Tėviškės sargai

Tė­viš­kės sar­gai

Šiau­lie­čiai Al­do­na ir Al­ber­tas And­ruš­ke­vi­čiai sa­vait­ga­lius ir ato­sto­gas lei­džia ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Ši­mai­čių kai­me. Čia po­no Al­ber­to tė­viš­kė, ku­rio­je au­go de­šimt vai­kų. Iš­si­vaikš­čio­jus vai­kams, so­dy­bą puo­se­lė­jo jų tė­tis, anks­ti li­kęs naš­liu. Da­bar vai­rą pe­rė­mė sū­nus Al­ber­tas, ne­no­rin­tis ap­leis­ti gra­žio­je vie­to­je, ne­to­li Kra­žan­tės upės įsi­kū­ru­sių vai­kys­tės na­mų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kai­me­lis at­jau­nė­jo

Ne­di­de­lis Ši­mai­čių kai­me­lis Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jo­je. Ja­me tik sep­ty­nios so­dy­bos. To­liau pa­lei ke­lią tę­sia­si gy­ven­vie­tė. Ta­čiau ten jau ki­ti pa­va­di­ni­mai: Žad­vai­niai, Mor­kiai, ku­rie dar ma­žes­ni ar­ba vi­siš­kai iš­tuš­tė­ję.

Ta­čiau ir ma­žuo­se, ato­kiuo­se kai­me­liuo­se nė vie­nos ap­griu­vu­sios ap­leis­tos so­dy­bos. „Lenk­ty­niau­jam, ku­ris su­si­tvar­ky­si­me gra­žiau“, – šyp­so­si Al­ber­tas And­ruš­ke­vi­čius, prieš pen­ke­tą me­tų, kai tė­ve­lis iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn, pra­dė­jęs tvar­ky­ti tė­vų na­mus.

Nuo ši­tų na­mų jis nie­kuo­met ir ne­bu­vo ati­trū­kęs. Ati­tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je įsi­kū­rė Šiau­liuo­se. Ta­čiau vi­suo­met su­grįž­da­vo pa­dė­ti tė­vams. Gal­būt to­dėl jis vie­nin­te­lis iš aš­tuo­nių dar gy­vų bro­lių ir se­se­rų ėmė­si at­gai­vin­ti tė­vų so­dy­bą.

Ši­mai­čiuo­se ne jis vie­nas toks. Iš­tuš­tė­jus so­dy­boms, jas pri­žiū­ri ki­tuo­se ra­jo­nuo­se ar mies­tuo­se gy­ve­nan­tys vai­kai, tvar­ko, gra­ži­na, puo­se­lė­ja ap­lin­ką.

So­dy­bė­lė, ku­rio­je gy­ve­no Sta­sė ir Juo­za­pas And­ruš­ke­vi­čiai, at­gi­jo. Per pen­ke­tą me­tų tro­be­lė ap­kal­ta ap­dai­los len­te­lė­mis, pa­keis­tas sto­gas, įreng­ta te­ra­sa. Tą die­ną, kai lan­kė­mės Ši­mai­čiuo­se, pas And­ruš­ke­vi­čius dar­ba­vo­si skar­din­to­jas.

„Prieš ko­kį de­šimt­me­tį at­ro­dė, jog kai­mas vi­siš­kai iš­mirs, – pa­sa­ko­ja po­nas Al­ber­tas. – Gy­ve­no vie­ni se­nu­kai. Da­bar kai ku­rias tro­bas nu­pir­ko jau­nos šei­mos. So­dy­bos pri­si­ke­lia nau­jam gy­ve­ni­mui. Kai­me­lis – la­bai ra­mus, pa­to­gus, gra­ži gam­ta, ne­to­li Kel­mė ir plen­tas. Pa­to­gu iš čia va­ži­nė­ti į dar­bą mies­te.“

Poil­sis ir jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai

Po­nia Al­do­na dir­ba vai­kų dar­že­ly­je, Al­ber­tas – sta­ty­bų bend­ro­vė­je su­vi­rin­to­ju. Gy­ve­na dau­gia­bu­čia­me na­me. To­dėl at­va­žia­vę į Ši­mai­čius pa­jun­ta poil­sį ir lais­vę. Be­je, ir daug fi­zi­nio dar­bo. Prie na­mų po­ra hek­ta­rų že­mės.

