Naujausios
Tremties metai nenuslopino meilės Lietuvai
Rytoj, Gedulo ir vilties dieną, tūkstančiams lietuvių šeimų atmintyje atgis baisiosios tremties dienos Sibiro platybėse. Jos visam laikui įsirėžė ir radviliškietės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkės Stasės Janušonienės atmintyje.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Važiavo į nežinią
Pasakodama apie septynerius tremtyje praleistus metus, S. Janušonienė, daugelio mažybiškai vadinama Stasele, ne kartą nubraukia ištryškusią ašarą ir mėgina sulaikyti drebulį balse.
Staselę su šeima – mama, tėvu, broliu, seseria ir dukterėčia, į Irkutsko srityje įsikūrusį Zalari rajoną išvežė 1951-ųjų rugsėjį. Galvojo už tai, kad tėvas 50 hektarų buvo turėjęs ar kad žuvęs sesers vyras buvo partizanas.
Daug vėliau S. Janušonienė sužinojo, kad jie buvo įskųsti vieno, dabar jau mirusio, žmogaus. Žino ir jo pavardę, matė archyvuose jo parašus. Oficialiai ant išvežimo dokumentų buvo parašyta „bandopasobniki“, tai reikštų banditų padėjėjai.
Moteris puikiai mena tą naktį, kai ją, keturiolikmetę, prižadino smarkus beldimas į duris, o namą apsupę ginkluoti vyrai liepė kuo greičiau susiruošti. Ėmė kas pakliuvo po ranka – šiek tiek maisto, rūbų, patalynės. Mama spėjo papjauti 10 ančių ir sugrūsti jas į maišą.
Kaimynai Osakauskai įbruko maišelį druskos. Vėliau, jau bevažiuojant, ji labai pravertė – buvo kuo pasūdyti nupeštus paukščius. Seseriai leido pasiimti siuvamąją mašiną. Pasičiupo patalynės, pagalvių. Šios tapo tikru išsigelbėjimu, kai Sibire reikėjo apsiginti nuo šalčio, kuris kartais siekdavo ir 50 laipsnių ("kai spjauni, iškart nukrenta ledukas"), – pardavus jas vietiniams rusams, buvo galima nusipirkti veltinių, šiltesnių rūbų.
Staselė mena: į gyvulinius vagonus sugrūsti radviliškiečiai čia pat virėsi valgyti, čia pat atliko gamtinius reikalus – viskas tam tikslui padarytu loveliu nutekėdavo pro vagono dugne išpjautą skylę. Žmonės duso nuo savo pačių prakaito tvaiko, šlapimo ir išmatų dvoko.
Sunki pradžia
S. Janušonienės šeima pateko į skurdų Troickos kaimą. Ji buvo įdarbinta veršelių fermoje, sesuo melžė karves, brolis darbavosi prie arklių, o mama prižiūrėjo sergantį vyrą, kuriam tuomet jau buvo 76-eri metai.
„Sunkiausia buvo pirmoji žiema, bet išmokome išsiversti. Ne veltui apie mus prigijo posakis: „lietuvį numesk ant akmens, vis tiek prigis“. Dirbome duotus 40 arų žemės, iš spirito gamyklos už bulvių perrinkimą gavome leidimą pasiimti po maišą bulvių. Labai pagelbėjo iš Lietuvos gauti du siuntiniai su lašiniais. Šeši maišai bulvių, 16 kilogramų lašinių buvo mūsų išsigelbėjimas, o miltų ir pieno iš fermos pasivogdavome“, – sunkias dienas mena S. Janušonienė.
Vėliau mamai pavyko išsiperinti viščiukų, kolūkis išsimokėtinai davė paršelį, taip ir vertėsi. Vietiniai rusai stebėjosi, kaip tie lietuviai geba iš kiaulės tiek skanumynų pridaryti – ir dešrų, ir skilandžių. Jie patys iš kiaulaitės gebėdavo tik lašinių ir kumpių pasisūdyti.
„Kokį atlyginimą gaudavom už darbą? – perklausia. – Galima sakyti, jokio. Už darbadienį mokėjo 3 kapeikas ir 300 gramų javų. Baigėsi metai ir gauni už metų darbą kokius 6 rublius ir 60 kilogramų javų. Kas ir dar mažiau ar šiek tiek daugiau – žiūrint kiek dienų per metus dirbai.“
Bet dienos bėgo, lietuviai prisitaikė prie tenykštės tvarkos ir netgi pramogų pasidarydavo.
