Naujausios
Tėvo eilės primena tremtį
Kelmiškis Vainius Urbonavičius savo bibliotekoje matomiausioje vietoje laiko knygą „Tremtinio Lietuva“. Čia išspausdinti keli jų ir daugybės lietuvių šeimų, paverstų liaudies priešais ir atvežtų kančioms ir badui į Sibirą, realybę atspindintys jo tėvo Henriko Urbonavičiaus eilėraščiai.
Kelmės rajone, Žibuoklių kaime, dvarelį turėję Urbonavičiai bandė pasitraukti į Vokietiją. Paskui slapstėsi Tauragės rajone. Galiausiai 1948-aisiais vis tiek buvo ištremti.
Sulaukęs paauglystės Vainius Urbonavičius pabėgo iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vietoj duonos – ryšulėlis knygų
„Ne „Maldą“ tada išgirdau: „Cyganskaja strastj razluki“, kai, padėjęs ant ryšelio malkų ką tik prancūziškai skaitytą Lamartino „Le lac“, išlankstęs ranka prirašytą lapą, man perskaitė barako kaimynas Henrikas Urbonavičius – irgi tremtinys, agronomas, didžiulio intelekto ir begalinės meilės knygai žmogus. (...) Ačiū Jam, kad, vežamas iš Lietuvos, gal duonos vietoj, gal net savo tris vaikus nuskriaudęs, pasiėmė skrynelę knygų. Ir kad jų padedamas šaltą Zimos žiemą bent kiek sušildė mano šąlančią sielą.“
Tokį kelmiškį tremtinį Henriką Urbonavičių poetė Ramutė Skučaitė prisimena savo išverstos Marinos Cvetajevos eilėraščių knygos pratarmėje.
Iš tiesų tūkstančiams ištremtų Lietuvos inteligentų: ūkininkų, mokytojų, kunigų, iš kurių buvo atimta viskas: Tėvynė, namai, artimiausi žmonės, knyga buvo tokia pat svarbi kaip duona. Tik duona gelbėjo nuo bado kūną, o knyga tapo sielos priebėga, atsvara paniekinimui.
Ir vieno, ir kito mirties apimtoje lagerių imperijoje trūko. Gal todėl net leisgyviuose kūnuose nenumirė mintis ir jausmas. Juos budino už viską stipresnė kūrybos galia.
Tremties realijas atspindintys jų kūriniai šiandien skamba kaip kaltinimas to meto politinei sistemai. Jie neleis ir ateinančioms kartoms pamiršti mūsų krašto istorijos ir lietuvių tautos tragedijos.
Paveldėjo intelektą
Su Vainiumi Urbonavičiumi kalbamės turtingoje jo šeimos bibliotekoje. Dostojevskis, Kamiu, kinų, indų, arabų filosofijos leidiniai... Meilę knygai, norą domėtis viskuo Vainius paveldėjo iš savo tėvo. Jo tėvas taip pat turėjo didžiulę biblioteką. Nemažai knygų parsisiųsdavo iš užsienio. Ir tuo metu, kai trėmė, jam gailiausia buvę palikti knygas.
Jis kalbėjo anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis, mokėsi italų kalbos. Henrikas Urbonavičius buvo baigęs Kražių gimnaziją, Dotnuvos žemės ūkio akademiją, dirbo agronomu.
„Aš negalėjau pasiekti didelių mokslų, – apgailestauja Vainius Urbonavičius. – Baigiau profesinę mokyklą, paskui technikumą. Dirbau inžinierium-energetiku. Būdamas trylikos metų pabėgau iš Irkutsko srities, kur buvo ištremti tėvai. Prieš tai į Lietuvą parbėgo jaunesnis brolis.
Lietuva mums, vaikams, visai mažiems išvežtiems į Sibirą, atrodė pasakų šalis, kur auga obuoliai. Tėvai savo kraštą idealizavo.
Tačiau, kai sugrįžau, pamačiau, jog ir čia ne pyragai. Tas pats juodos duonos trūkumas. Tik tiek, kad Tėvynėje. Prisiglaudžiau pas mamos seserį. 1957-aisiais, kai iš Sibiro grįžo ir tėvai, aš jau buvau savarankiškas. Norėjau mokytis. Bet tėvai sulaikė. Nebūtų pajėgę paremti, o be jų paramos baiminosi, kad galiu gauti džiovą.“
Sibire dešimtys giminaičių
Urbonavičių šeima pirmosios trėmimo bangos išvengė, nes 1942 metais su vokiečių frontu drauge pasitraukė į Vokietiją. Tačiau po karo grįžo į Lietuvą. Tik ne į Žibuoklių kaimą, o į Skaudvilę. Čia įsidarbino tarybiniame ūkyje. Deja, vis tiek buvo laikomi nelojaliais tarybų valdžiai. 1948 metais ištrėmė.
