Tremčių septyniasdešimtmetį minėjo žilagalviai ir jaunimas

Tremčių septyniasdešimtmetį minėjo žilagalviai ir jaunimas

Trem­čių sep­ty­nias­de­šimt­me­tį mi­nė­jo ži­la­gal­viai ir jau­ni­mas

Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­re mi­nė­ta­me 1947 me­tų ma­si­nių trem­čių ju­bi­lie­ju­je bu­vo ma­ty­ti ne tik gar­baus am­žiaus žmo­nės, bet ir moks­lei­viai. Šian­die­nos jau­nuo­liai fik­suo­ja trem­ti­nių pri­si­mi­ni­mus, gi­li­na­si į gy­vą­ją Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Nu­baus­ta vai­kys­tė

1947-ųjų vė­lų ru­de­nį ir žie­mą iš Pak­ruo­jo ra­jo­no bu­vo iš­trem­ti 122 žmo­nės – šei­mos su se­nu­kais, li­go­niais, ma­žais vai­kais. Skau­džių įvy­kių sep­ty­nias­de­šimt­me­tį suė­jo pa­mi­nė­ti tik pa­sta­rie­ji – am­žiu­mi vy­res­ni trem­ti­niai jau išė­ję Ana­pi­lin.

Į Li­li­jos Ju­tins­kie­nės tė­vų na­mus atė­jus gink­luo­tiems stri­bams, nė pen­ke­rių ne­su­lau­ku­sią mer­gy­tę kai­my­nė iš­si­ve­dė į kie­mą. Kyš­te­lė­jo „į del­ną“ vie­nam stri­bui – ir šis „ne­pas­te­bė­jo“, kaip ma­žy­lė nu­ve­da­ma to­lyn... Po dau­ge­lio me­tų Li­li­ja ra­jo­no trem­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vei, kraš­to­ty­ri­nin­kei Zi­tai Vė­žie­nei pa­sa­ko­jo: ne­beat­mi­nė mo­ti­nos pa­veiks­lo – sap­nuo­da­vo ją, tar­si atei­nan­čią, ry­šin­čią bal­ta ska­re­le, bet vaiz­das iš­nyk­da­vo...

Trem­čių mi­nė­ji­me L. Ju­tins­kie­nė ei­lė­mis iš­sa­kė, ką jau­tė ma­žu­tė „liau­dies prie­šė“, ne­ži­nia už ką tuo­me­ti­nės val­džios nu­baus­ta skau­džia vai­kys­te. O jos tė­vų šei­ma bu­vo pa­lik­ta pa­ke­liui į šiau­rę: trė­mė­jai nu­ta­rė, kad to­kių su­var­gu­sių ne­be­ver­ta to­liau vež­ti – juk ne­pa­dirbs, vis­tiek nu­mirs... Li­li­jos tė­vai pa­te­ko į kol­cho­zą, pra­min­tą „uba­gų ar­te­le“, ku­rioje me­tus dir­bęs dar ga­lė­jai lik­ti val­džiai sko­lin­gas. Jie iš­gy­ve­no, nors te­ko ba­dau­ti. Jau grį­žęs į Lie­tu­vą, tė­ve­lis Li­li­jai pa­sa­ko­jo, ko­kia ska­ni me­džio žie­vė...

Pak­ruo­jie­tė Al­do­na Čės­nie­nė ly­gi­no: ją į Si­bi­rą iš­ve­žė vos dve­jų me­tu­kų, to­kio am­žiaus, ko­kio da­bar yra jos proa­nū­kės.

„Gruo­džio 30-ąją, prieš pat Nau­jus me­tus, į tro­bą atė­ję gink­luo­ti lie­pė pjau­ti kiau­lę, pa­siim­ti pa­ta­lų ir mais­to ke­lio­nei... Pak­liu­vom į Toms­ko sri­tį. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad ma­ne, su­sup­tą į pa­ta­lus, kar­tu su ki­tais na­miš­kiais ve­žė ark­liu kin­ky­to­mis ro­gė­mis pu­sant­ro šim­to ki­lo­met­rų. 1951–aisiais mi­rė mo­čiu­tė. Ki­tąmet gi­mu­si ma­no se­sy­tė teiš­gy­ve­no ke­lis mė­ne­sius. 1953-iųjų Ka­lė­dų ry­tą mi­rė tė­tis“, – pri­si­mi­nė ne­tek­čių ly­di­mą vai­kys­tę A. Čės­nie­nė.

Sep­ty­nio­lik­me­čio gink­las – plunks­na

Klo­vai­nie­tė Sta­sė Če­pai­tie­nė pri­si­mi­nė ge­rai pa­ži­no­tą bu­vu­sį trem­ti­nį, po­li­ti­nį ka­li­nį Ze­no­ną Ga­siū­ną. Jis jau mo­ky­da­ma­sis pa­si­žy­mė­jo li­te­ra­tū­ri­niais ga­bu­mais. Sep­ty­nio­lik­me­tis Ze­no­nas Pak­ruo­jy­je su­bū­rė pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kiu­sių moks­lei­vių or­ga­ni­za­ci­ją „Lais­vės sū­nūs“. Jos na­riai ra­šė at­si­šau­ki­mus, kli­juo­da­vo mies­te ant me­džių. Veik­la il­gai ne­tru­ko – sau­gu­mie­čiai vai­ki­nu­kus su­gau­dė, tar­dė kan­kin­da­mi. Or­ga­ni­za­to­rių Ze­no­ną nu­tei­sė de­šim­t me­tų ka­lė­ti, ki­tus – pen­ke­riems – aš­tuo­ne­riems me­tams.

