
Naujausios
Tėvų optimizmas prieš 15 eurų vaiko pinigų
29 metų Jurgita ir 34 metų Kęstutis Kaniaukos iš Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Šedbarų kaimo augina penkis vaikus. Vyras dirba už minimalų atlyginimą. Žmona prižiūri vaikus ir ūkelį. Vaikai gauna po 15 eurų vaiko pinigų. Tačiau jauna šeima kaime pragyvena nesiskųsdami. Tik kartais pikta, jog globojamiems vaikams skiriamos dešimt kartų didesnės sumos. Negi tėvų auginamų vaikų poreikiai mažesni už globojamų?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Keturių kambarių butas Šedbaruose, kur daugiabučių namų daugiau negu kituose kaimuose. Atvykę meistrai stiklina balkoną. Jurgita Kaniaukienė džiaugiasi, jog pavyko sutaupyti pinigų balkono įstiklinimui. Sudėjo dviejų mėnesių vyro algą. Bet bus šilčiau. Balkone pastatys papuoštą Kalėdų eglutę. Kambariuose nėra vietos. Svetainėje papuošė tik vainiką.
Aplink mamą sukinėjasi du mažiausieji jos vaikai – penkerių metukų Valentina ir trejų Andriejus. Trys vyresnieji mokykloje. Prieš vidurdienį ir jie suvirsta į namus nešini kuprinėmis. Dvynukai šešiamečiai Domantas ir Danielius. Paskui juos ir vyriausioji atžala septynerių metukų Kornelijus.
Vaikai sukasi lyg vijurkai. Smulkutė mama vos spėja juos sugaudyti žvilgsniu.
Nelengva Jurgitos diena, nors ji šiuo metu niekur nedirba. Rytą ji keliasi šeštą valandą. Ruošia šiltus pusryčius vaikams ir vyrui. Vyrui įdeda ir pietus, nes į darbą jis važinėja 11 kilometrų – į Šiaulėnus. Išleidžia į mokyklą vaikus. Tuomet keliauja į tvartą, kur ėdalo laukia paršeliai, triušiai ir žąsys.
Grįžusi pasirūpina mažaisiais vaikais ir močiute, kuri gyvena drauge su jauna anūkės šeima. „Močiutė padėjo tėvams mus užauginti. Mama su tėčiu sunkiai dirbdavo fermose. Dabar mes privalome padėti močiutei. Ji – ligonis. Nepajėgė viena gyventi kaimo sodyboje. Bijodavo. Sakau: „Močiute, gyvenkim kartu.“ Juk ji man nupirko šitą butą“, – aiškina Jurgita.
Žiūrėk, jau reikia virti pietus. Pargrįžę iš mokyklos norės valgyti. Kai mažylius vaikus paguldo pietų miego, jauna moteris tvarko namus. Vakarop vėl traukia į tvartą, verda vakarienę. Nėra kada net kelioms minutėms prisėsti.
Bet penkių vaikų mama nesiskundžia. „Jei dejuosiu, nuo to nebus lengviau, – sako. – Aš – laiminga, kad turiu tiek daug vaikų ir labai gerą vyrą, kuris nerūko, negirtauja, nesmurtauja, dirba, rūpinasi šeima.“
Kęstutis Kaniauka taip pat stengiasi kuo daugiau prisidėti prie šeimos gerovės. Eina į mišką, pjauna medžius, ruošia malkas. Kainuoja tik parvežimas iki namų. Jeigu pirktų, viso mėnesio algos neužtektų visam šildymo sezonui.
Abu kilę iš daugiavaikių šeimų Kaniaukos nesibaimina darbo. Jie žino, jog privalo daug dirbti. Darbo moko ir vaikus. Nors jie dar maži, tačiau jau padeda mamai ravėti daržą, kasti bulves, liuobti gyvulius.
Šeimos išgyvenimo aritmetika – labai paprasta: minimalus Kęstučio atlyginimas, 75 eurai vaiko pinigų – kiekvienam vaikui po 15 eurų ir šiek tiek socialinės pašalpos. Dar nemokamas vaikų maitinimas mokykloje.