Pasak V. Urbonavičiaus, tuomet Sibire buvo ištisos giminės. Tėvo pusbroliai išvežti iš Pašiaušės, nes turėjo Minginčių dvarelį. Mamos brolis penkerius metus praleido šachtose. Tragiškas likimas ištiko tėvo seserį Eleną Urbonavičiūtę-Putvinskienę. Tremtyje mirė ji pati ir du maži jos vaikai, buvo sušaudytas vyras, mirties bausme nuteista anyta.
Tremties išvengė tik tos tėvo seserys, kurios pasitraukė į Ameriką. Henrikas Urbonavičius buvo kilęs iš didelės šeimos: du broliai ir šešios seserys.
Tremtis po tremties
Tremtį ir gyvenimą Zimos mieste, Irkutsko srityje, Vainiui Urbonavičiui mena ne tik tėvo eilės. „Patekome į japonų lagerį. Juos išvežė. Jų barakuose apgyvendino mus, – pasakoja iki trylikos metų Zimoje gyvenęs Vainius. – Perėmėme ne tik japonų lovas, bet ir tas pačias utėles ir blakes. Zima buvo miestas. Bet tremtiniai gyvenome tarsi atskirame mieste. Jeigu nori išeiti, turi užsiregistruoti, parėjęs taip pat pasakyti, kad parėjai.“
Tėvas Henrikas Urbonavičius dirbo medžio apdirbimo fabrike. Vėliau gavo mokytojo darbo mokykloje, kur mokėsi lietuvių tremtinių vaikai. Dėstė užsienio kalbas, zoologiją ir lietuvių kalbą. Po to teko darbuotis ir agronomu kolūkyje.
Išbuvę dešimt metų tremtyje, Urbonavičiai paleisti iš Sibiro, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Tačiau nepaisė draudimų. Vis tiek grįžo. Tėvas nuvažiavo pas aukštas pareigas einantį savo kurso draugą. Šis leido dėstyti technikume. Tačiau kadrų inspektorius pakoregavo viršininko sprendimą – į technikumą priimtas tik ūkvedžiu.
Deja, saugumas netruko išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis iš Sibiro paleisti tremtiniai. Per 24 valandas turėjo palikti Lietuvą. Ir vis tiek nepaliko. Apsigyveno pasienyje, Adutiškyje, kur daug rusų sentikių. Ten niekas per daug jais nesidomėjo.
Tremtinio eilės
Henrikas URBONAVIČIUS
Kūčių vakaras
Kūčių vakaras vėlyvas...
Dieną vargęs, tremtinys
Grįžta iš taigos vos gyvas
Į namus. Šit žiburys!..
Lūpos dega. Akys žvilga,
Karštis krato šiurpuliais.
Ei, atrodo, nebeilga
Jam keliauti mūs keliais.
Dvi dienas plutele mito
Jo belaukdama šeima.
Tėvas grįžo. Ir... pavirto...
Ei tamsi, sunki dalia!
Matai, kai mama užgeso
Skurdo pataluos.
Kas išalkusį ir basą
Vaiką jos paguos?!
O dabar tėvelis blaškos,
Silpsta jo širdis...
Gęsta, baigias žvakės vaškas,
Sibiro naktis...
1950
Sugrįžus iš trėmimo
Nėra tau vietos Lietuvoj,
Brangus tautieti,
Žiaurioj gyvenimo kovoj
Pavargus, pailsėti.
Veltui ieškotumei namų,
Kuriuos tėvai gyveno,
Tu rasi krūvą akmenų,
Sodybos kryžių seną.
Iš pasalų išbėgs šuva
Iš griūvančios pašiūrės
Ir kaukdamas palydės tave
Klastingas ir paniuręs.
Keliauk, klajok kelių keliais,
Tėvynės čia neradęs.
Gesina ilgesį sapnais
Benamis ir bežadis.
1958.05.12
Autorės nuotr.
PRISIMINIMAI: Vainius Urbonavičius, dažną vakarą leisdamas poilsio minutes tarp knygų, prisimena tėvą, tremtyje eilėmis išreiškusį savo išgyvenimus.
PASAKOJIMAS: Kelmės krašto muziejuje pristatant naują Vlado Putvinskio knygos „Giedrė“ leidimą, praėjus šimtmečiui nuo jos parašymo, Vainius Urbonavičius savo prisiminimais papildė Putvinskių giminės atžalų Birutės ir Giedrės Gučaičių pasakojimą apie tremtį.