur­da­vo­me lau­žą. Pa­si­šil­dy­da­vo­me. Sun­ku bu­vo. Bet kam tuo­met ir to­je vie­to­je bu­vo leng­va? Ten dir­bo ir gy­ve­no ne vie­na ru­sų šei­ma. Dau­gy­bė naš­lių mo­te­rų, ku­rios per ka­rą pra­ra­do vy­rus ir sū­nus.

Ir sa­vus, ir sve­ti­mus trem­ti­nius vie­no­dai skriau­dė. Su­ko pi­ni­gus. Gy­ve­no­me pus­ba­džiu. Šta­pe­li­nė su­kne­lė bu­vo pra­ban­giau­sias pa­rė­das. Rei­ka­lai pa­ge­rė­jo, kai vie­nas la­bai mo­ky­tas trem­ti­nys pa­ra­šė skun­dą. Ta­da tei­sin­giau pra­dė­jo mums pi­ni­gus skai­čiuo­ti.“

Mo­te­rys miš­ke dirb­da­vo sun­kiau­sius dar­bus. Krau­da­vo rąs­tus į sunk­ve­ži­mius. Jau­nes­nio­ji Ju­ze­fos se­suo Vla­dis­la­va dar­be žu­vo. Ją mir­ti­nai su­ža­lo­jo rąs­tas.

Tė­vą ka­li­no ne­kal­tai

Po de­vy­ne­rių me­tų trem­ties, 1958-ai­siais, Ju­ze­fa trum­pam ga­lė­jo su­grįž­ti į Lie­tu­vą. Par­va­žia­vo, ap­lan­kė gi­mi­nes. Vėl grį­žo į Si­bi­rą. Ta­čiau pra­si­len­kė su sa­vo ar­ti­mai­siais. Pa­si­ro­do, juos jau iš­lei­do vi­sam lai­kui į Tė­vy­nę. Ap­si­su­ku­si grį­žo ir Ju­ze­fa.

Tė­viš­kę ra­do iš­dras­ky­tą. To vaiz­do ne­no­ri nė pri­si­min­ti.

Iš pra­džių ap­si­sto­jo Pum­pu­rų kai­me, pas tė­vo bro­lį. Iš Si­bi­ro par­si­ve­žė ir iš la­ge­rio pa­leis­tą tė­vą. Pa­si­ro­do, jis ka­lė­jo vi­siš­kai ne­kal­tas. Ta­čiau tė­vas jau bu­vo pa­lie­gęs. Prie li­gų pri­si­dė­jo ir se­ny­vas am­žius. Jis bu­vo gi­męs 1888 me­tais. Neil­gai pa­si­džiau­gęs gy­ve­ni­mu Tė­vy­nė­je mi­rė.

Be sa­vų na­mų bu­vu­siems trem­ti­niams te­ko mė­ty­tis iš vie­no kai­mo į ki­tą. Ga­liau­siai Ju­ze­fa šio­kį to­kį pa­sto­vu­mą ra­do įsi­dar­bi­nu­si dur­pių įmo­nė­je. Čia dir­bo ne­ma­žai bu­vu­sių „si­bi­rio­kų“. Į dur­pių įmo­nes su­grį­žu­sius trem­ti­nius įdar­bin­da­vo leng­viau.

Vi­sų jų da­lia bu­vo pa­na­ši. Trem­ty­je pra­ras­ti gy­ve­ni­mai, su­gaiš­tas jau­nys­tės lai­kas, grį­žus – pra­džia nuo nu­lio.

Bū­re­lis si­bi­rio­kų su­si­gun­dė va­žiuo­ti į Ka­zachs­ta­ną. Gir­dė­jo, jog ten sta­ty­bo­se ga­li­ma ne­blo­gai už­dirb­ti. Su jais kar­tu iš­va­žia­vo ir Ju­ze­fa. Ka­zachs­ta­ne, ne­to­li Bai­ko­nu­ro, ati­dir­bo sep­ty­ne­rius me­tus.

Nusp­ren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą. Grį­žo ne vie­na. Ten su­ti­ko sa­vo vy­rą Da­nie­lių. Šei­ma ban­dė įsi­kur­ti Jur­bar­ke, Gar­lia­vo­je, vė­liau ap­si­sto­jo Kaz­lų Rū­do­je. Ta­čiau daž­nai at­va­žiuo­da­vo ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų į Ty­tu­vė­nus. Da­nie­liui la­bai pa­ti­ko Ju­ze­fos gim­ta­sis mies­te­lis. Vie­ną die­ną nu­spren­dė par­duo­ti na­mus Kaz­lų Rū­do­je ir per­si­kel­ti į Ty­tu­vė­nus.

