Tėvų optimizmas prieš 15 eurų vaiko pinigų

Tė­vų op­ti­miz­mas prieš 15 eu­rų vai­ko pi­ni­gų

29 me­tų Jur­gi­ta ir 34 me­tų Kęs­tu­tis Ka­niau­kos iš Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jos Šed­ba­rų kai­mo au­gi­na pen­kis vai­kus. Vy­ras dir­ba už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Žmo­na pri­žiū­ri vai­kus ir ūke­lį. Vai­kai gau­na po 15 eu­rų vai­ko pi­ni­gų. Ta­čiau jau­na šei­ma kai­me pra­gy­ve­na ne­si­skųs­da­mi. Tik kar­tais pik­ta, jog glo­bo­ja­miems vai­kams ski­ria­mos de­šimt kar­tų di­des­nės su­mos. Ne­gi tė­vų au­gi­na­mų vai­kų po­rei­kiai ma­žes­ni už glo­bo­ja­mų?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ke­tu­rių kam­ba­rių bu­tas Šed­ba­ruo­se, kur dau­gia­bu­čių na­mų dau­giau ne­gu ki­tuo­se kai­muo­se. At­vy­kę meist­rai stik­li­na bal­ko­ną. Jur­gi­ta Ka­niau­kie­nė džiau­gia­si, jog pa­vy­ko su­tau­py­ti pi­ni­gų bal­ko­no įstik­li­ni­mui. Su­dė­jo dvie­jų mė­ne­sių vy­ro al­gą. Bet bus šil­čiau. Bal­ko­ne pa­sta­tys pa­puoš­tą Ka­lė­dų eg­lu­tę. Kam­ba­riuo­se nė­ra vie­tos. Sve­tai­nė­je pa­puo­šė tik vai­ni­ką.

Ap­link ma­mą su­ki­nė­ja­si du ma­žiau­sie­ji jos vai­kai – pen­ke­rių me­tu­kų Va­len­ti­na ir tre­jų And­rie­jus. Trys vy­res­nie­ji mo­kyk­lo­je. Prieš vi­dur­die­nį ir jie su­virs­ta į na­mus ne­ši­ni kup­ri­nė­mis. Dvy­nu­kai še­šia­me­čiai Do­man­tas ir Da­nie­lius. Pas­kui juos ir vy­riau­sio­ji at­ža­la sep­ty­ne­rių me­tu­kų Kor­ne­li­jus.

Vai­kai su­ka­si lyg vi­jur­kai. Smul­ku­tė ma­ma vos spė­ja juos su­gau­dy­ti žvilgs­niu.

Ne­leng­va Jur­gi­tos die­na, nors ji šiuo me­tu nie­kur ne­dir­ba. Ry­tą ji ke­lia­si šeš­tą va­lan­dą. Ruo­šia šil­tus pus­ry­čius vai­kams ir vy­rui. Vy­rui įde­da ir pie­tus, nes į dar­bą jis va­ži­nė­ja 11 ki­lo­met­rų – į Šiau­lė­nus. Iš­lei­džia į mo­kyk­lą vai­kus. Tuo­met ke­liau­ja į tvar­tą, kur ėda­lo lau­kia par­še­liai, triu­šiai ir žą­sys.

Grį­žu­si pa­si­rū­pi­na ma­žai­siais vai­kais ir mo­čiu­te, ku­ri gy­ve­na drau­ge su jau­na anū­kės šei­ma. „Mo­čiu­tė pa­dė­jo tė­vams mus užau­gin­ti. Ma­ma su tė­čiu sun­kiai dirb­da­vo fer­mo­se. Da­bar mes pri­va­lo­me pa­dė­ti mo­čiu­tei. Ji – li­go­nis. Ne­pa­jė­gė vie­na gy­ven­ti kai­mo so­dy­bo­je. Bi­jo­da­vo. Sa­kau: „Mo­čiu­te, gy­ven­kim kar­tu.“ Juk ji man nu­pir­ko ši­tą bu­tą“, – aiš­ki­na Jur­gi­ta.