Vor­ku­tos la­ge­ry­je Ze­no­nas su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti są­siu­vi­nį, ku­ria­me ei­lė­mis lie­jo Tė­vy­nės il­ge­sį, įgel­da­vo oku­pan­tams. Kaip pa­ts ra­šė, jo gink­las – ašt­ri plunks­na.

1947-ai­siais bu­vo iš­trem­ti Ze­no­no tė­vai, du bro­liai ir se­suo. Nes smul­kių ūki­nin­kų šei­mos du sū­nūs par­ti­za­na­vo ir žu­vo ko­vo­da­mi. Trem­ties teiš­ven­gė vie­nas iš bro­lių, Al­fon­sas. Jis įkliu­vo, slaps­ty­da­ma­sis nuo paė­mi­mo į Rau­do­ną­ją Ar­mi­ją, bu­vo iš­siųs­tas į Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro fron­tus. Klo­vai­nie­čiui pa­si­se­kė – ka­ras grei­tai bai­gė­si, o grį­žu­sio jo val­džia ne­be­per­se­kio­jo. Al­fon­sas pa­gel­bė­jo vi­siems iš Si­bi­ro grį­žu­siems na­miš­kiams.

Pat­rio­tiš­kos Ga­siū­nų šei­mos at­sto­vei Ja­ni­nai Rupš­lau­kie­nei Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Šiau­lių ap­skri­ties koor­di­na­to­rius Al­gir­das Ša­po­ka įtei­kė žy­me­nį „Už ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą trem­ti­nių są­jun­gos veik­lo­je ir nuo­pel­nus Lie­tu­vai“.

Toks pat ap­do­va­no­ji­mas skir­tas ir Bi­ru­tei Tek­lei Na­vic­kie­nei.

Jau­ni­mas ne­pa­mirš­ta is­to­ri­jos

„At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Gra­ži­na Kai­riūkš­tie­nė į ren­gi­nį atė­jo su do­va­na – do­ku­men­ti­nio fil­mo „Trem­ti­nės gy­ve­ni­mas“, skir­to švie­sios at­min­ties pa­kruo­jie­tei Da­nu­tei Ja­ne­liū­nie­nei, kom­pak­ti­ne plokš­te­le. Ją pe­da­go­gė ir fil­mą kū­ru­sios gim­na­zis­tės Aus­tė­ja Mik­ne­vi­čiū­tė, Gre­ta Ma­li­naus­kai­tė bei Ag­nė Mi­ko­lai­ty­tė įtei­kė Vla­dui Ja­ne­liū­nui.

Pak­ruo­jie­čių fil­mas bu­vo pri­sta­ty­tas pro­jek­to „Praei­ties stip­ry­bė da­bar­čiai“ bai­gia­mo­ko­ke tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Lais­vės ke­lias is­to­ri­jos tėk­mė­je“, vy­ku­sio­je Šiau­liuo­se. Fil­mų is­to­ri­jos te­ma ka­te­go­ri­jo­je „Trem­ti­nės gy­ve­ni­mas“ ap­do­va­no­tas ant­ro­sios vie­tos dip­lo­mu.

Bu­vu­siems trem­ti­niams ir jų šei­mų na­riams kon­cer­ta­vo moks­lei­vių ko­lek­ty­vai. „At­ža­ly­no“ gim­na­zis­tai skai­tė Ze­no­no Ga­siū­no ei­lė­raš­čius. Bu­vo pa­dė­tos gė­lės prie at­mi­ni­mo len­tų žu­vu­siems už lais­vę „At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos so­de, prie pa­mink­lo trem­ti­niams Pak­ruo­jo baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Au­to­rės nuo­tr.

Trem­čių sep­ty­nias­de­šimt­me­tį mi­nė­jo ir gar­baus am­žiaus, ir jau­ni pa­kruo­jie­čiai.

(Iš de­ši­nės) Vla­dui Ja­ne­liū­nui kom­pak­ti­nę plokš­te­lę su fil­mu „Trem­ti­nės gy­ve­ni­mas“ įtei­kė Gra­ži­na Kai­riūkš­tie­nė ir jos mo­ki­nės.

Li­li­ja Ju­tins­kie­nė trem­ti­nių duk­ters nuo­skau­das iš­lie­jo ei­lė­se.

Sta­sė Če­pai­tie­nė (kai­rė­je) su Ze­no­no Ga­siū­no kū­ry­bą pri­sta­ty­ti pa­si­ruo­šu­siais gim­na­zis­tais ta­rė­si, kas ku­riuos ei­lė­raš­čius skai­tys.

Ja­ni­nai Rupš­lau­kie­nei ap­do­va­no­ji­mą įtei­kė Al­gir­das Ša­po­ka.