„Mums pa­tiems už­ten­ka ke­tu­rių mai­šų bul­vių, o už­so­di­na­me 20 arų. Pas­kui iš­da­li­ja­me vai­kams, gi­mi­nėms. Au­gi­na­me daug dar­žo­vių. Jei­gu vi­suo­met čia gy­ven­tu­me, bū­tų leng­viau. Bet at­va­žia­vus tik sa­vait­ga­liui, vos spė­ja­me vis­ką su­tvar­ky­ti ir vėl rei­kia grįž­ti į mies­tą. Už­tai val­go­me eko­lo­giš­kas dar­žo­ves“, – op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­si A. And­ruš­ke­vi­čie­nė.

„Jau­čia­mės kaip ark­liai – at­va­žiuo­jam pa­dir­bam ir, ne­spė­ję pa­si­džiaug­ti, tu­ri­me iš­va­žiuo­ti“, – žmo­nos op­ti­miz­mui opo­nuo­ja A. And­ruš­ke­vi­čius.

Ta­čiau pri­pa­žįs­ta, jog da­bar ūki­nin­kau­ti ir to­kiems ma­ža­že­miams, kaip jie, leng­viau. Tu­ri trak­to­riu­ką. Kai rei­kia, pa­pra­šo ark­liu­ką tu­rin­čio kai­my­no pa­gal­bos. O jau­nys­tė­je išei­da­vo pie­vos pjau­ti še­ši bro­liai. Iki pie­tų ir nu­rėž­da­vo vi­są plo­tą. Pra­kai­tas žliaug­da­vo.

Šiau­lie­čiai sva­jo­ja išė­ję į už­tar­nau­tą poil­sį, die­nas leis­ti Ši­mai­čių kai­me. Čia ga­lė­tų au­gin­ti ir gy­vu­lių, lai­ky­ti paukš­čių.

Ža­vi drau­giš­ka kai­my­nys­tė

Dar vie­nas gy­ve­ni­mo kai­me­ly­je pri­va­lu­mų drau­giš­ki kai­my­nų san­ty­kiai. Kar­tu su kai­my­nais And­ruš­ke­vi­čiai pa­si­sta­tė šilt­na­mį. Kol jie dar­buo­ja­si mies­te, au­ga­lus pa­lais­to kai­my­nai. Kai at­va­žiuo­ja, dar­bo ima­si And­ruš­ke­vi­čiai.

Kai­my­nai tu­ri vie­ni ki­tų te­le­fo­no nu­me­rius. Ga­li kas­dien pa­si­skam­bin­ti, pa­klaus­ti, kaip se­ka­si, kaip lai­ko­si pa­lik­ta so­dy­ba.

„Čia at­va­žia­vus sma­giau. Jau­tie­si sa­vas, rei­ka­lin­gas. Vi­si vie­ni ki­tus pa­žįs­ta­me. O mies­te ne­pa­žįs­ta­me net laip­ti­nės kai­my­nų. Tik pa­si­la­bi­na­me, ir vis­kas tuo pa­si­bai­gia. Gy­ven­to­jai kei­čia­si. Se­nie­ji iš­mi­rė. Jau­ni ne­no­ri su se­nais bend­rau­ti“, – mies­to gy­ve­ni­mo rea­li­jas pa­sa­ko­ja And­ruš­ke­vi­čiai.

Au­to­rės nuo­tr.

Al­ber­tas And­ruš­ke­vi­čius tvar­ko tė­vų so­dy­bą, nors pa­si­džiaug­ti poil­siu po dar­bų be­veik ne­lie­ka lai­ko.

Sta­sės ir Juo­za­po And­ruš­ke­vi­čių so­dy­ba Ši­mai­čių kai­me at­jau­nė­jo. Tuo pa­si­rū­pi­no Am­ži­ny­bėn išė­ju­sių tė­vų sū­nus Al­ber­tas su žmo­na Al­do­na.