Žiū­rėk, jau rei­kia vir­ti pie­tus. Parg­rį­žę iš mo­kyk­los no­rės val­gy­ti. Kai ma­žy­lius vai­kus pa­gul­do pie­tų mie­go, jau­na mo­te­ris tvar­ko na­mus. Va­ka­rop vėl trau­kia į tvar­tą, ver­da va­ka­rie­nę. Nė­ra ka­da net ke­lioms mi­nu­tėms pri­sės­ti.

Bet pen­kių vai­kų ma­ma ne­si­skun­džia. „Jei de­juo­siu, nuo to ne­bus leng­viau, – sa­ko. – Aš – lai­min­ga, kad tu­riu tiek daug vai­kų ir la­bai ge­rą vy­rą, ku­ris ne­rū­ko, ne­gir­tau­ja, ne­smur­tau­ja, dir­ba, rū­pi­na­si šei­ma.“

Kęs­tu­tis Ka­niau­ka taip pat sten­gia­si kuo dau­giau pri­si­dė­ti prie šei­mos ge­ro­vės. Ei­na į miš­ką, pjau­na me­džius, ruo­šia mal­kas. Kai­nuo­ja tik par­ve­ži­mas iki na­mų. Jei­gu pirk­tų, vi­so mė­ne­sio al­gos neuž­tek­tų vi­sam šil­dy­mo se­zo­nui.

Abu ki­lę iš dau­gia­vai­kių šei­mų Ka­niau­kos ne­si­bai­mi­na dar­bo. Jie ži­no, jog pri­va­lo daug dirb­ti. Dar­bo mo­ko ir vai­kus. Nors jie dar ma­ži, ta­čiau jau pa­de­da ma­mai ra­vė­ti dar­žą, kas­ti bul­ves, liuob­ti gy­vu­lius.

Šei­mos iš­gy­ve­ni­mo arit­me­ti­ka – la­bai pa­pras­ta: mi­ni­ma­lus Kęs­tu­čio at­ly­gi­ni­mas, 75 eu­rai vai­ko pi­ni­gų – kiek­vie­nam vai­kui po 15 eu­rų ir šiek tiek so­cia­li­nės pa­šal­pos. Dar ne­mo­ka­mas vai­kų mai­ti­ni­mas mo­kyk­lo­je.

At­ro­do, neį­ma­no­ma iš to­kių pa­ja­mų ap­reng­ti ir pa­mai­tin­ti sep­ty­nių žmo­nių šei­my­ną. Ta­čiau Jur­gi­ta vis var­to­ja fra­zę „at­li­ko pi­ni­gų“. „At­li­ko 150 eu­rų – nu­va­žia­vo­me nu­pir­ko­me vai­kams dra­bu­žių ir mo­ky­mo prie­mo­nių, pa­ruo­šė­me mo­kyk­lai.“ „At­li­ko pi­ni­gų – už­sa­kė­me plas­ti­ki­nius lan­gus.“ „Su­dė­jo­me du vy­ro at­ly­gi­ni­mus, įstik­lin­si­me bal­ko­ną.“

Kaip dar ga­li at­lik­ti iš to­kių ma­žų pa­ja­mų? Jau­na mo­te­ris aiš­ki­na, jog mais­to be­veik ne­rei­kia pirk­ti. Ne­bent duo­nos ir ba­to­ną. Bul­vių, ki­tų dar­žo­vių už­siau­gi­na pa­tys. Žą­sys de­da kiau­ši­nius. Lai­ko kiau­lių ir triu­šių – tu­ri mė­sos. Ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­nan­ti Jur­gi­tos ma­ma duo­da pie­no.

