Tragiškos sutuoktinių netektys suvedė bendram gyvenimui

Tra­giš­kos su­tuok­ti­nių ne­tek­tys su­ve­dė bend­ram gy­ve­ni­mui

Už­ven­ty­je gy­ve­nan­čių Eleo­no­ros Si­rie­nės ir Vy­tau­to Te­re­po bend­ras gy­ve­ni­mas da­bar – ra­mus ir sau­gus, nors abiems yra te­kę iš­tver­ti tra­giš­kas su­tuok­ti­nių ne­tek­tis.

Už­ven­tiš­kiai kar­tu 18 me­tų šo­ka liau­diš­kų šo­kių ko­lek­ty­ve „Glu­das“, da­ly­va­vo ke­tu­rio­se dai­nų ir šo­kių šven­tė­se, tu­ri bend­rų ir skir­tin­gų, bet viens ki­tam ne­truk­dan­čių, po­mė­gių. Ir skau­džių da­ly­kų sten­gia­si ne­pri­si­min­ti.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Šo­ka be­veik du de­šimt­me­čius

Ge­ros nuo­tai­kos ne­sto­ko­jan­tys, nuo­lat be­si­šyp­san­tys Eleo­no­ra Si­rie­nė ir Vy­tau­tas Te­re­pas be­veik du de­šimt­me­čius šo­ka Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių šo­kių ko­lek­ty­ve „Glu­das“. Ir yra la­bai pa­ten­kin­ti sa­vo už­siė­mi­mu.

„Vi­sos aš­tuo­nios šo­kė­jų po­ros ta­po kaip šei­ma. Džiau­gia­mės sa­vo va­do­ve Onu­te Jan­kaus­kie­ne, ku­riai darbš­tu­mo, nuo­šir­du­mo ga­li­me tik pa­vy­dė­ti. Už­ven­tis gar­sė­ja ne tik is­to­ri­ne praei­ti­mi, bet ir šo­kiais“, – sa­kė šo­kė­jai.

E. Si­rie­nę ir V. Te­re­pą šok­ti pa­kvie­tė O. Jan­kaus­kie­nė ir tuo­me­ti­nė Už­ven­čio kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė Re­gi­na Du­naus­kai­tė. Pa­ban­dė. Ne­sun­ku bu­vo ap­si­spręs­ti. Vy­tau­tas Te­re­pas sa­ve va­di­na sa­vi­veik­li­nin­ku nuo mo­kyk­li­nių lai­kų. Vy­riš­kis yra gro­jęs dū­dų or­kest­re, ka­pe­lo­je, šo­kęs, dai­na­vęs cho­ruo­se. Eleo­no­ra Si­rie­nė ir­gi nuo jau­nys­tės mė­go šok­ti.

Pir­mo­sios re­pe­ti­ci­jos nau­jo­sios po­ros neiš­gąs­di­no, nors te­ko la­bai grei­tai iš­mok­ti tris ar ke­tu­ris šo­kius ir vyk­ti pa­si­ro­dy­ti į Kur­šė­nus. Grei­tai šo­kė­jams ta­po įpras­ta, jog re­pe­ti­ci­jos vyks­ta kar­tą per sa­vai­tę, trun­ka apie pu­sant­ros va­lan­dos. Prieš rim­tus ren­gi­nius ten­ka dirb­ti ir kur kas dau­giau. Toks rit­mas ne­si­kei­čia me­tų me­tus. „At­sik­ve­pia­me, kai pa­vargs­ta­me, šnek­te­li­me žo­dį ki­tą – ir vėl šo­ka­me. La­bai ge­rai svei­ka­tai toks ma­lo­nus ju­dė­ji­mas su mu­zi­ka“, – tvir­ti­no abu­du.

Šo­kė­jai svars­tė: gal to­dėl, kad at­sa­kin­gai, su­si­kau­pę mo­ko­si šo­kių, nė­ra pa­si­tai­kę su­klys­ti per pa­si­ro­dy­mus? Nors šo­kių mo­ka dau­giau ne­gu dvi de­šim­tis, iš­gir­dę mu­zi­ką, iš pir­mų akor­dų šo­kį at­pa­žįs­ta, at­si­me­na. Ne vi­si šo­kiai leng­vai „pa­si­duo­da“. Pa­sak šo­kė­jų, be­ne sun­kiau­sias jiems bu­vo šo­kis „Ka­da­gys“. Šo­kį iš­mok­ti ga­li­ma per ke­lias re­pe­ti­ci­jas, ta­čiau daug dau­giau lai­ko uži­ma dai­li­ni­mai: ly­gia­vi­mas, vie­no­das ran­kų pa­kė­li­mas, gal­vų pa­su­ki­mas. Tu­ri jaus­ti ir ma­ty­ti ne tik sa­vo par­tne­rį ar kai­my­ni­nę po­rą, bet ir vi­są ko­lek­ty­vą.