„Už 5 kilometrų esančiame Sortų kaime gyveno 9 lietuvių šeimos, tai ten gyvenančiam ir armoniką turinčiam Čiučeliui bernai ir prišienaudavo, ir malkų priruošdavo, kad tik šis vakaruškose armonika pagrotų. Linksminomės ir bendravome tik lietuviai su lietuviais – su rusais nesimušėme, bet bičiuliautis irgi nepradėjome“, – pasakoja moteris, septynerius metus mynusi Sibiro žemę.
Grįžimas
Kai 1958 metais S. Janušonienė su mama grįžo Radviliškį (tėtis jau buvo miręs, sesuo su dukra ir brolis su žmona grįžo vėliau), teko vėl gyvenimą pradėti iš naujo: „Mes tris kartus pradėjome gyvenimą nuo nulio – kai mūsų šeimą išbuožino, vėliau – kai viską palikę buvome išvežti į Sibirą ir trečiąkart – kai grįžome iš tremties. Bet visus vargus atpirko pats grįžimo į Lietuvą faktas – tos dienos visi laukė lyg patekančios saulės gūdžioje girioje.“
Vėliau Staselė ištekėjo taip pat už tremtinio, kartu užaugino dukrą ir sūnų, o prasidėjus atgimimui visa širdimi įsisuko į naujų vėjų sūkurį, buvo išrinkta Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio filialo pirmininke.
„Įvyko stebuklas. Mes, turėję slėpti trėmimo faktą nuo aplinkinių, pagaliau galėjome drąsiai žvelgti visiems į akis ir nebebijoti, kad dėl to gali kas nors nukentėti. Mūsų vaikams atsivėrė universitetai, jau galėjome be baimės vykti į užsienį“, – naujai atsivėrusiomis galimybėmis džiaugėsi tremtinė.
Ir visomis jėgomis puolė gyventi naują gyvenimą – važiavo į tremtinių suvažiavimus, susibūrimus, įkūrė rajono tremtinių chorą „Versmė“, kuriame dainuoja nuo pat 1993-iųjų, buvo išrinkta į rajono Tarybą ir jos darbe dalyvavo 4 kadencijas, kartu su bendraminčiais tvarkė žuvusių partizanų kapus, paminklus.
Ekspedicija
Vienu prasmingiausių savo gyvenimo etapų radviliškietė įvardija 2008 metais surengtą ekspediciją į tremties vietas. Tuomet ji, tremtinė gydytoja Irena Palionienė, tremtinių dukra Virginija Radzišauskienė ir Šiaulių televizijos operatorius Egidijus Juščius, pasiėmę maišelį gimtinės žemės, lietuviškos duonos, pašventintų žvakių ir trispalvių iškeliavo į Irkutsko sritį aplankė Krasnojarsko kraštą.
Kelionės metu radviliškietės viešėjo pas ten gyvenančius lietuvius, tvarkė buvusių radviliškiečių kapus, uždegė ant jų po atsivežtą žvakelę.
Tulūne jos susitiko su jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras'2008“ dalyviais, kartu tvarkė apleistas lietuvių kapinaites.
Po šios radviliškiečių ekspedicijos gimė dokumentinis filmas „Tremties vaikai“.
„Po mūsų nebebus mūsų. Ar naujoji karta ką nors žinos apie tremties baisumus? Reikia tai žinoti, kad tokie dalykai nebesikartotų“, – sako tremtinė.
Autorės nuotr.
EMOCIJOS: Pasakojant apie tremties metus, drebėjo Stasės Janušonienės balsas, tryško skausmo ašaros.
DOKUMENTAS: Šis nuo senumo pageltęs dokumentas buvo Stasės Janušonieneės raktas grįžti į Lietuvą.
Asmeninio albumo nuotr.
TREMTINĖS: Trys lietuvaitės Sibiro platybėse (iš kairės): sesuo Salomėja, užuožeriškė Agota Plungaitė ir Stasė Stokaitė-Janušonienė.
EKSPEDICIJA: Ekspedicijoje Troicko kaime, prie šalia jų namo tekėjusios Zolorinkos.
KAPINAITĖS: Tulūne radviliškietės kartu su ekspedicijos „Misija Sibiras'2008“ dalyviais tvarkė apleistas lietuvių kapinaites.
VĖLIAVA: Renginyje su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių vėliava – ir rajono skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė (dešinėje).
ATMINTIS: Margių kaime rajono tremtiniai tvarkė aplinką prie partizanų žūties vietoje pastatyto paminklo.