„Pi­ni­gė­lių ne­daug, bet ne­sa­me var­guo­liai, – ne­stin­ga op­ti­miz­mo Jur­gi­ta. – Per pus­me­tį su­tau­po­me šiek tiek pi­ni­gų, su­re­mon­tuo­ja­me vie­ną kam­ba­rį. Po pus­me­čio re­mon­tuo­si­me ki­tą. Vy­ras iš vie­nos al­gos nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį „Au­di“. Se­nas, 1992 me­tų. Bet dar va­žiuo­ja. Pa­si­tai­so­me ir vėl va­žiuo­ja­me. Į to­li­mą ke­lią ne­si­lei­džia­me. Iki Kel­mės, iki Ty­tu­vė­nų ar Rad­vi­liš­kio. O kur čia nu­va­žiuo­si toks bū­rys? Pra­mo­gų sau ne­lei­džia­me. Tik te­le­vi­zo­rių pa­žiū­ri­me su­mig­dę vai­kus.“

Jur­gi­ta sa­ko, jog ne dėl pi­ni­gų ji gim­dė net pen­kis vai­kus. Ta­čiau jau­nai mo­te­riai keis­ta, jog glo­bo­ja­mam vai­kui vals­ty­bė ski­ria pu­sant­ro šim­to eu­rų. Dar pri­de­da ir Sa­vi­val­dy­bė. O jos vai­kui pri­klau­so tik 15 eu­rų vai­ko pi­ni­gų. Gal čia baus­mė už tai, kad tė­vai sa­vo vai­kus au­gi­na, auk­lė­ja ir jais rū­pi­na­si pa­tys? Ar glo­bo­ja­mam vai­kui rei­kia dau­giau lė­šų ne­gu tė­vų au­gi­na­mam?

Mo­te­ris su­pran­ta – vai­kus tu­ri iš­lai­ky­ti pa­tys tė­vai. Pri­va­lo už­dirb­ti jiems duo­ną. Bet ko­dėl ne­pri­ver­čia­mi dirb­ti vai­kais ne­si­rū­pi­nan­tys tė­vai? „Kaž­kaip ne­są­ži­nin­ga...“ – sun­kiai val­do emo­ci­jas Jur­gi­ta.

Juk jos vai­kai kaip ir tie glo­bo­ja­mie­ji taip pat no­ri ir vai­sių, ir sal­du­my­nų, ir gar­des­nio mais­to. Nu­per­ka. Ta­čiau ne vi­sa­da ga­li sau tai leis­ti. Ypač sun­ku pa­si­da­rė po eu­ro įve­di­mo. Pi­ni­gų pus­ket­vir­to kar­to ma­žiau, o kai­nos – be­veik to­kios pat.

Jos vai­kams taip pat rei­kia nau­jo dra­bu­žio bent jau ei­ti į mo­kyk­lą. O striu­ky­tė vie­nam – 30 eu­rų. Ją ma­žy­lis grei­tai išau­ga. Tau­piai gy­ve­nan­tys Ka­niau­kos daug da­ly­kų per­ka iš pa­dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vių. Ta­čiau ne vi­suo­met pa­vyks­ta gau­ti dar ge­rą, ne­nud­reng­tą. Kar­tais sa­vo vai­kų išaug­tų dra­bu­žė­lių ati­duo­da drau­gės, gi­mi­nai­čių šei­mos. Bet nie­kad ne­bū­na taip, kad iš lab­da­ros vai­ką ap­reng­tum nuo gal­vos iki ko­jų. Ko nors vis tiek trūks­ta.

Apie sa­vo po­rei­kius Jur­gi­ta ir Kęs­tu­tis ma­žiau­siai gal­vo­ja. „Kur aš čia beei­nu. Tvar­tas, na­mai ir par­duo­tu­vė“, – aiš­ki­na Jur­gi­ta ko­dėl ap­ri­bo­jan­ti sa­vo po­rei­kius.

Šei­ma džiau­gia­si, jog li­ko kai­me, kad tu­ri čia že­mės. „Mies­te gal­būt gau­čiau dar­bo, – svars­to Jur­gi­ta, anks­čiau dir­bu­si Šiau­lė­nuo­se par­da­vė­ja. – Bet jei­gu rei­kė­tų vis­ką pirk­ti, iš­gy­ven­ti ne­bū­tų jo­kių šan­sų“.

Au­to­rės nuo­tr.

Jur­gi­ta Ka­niau­kie­nė džiau­gia­si di­de­liu bū­riu sa­vo šei­mos na­rių: pen­kiais vai­kais, mo­čiu­te Eu­ge­ni­ja Ba­ne­vi­čiū­te ir ta­me pa­čia­me dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­čiu sa­vo bro­liu Ar­tū­ru.