Su šo­kių ko­lek­ty­vu „Glu­das“ E. Si­rie­nės ir V. Te­re­po po­ra da­ly­va­vo net ke­tu­rio­se dai­nų ir šo­kių šven­tė­se. Pri­si­mi­ni­mai ir įspū­džiai – tik ge­ri. O jaus­mo, kai vie­nu me­tu su­ka­si dau­gy­bė po­rų, šo­kė­jai ti­ki­no ne­mo­kan­tys nė ap­sa­ky­ti. Per šo­kius ko­lek­ty­vas su­si­ra­do daug drau­gų iš Kur­šė­nų, Rad­vi­liš­kio, Gin­kū­nų, Pak­ruo­jo, Pa­ne­vė­žio, net iš Ry­gos, ne­ma­žai pa­ke­lia­vo, ap­lan­kė įdo­mių vie­tų.

Dar il­giau, be­veik tris de­šimt­me­čius, už E. Si­rie­nę ir V. Te­re­pą „Glu­de“ yra šo­kę Ade­lė ir Pet­ras Gri­gai.

Po­mė­giai – me­džiok­lė, bi­ti­nin­kys­tė ir rank­dar­biai

Už­ven­tiš­kiai be po­mė­gio šok­ti tu­ri ir ki­to­kių mėgs­ta­mų už­siė­mi­mų.

Vy­tau­tas Te­re­pas me­džio­ja nuo jau­nys­tės, apie 40 me­tų. Me­džio­to­jas bu­vo už­ven­tiš­kio tė­vas ir bro­lis, tad ne­nuos­ta­bu, jog ir po­nas Vy­tau­tas pa­se­kė jų pė­do­mis.

V. Te­re­pas 13 me­tų va­do­va­vo Už­ven­čio me­džio­to­jų bū­re­liui, kaip pa­ts sa­ko, drau­giš­kiems, at­sa­kin­giems me­džio­to­jams. Yra su­me­džio­jęs brie­džių, el­nių, stir­ni­nų. Šių žvė­rių ra­gai puo­šia me­džio­to­jo na­mų sie­nas, ne vie­ną tro­fė­jų yra iš­da­li­nęs. Ra­gai yra pel­nę ir ap­do­va­no­ji­mų. Per me­tus nuo V. Te­re­po kul­kos kris­da­vo maž­daug po de­šimt šer­nų. Pa­ty­ręs me­džio­to­jas yra nu­šo­vęs ir vil­ką.

„Bet ne lai­mi­kiai svar­biau­sia. Ga­liu tik pa­si­džiaug­ti, kad nė sy­kį per me­džiok­les neį­vy­ko jo­kio ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo“, – pa­žy­mė­jo. Vy­tau­tas Te­re­pas dar ži­no­mas kaip žvė­rie­nos sriu­bos „šiur­pos“ vi­rė­jas. Per vi­sas me­džio­to­jų šven­tes, me­džiok­lės se­zo­no pa­baig­tu­ves už­ven­tiš­kis ver­da šį gar­du­my­ną, ne­gai­lė­da­mas mė­sos, kruo­pų, įvai­rių prie­sko­nių.

„Drau­gas ka­riš­kis pa­do­va­no­jo di­de­lį ka­riš­ką ka­ti­lą, tu­ri­me di­de­lį sam­tį. Kol sriu­ba apie dvi va­lan­das ir dar il­giau ver­da, mes ir pa­me­džio­ti spė­ja­me. Tie­sa, vie­nas me­džio­to­jas vi­sa­da lie­ka „šiur­pos“ pri­žiū­rė­ti“, – pa­sa­ko­jo V. Te­re­pas.