Čia vy­ras at­gu­lė ir am­ži­no poil­sio. 46 su vy­ru Da­nie­liu­mi pra­leis­tus me­tus po­nia Ju­ze­fa va­di­na ge­riau­siais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais.

„Bu­vau ka­ra­lie­nė, – sa­ko mo­te­ris. – Tik tie me­tai la­bai grei­tai pra­bė­go. Su vy­ru ge­rai su­ta­rė­me. Rū­pes­tin­gas, at­sa­kin­gas, ge­ras bu­vo žmo­gus. Gai­la, kad per anks­ti jį pa­kir­to vė­žys.“

Ty­tu­vė­nų ka­pi­nė­se il­si­si ir Si­bi­re žu­vu­si jos se­suo. Ju­ze­fa pa­si­rū­pi­no par­vež­ti se­sers pa­lai­kus iš Si­bi­ro.

Žmo­gus tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie vals­ty­bės

De­vy­nias­de­šim­ties su­lau­ku­si J. Žar­naus­kie­nė dar va­ži­nė­ja į Šiau­lius slau­gy­ti jau­nes­nės sa­vo se­sers aš­tuo­nias­de­šimt­me­tės Sta­sės.

„Rei­kia pa­dė­ti, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – Jos vai­kai dir­ba, ne­pri­sė­dės ša­lia ma­mos lo­vos. O pa­gal­bos jai rei­kia.“

Ju­ze­fa ir pa­ti ne­trykš­tan­ti svei­ka­ta. Skau­da są­na­rius. Tu­ri ki­tų pro­ble­mų. Ta­čiau iš­ge­ria vais­tų, kaip pa­ti sa­ko, „pa­si­lo­po“ ir dar vis neat­gu­la ant lo­vos, ga­li ir ki­tiems pa­dė­ti.

Ir jau­nes­niems gi­mi­nai­čiams, sa­vo krikš­to vai­kams, po­nia Ju­ze­fa pa­ta­ria: „Jei­gu ko ne­ži­not, pa­si­klaus­kit ma­nęs, kol dar esu.“

Po­zi­ty­viai se­no­lė žiū­ri ir į šių die­nų jau­ni­mą. Nors jai la­biau pa­tin­ka, kai jau­ni­mas dai­nuo­ja lie­tu­viš­kai, ta­čiau džiau­gia­si, kad jie mo­ka ir sve­ti­mų kal­bų, sa­ko, jog kal­bos kaip ir ki­tų ži­nių ne­rei­kia ant pe­čių ne­šio­ti. Šiek tiek šo­ki­ruo­ja tik ra­sių ir tau­tų mai­šy­ma­sis, miš­rios šei­mos.

Nuos­ta­bą ke­lia, kad jau­ni­mas da­bar spe­cia­liai per­ka su­ply­šu­sius džin­sus: „Mes dėl ne­pri­tek­lių ne­šio­da­vo­me dra­bu­žius, kol jie su­plyš­da­vo, o kai su­plyš­da­vo lo­py­da­vo­me, bet su­ply­šu­siais ne­vaikš­čio­da­vo­me.“

Ir skau­džią­ją, ir ma­lo­nią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tį po­nia Ju­ze­fa ver­ti­na kaip sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Net pa­sa­ko­da­ma apie trem­tį pri­si­me­na gra­žią Si­bi­ro gam­tą, pil­nas pie­vas gė­lių.

Ir šian­die­ni­nės val­džios bu­vu­si trem­ti­nė ne­kei­kia. Sa­ko, jog Pranc­kie­tis, Skver­ne­lis, Mat­jo­šai­tis – pui­kūs po­liti­kai. Per kiek­vie­nus rin­ki­mus ei­na bal­suo­ti.

„Žmo­gus tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie vals­ty­bės. Juk val­džią pa­tys iš­si­ren­ka­me, – svars­to po­nia Ju­ze­fa. – Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko man gai­la, tai li­to. Su eu­ru gy­ven­ti sun­kiau.“

Ro­mo ČER­KAUS­KO nuo­tr.

De­vy­nias­de­šimt­me­čio pro­ga Ju­ze­fą Žar­naus­kie­nę pa­svei­ki­no se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai.