Naujausios
„Pakruojo kraštas“ 11 12
Tėvo Trispalvė tapo Sąjūdžio laikų simboliu
Praėjusią savaitę vykusį Pakruojo sąjūdžio grupės susikūrimo 25-metį puošė valstybės simbolio relikvija – devintą dešimtį metų skaičiuojanti Trispalvė, išsaugota tarpukario Lietuvos visuomenininko Vlado Dovydaičio iš Beinoraičių kaimo.
Dešimtmečius slėptą vėliavą po jo mirties surado dukra Genutė ir perdavė saugoti kraštotyrininkui Jonui Kelevišiui.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Relikvija mediniame lagamine
1986-aisiais mirus Vladui Dovydaičiui, čia pat Beinoraičiuose gyvenanti jo dukra Genutė Bubelienė ėmė po laidotuvių tvarkyti sodybą.
Užlipusios į trobos palėpę moters dėmesį patraukė iš kitų daiktų išsiskirianti nedidelė medinė skrynelė – lagaminas. Jį atidariusi, Genutė pamatė tvarkingai sulankstytą Trispalvę – neabejotinai seną.
„Apie netikėtą radinį pasakiau vyrui Vytautui Povilui. Jis, prieš dešimtmečius tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, anuomet privalėjo saugoti politinius kalinius ir žinojo, už ką jie nuteisti. Ir neabejojo, jog kam nors apie vėliavą prasitarę, sulauktume panašios bausmės. Vėliavą padėjome atgal į lagaminą ir niekam nieko nesakėme“ , – prisimena ponia Genutė.
Po poros metų, jau prasidėjus Atgimimui, G. Bubelienė buvo išvykusi į sanatoriją. O grįžusią vyras pasitiko žinia: „Tavo vėliava ėjo per Pakruojį“.
Pasirodo, Vytautas Povilas apie relikvinę vėliavą pasakė lygumiečiui mokytojui Jonui Kelevišiui ir leido ją kuriam laikui paimti. O J. Kelevišius su keliais bendraminčiais uždėjo Trispalvę ant koto ir iškilmingai atnešė į pirmąjį rajone Sąjūdžio mitingą.
„Po to tėvelio vėliavą ir nutariau atiduoti mokytojui saugoti visam laikui – Kelevišius namuose įrengęs istorijos muziejų, ir vėliavai ten tinkama vieta“, – apie savo apsisprendimą 1989-aisiais pasakoja vėliavos paveldėtoja.
Senoji Trispalvė Lygumų aikštėje iškilmingomis progomis buvo keliama dvylika metų po Atgimimo, iki 2000-ųjų. Po to laiko nublukinta relikvija saugoma J. Kelevišiaus krašto istorijos ekspozicijoje ir parodoma Lygumų miestelio svečiams.
Į kraštotyrininko ekspoziciją G. Bubelienė atidavė ir medinį lagaminą, kuriame rado tėvelio saugotą Trispalvę.
Pavasarininkų šeima
Ponia Genutė mano, kad tėčio saugotoji vėliava priklausė tarpukariu Lygumuose veikusiai jaunimo pavasarininkų organizacijai. Nes iš Beinoraičių kaimo kalvio šeimos kilęs Vladas nuo ankstyvos jaunystės buvo aktyvus visuomenininkas.
Šeimoje išlikę pasakojimų, kaip Vladas su bendraminčiais organizuodavo vaidinimus klojimuose, rengdavo koncertus, važiuodavo į įvairias išvykas, kartu gabendamiesi savo Trispalvę.
„Gali būti, kad tėvelis buvo pavasarininkų vėliavininkas. Kaip kitaip organizacijos vėliava būtų pas jį atsiradusi prasidėjus okupacijoms“? – svarsto šešiasdešimt devynerių moteris.
Kad V. Dovydaičio gyvenime pavasarininkai ilgai užėmė ypač svarbią vietą, rodo ir faktas, kad vyras organizacijoje net žmoną sau susirado. Iš tos pačios Lygumų parapijos, Dargužių kaimo kilusi Onutė Gaškauskaitė už Vladą buvo jaunesnė penkiolika metų. Pora susituokė 1938-aisiais.
„Tėvelis nesiskubino jaunas vesti. Senelis, kaimo kalvis, teturėjo keturis hektarus žemės ir keturis vaikus. Girdėjau pasakojimus, kad tėtis sakydavo – kur žmoną dės, dabar vedęs... Uždarbiaudamas pas ūkininkus, jis taupė pinigus, kol nusipirko dar vienuolika hektarų žemės, šiek tiek miško. Vedė jau sulaukęs keturiasdešimties“, – pasakoja G. Bubelienė.
Istorijos nuotrupos
V. Dovydaičiui sukūrus šeimą, ėmus dirbti savą žemę ir sulaukus pirmagimio sūnaus, prasidėjo istoriniai perversmai – Lietuvos okupacija, Antrasis pasaulinis karas, pokario kovos... 1945-aisiais V. Dovydaitis su dar keliais Beinoraičių vyrais buvo suimtas ir išvežtas į kalėjimą šiaurėje. G. Bubelienė tą vietą vadina Suomijos Karelija, o už ką tėtį ir kaimynus suėmė, nežino. Sodiečiams kaltinimai taip ir nebuvo pareikšti, po metų juos valdžia paleido.
„Tėvelis iš tos Suomijos Karelijos namo grįžo per mėnesį, žinau, kad nemažai kelio pėsčias įveikė. Grįžo 1946-ųjų liepos pradžioje, o po poros savaičių mirė mama. Tėvelis liko su trimis mažyliais – vyresniems broliams buvo septyneri ir ketveri metai, man – pustrečių“, – mena Genutė.
Po metų našlys vedė antrą kartą. Šeima gyveno, kaip dauguma kaimo žmonių.
Ponia Genutė prisimena, kad namuose nebūdavo kalbama apie tarpukario ar pokario įvykius. Gali būti, kad antroji tėvelio žmona nė nežinojo apie palėpėje slepiamą vėliavą.
„Jaunystėje šeimos istorija nelabai ir terūpėjo. O dabar, kai tapo įdomu, deja, beveik nebėra ko paklausti. Apie tėčio ir mamos veiklą pavasarininkų organizacijoje man daugiausiai pasakojo viena vyresnė pusseserė, kurį laiką pas juos gyvenusi prieš karą. Dar pakalbinu vyresnius Beinoraičių žmones – gal kas prisimena“, – apie užmarštin nugrimzdusius įvykius pasakoja relikvinės vėliavos paveldėtoja G. Bubelienė.
Autorės nuotr.
RELIKVIJA: Jubiliejinio minėjimo sceną puošė Nepriklausomos Lietuvos relikvija – Trispalvė, sovietmečiu saugota Genutės Bubelienės (antra iš kairės) tėvų namuose.
SAUGOTOJAI: Tėvo vėliavą Genutė Bubelienė (dešinėje) slėpė iki Atgimimo, o jam prasidėjus atidavė saugoti į kraštotyrininko Jono Kelevišiaus (kairėje) namuose įrengtą krašto istorijos ekspoziciją.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
PALIKIMAS: Devyniasdešimtmetė Trispalvė Genutei Bubelienei – tėvo palikimas. Su ja pakruojiečiai Sąjūdžio laikmečiu važiavo į Vilnių, Latviją, stovėjo Baltijos kelyje.