Už­ven­tiš­kių so­dy­bo­je – 20 bi­čių šei­my­nų. Šie­met šei­mų pa­gau­sė­jo, nes bi­tės spie­tė gal dvy­li­ka kar­tų. Ke­le­tą spie­čių šei­mi­nin­kas drau­gams pa­do­va­no­jo. Bi­tės ne­ma­žai pri­ne­šė pa­va­sa­ri­nio me­daus.

Eleo­no­ra Si­rie­nė lais­va­lai­kiu mėgs­ta ner­ti vą­še­liu. Yra pri­nė­ru­si dau­gy­bę ser­ve­tė­lių, stal­tie­sė­lių, pa­gal­vė­lių. Pas­ta­ro­sio­mis lie­tin­go­mis die­no­mis ne­ria li­ni­nę su­kne­lę duk­rai. Re­čiau ima į ran­kas ir vir­ba­lus, mez­ga.

Žmo­na žu­vo ava­ri­jo­je, vy­ras – nuo kul­kos

Vy­tau­tas Te­re­pas ki­lęs nuo Kryž­kal­nio, Eleo­no­ra Si­rie­nė – nuo Tel­šių kraš­to. Bend­ram gy­ve­ni­mui Už­ven­ty­je po­rą su­ve­dė tra­giš­kos su­tuok­ti­nių ne­tek­tys.

V. Te­re­po žmo­ną, ku­ri dir­bo mo­ky­to­ja, grįž­tan­čią iš mo­kyk­los nu­tren­kė ma­ši­na. Mo­te­ris mi­rė, pa­li­ku­si vy­rą, dve­jų me­tų sū­nų ir tri­jų mė­ne­sių duk­rą. „Gel­bė­jo ir ma­no ma­ma, ir uoš­vie­nė. Vie­nas ne­bū­čiau su­si­tvar­kęs“, – sa­kė.

E. Si­rie­nė Už­ven­ty­je gy­ve­no ir dir­bo že­mės ūkio spe­cia­lis­te Veis­li­nin­kys­tės sto­ty­je, su vy­ru au­gi­no duk­rą ir sū­nų. Ėjo 1973-ie­ji, šei­ma bu­vo už­siė­mu­si sta­ty­bo­mis.

„Ma­žai pa­žįs­ta­mas kai­my­nas me­džio­to­jas, per die­ną me­džio­jęs, per nak­tį gir­tuok­lia­vęs, pu­sę pen­kių ry­to mus pa­kė­lė iš lo­vos. Vy­rą nu­šo­vė kie­me, ma­ne kul­ka pa­vi­jo bė­gan­čią į kam­ba­rį. Su­ža­lo­jo plau­čius, li­kau gy­va, nors ir ne­te­kau daug krau­jo. Ga­lė­jau užau­gin­ti tuo­met vos sep­ty­ne­rių bu­vu­sį sū­nų ir de­šim­ties duk­rą“, – siau­bo fil­mą pri­me­nan­tį tik­rą įvy­kį pa­sa­ko­jo už­ven­tiš­kė.

Taip jau at­si­ti­ko, kad Vy­tau­tą Te­re­pą dar ko­lū­kio lai­kais į Už­ven­tį pa­kvie­tė dirb­ti vai­ruo­ju. Ne­tek­čių pa­ženk­li­ni žmo­nės su­si­ti­ko, su­si­pa­ži­no ir iki šiol – drau­ge.

Au­to­rės nuo­tr.

LEM­TIS: Eleo­no­ra Si­rie­nė ir Vy­tau­tas Te­re­pas, iš­gy­ve­nę tra­giš­kas su­tuok­ti­nių ne­tek­tis, bend­rą gy­ve­ni­mą va­di­na lem­ti­mi.

RANK­DAR­BIAI: Lais­vą mi­nu­tę Eleo­no­ra Si­rie­nė ski­ria rank­dar­biams.

ME­DŽIOK­LĖ: Vie­nas iš Vy­tau­to Te­re­po po­mė­gių – me­džiok­lė. Na­muo­se gau­su me­džiok­lės tro­fė­jų.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

„GLU­DAS": Eleo­no­ra Si­rie­nė ir Vy­tau­tas Te­re­pas (ant­ra po­ra kai­rė­je „Glu­do“ šo­kių ko­lek­ty­ve šo­ka be­veik du de­šimt­me­čius. Prie­ky­je – dar il­giau šo­kę Ade­lė ir Pet­ras Gri­gai.