Atrodo, neįmanoma iš tokių pajamų aprengti ir pamaitinti septynių žmonių šeimyną. Tačiau Jurgita vis vartoja frazę „atliko pinigų“. „Atliko 150 eurų – nuvažiavome nupirkome vaikams drabužių ir mokymo priemonių, paruošėme mokyklai.“ „Atliko pinigų – užsakėme plastikinius langus.“ „Sudėjome du vyro atlyginimus, įstiklinsime balkoną.“
Kaip dar gali atlikti iš tokių mažų pajamų? Jauna moteris aiškina, jog maisto beveik nereikia pirkti. Nebent duonos ir batoną. Bulvių, kitų daržovių užsiaugina patys. Žąsys deda kiaušinius. Laiko kiaulių ir triušių – turi mėsos. Tame pačiame kaime gyvenanti Jurgitos mama duoda pieno.
„Pinigėlių nedaug, bet nesame varguoliai, – nestinga optimizmo Jurgita. – Per pusmetį sutaupome šiek tiek pinigų, suremontuojame vieną kambarį. Po pusmečio remontuosime kitą. Vyras iš vienos algos nusipirko automobilį „Audi“. Senas, 1992 metų. Bet dar važiuoja. Pasitaisome ir vėl važiuojame. Į tolimą kelią nesileidžiame. Iki Kelmės, iki Tytuvėnų ar Radviliškio. O kur čia nuvažiuosi toks būrys? Pramogų sau neleidžiame. Tik televizorių pažiūrime sumigdę vaikus.“
Jurgita sako, jog ne dėl pinigų ji gimdė net penkis vaikus. Tačiau jaunai moteriai keista, jog globojamam vaikui valstybė skiria pusantro šimto eurų. Dar prideda ir Savivaldybė. O jos vaikui priklauso tik 15 eurų vaiko pinigų. Gal čia bausmė už tai, kad tėvai savo vaikus augina, auklėja ir jais rūpinasi patys? Ar globojamam vaikui reikia daugiau lėšų negu tėvų auginamam?
Moteris supranta – vaikus turi išlaikyti patys tėvai. Privalo uždirbti jiems duoną. Bet kodėl nepriverčiami dirbti vaikais nesirūpinantys tėvai? „Kažkaip nesąžininga...“ – sunkiai valdo emocijas Jurgita.
Juk jos vaikai kaip ir tie globojamieji taip pat nori ir vaisių, ir saldumynų, ir gardesnio maisto. Nuperka. Tačiau ne visada gali sau tai leisti. Ypač sunku pasidarė po euro įvedimo. Pinigų pusketvirto karto mažiau, o kainos – beveik tokios pat.
Jos vaikams taip pat reikia naujo drabužio bent jau eiti į mokyklą. O striukytė vienam – 30 eurų. Ją mažylis greitai išauga. Taupiai gyvenantys Kaniaukos daug dalykų perka iš padėvėtų drabužių parduotuvių. Tačiau ne visuomet pavyksta gauti dar gerą, nenudrengtą. Kartais savo vaikų išaugtų drabužėlių atiduoda draugės, giminaičių šeimos. Bet niekad nebūna taip, kad iš labdaros vaiką aprengtum nuo galvos iki kojų. Ko nors vis tiek trūksta.
Apie savo poreikius Jurgita ir Kęstutis mažiausiai galvoja. „Kur aš čia beeinu. Tvartas, namai ir parduotuvė“, – aiškina Jurgita kodėl apribojanti savo poreikius.
Šeima džiaugiasi, jog liko kaime, kad turi čia žemės. „Mieste galbūt gaučiau darbo, – svarsto Jurgita, anksčiau dirbusi Šiaulėnuose pardavėja. – Bet jeigu reikėtų viską pirkti, išgyventi nebūtų jokių šansų“.
Autorės nuotr.
Jurgita Kaniaukienė džiaugiasi dideliu būriu savo šeimos narių: penkiais vaikais, močiute Eugenija Banevičiūte ir tame pačiame daugiabutyje gyvenančiu savo broliu Artūru.