Tekinas paskui Bėrį

Te­ki­nas pa­skui Bė­rį

Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos Ši­mai­čių kai­me gy­ve­nan­tis 79 me­tų Bro­nis­lo­vas Biels­kis tu­ri ne­pa­mai­no­mą drau­gą ir bend­ra­dar­bį ūke­ly­je ark­lį Bė­rį. Kai­mo žmo­nės ste­bi­si, kai gar­baus am­žiaus Bro­nis­lo­vas te­ki­nas bė­ga pa­skui sa­vo pa­gal­bi­nin­ką. At­ro­do, jog ark­lys jam pri­duo­da jė­gų.

O pa­ts Bro­nis­lo­vas sa­vo gy­vu­lį gi­ria ir var­di­ja dau­gy­bę dar­bų, ku­riuos Bė­ris pa­de­da nu­dirb­ti ne tik jam, bet ir kai­my­nams. Mat, kai­me­ly­je be­veik nie­kas ark­lių jau ne­be­lai­ko. Kai­my­nai at­li­ku­sius pa­kink­tus ir va­de­les Bro­nis­lo­vui su­ne­šė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pen­si­jon išė­jo su drau­gu

Ne­di­de­lis Ši­mai­čių kai­me­lis. Vie­no­je ke­lio pu­sė­je Bro­nis­lo­vo Biels­kio so­dy­ba. Ki­to­je pu­sė­je – pie­va, ku­rio­je ga­no­si jo kar­vu­tė, ark­lys, o ša­lia sti­pi­nė­ja gand­ras.

Po­nas Bro­nis­lo­vas Ši­mai­čiuo­se gi­męs ir au­gęs. Tė­ve­liai au­gi­no sep­ty­nis vai­kus. Ta­me pa­čia­me kai­me pa­si­li­ko gy­ven­ti jis ir dvi se­se­rys Ni­jo­lė ir Eu­ge­ni­ja.

Vi­są gy­ve­ni­mą dar­ba­vo­si ko­lū­ky­je. Kai iši­ro ko­lū­kiai, įsi­dar­bi­no miš­kų ūky­je. Su ark­liu­ku trauk­da­vo me­die­ną iš miš­ko. Iš­mo­ko su ark­liu su­tar­ti, jį su­pras­ti. Kai išė­jo pen­si­jon, į drau­gys­tę nu­si­pir­ko ir ark­lį, su ku­riuo pra­lei­do ne vie­ne­rius me­tus miš­kų ūky­je. Par­da­vė su vi­su bal­nu, pa­kink­tais ir ve­ži­mu.

Ku­rį lai­ką ark­lys jam tar­na­vo. Pas­kui pa­se­no, te­ko pirk­ti ki­tą. Bė­rį su­ra­do Ele­na­vos kai­me. Di­de­lis, stam­bus ark­lys. Ne­di­de­lio ūgio jo šei­mi­nin­kė ne­pa­siek­da­vo ark­liui už­dė­ti pa­kink­tų. To­dėl ir par­da­vė. Tuo­met Bė­riui bu­vo sep­ty­ne­ri, da­bar jau try­li­ka me­tų.

Grei­ta­bė­gis

„Bė­ris – ra­mus ark­lys. Bet la­bai stam­bus. Mat, per žie­mą tvar­te sto­vi dy­kas, – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kas. – Tuš­čiais ra­tais ei­na lė­čiau, o kai ve­ži­mas pa­krau­tas, ris­čia bė­ga. Ir į kal­ną pa­si­ne­ša te­ki­nas. Grei­ta­bė­gis.“

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, Biels­kių šei­my­na at­ga­vo 10 hek­ta­rų že­mės. Iš­si­da­li­jo sep­ty­ni vai­kai – ne kaž­kas tek­liu­vo. Po­nas Bro­nis­lo­vas iš vals­ty­bės ga­vo dar tris hek­ta­rus. Dėl to­kio ūke­lio ne­ver­ta pirk­ti bran­gios tech­ni­kos. To­dėl nu­spren­dė pa­si­kliau­ti ark­liu­ku.

Bė­ris jam sua­ria, iša­kė­ja dau­giau kaip hek­ta­rą dir­ba­mos že­mės. „Ja­vus pa­sė­ju iš ran­kos, ark­liu­kas uža­kė­ja, – pa­sa­ko­ja ūki­nin­kas. – Plū­gu pa­da­ro va­gas dar­žui, pa­so­di­na bul­ves. Nu­va­go­ja. Iš­var­to šie­ną, su­grė­bia su pri­ka­bin­ta grė­bia­mą­ja. Kai iš­džiūs­ta su­ve­ža po­rą ve­ži­mų sau, de­šimt kar­vu­tei.“

Bė­ris gelbs­ti po­nui Bro­nis­lo­vui, kai pri­rei­kia mal­kų. Nu­va­žiuo­ja į miš­ką, pri­si­ren­ka iš­var­tų ar sau­suo­lių.

Iš Kra­žan­tės upės par­si­ve­ža van­dens au­ga­lų lais­ty­mui. Ru­de­nį iš lau­kų ve­ži­mu su­ve­ža grū­dus, dar­žo­ves, šiau­dus.

Bė­ris pa­tal­ki­nin­kau­ja ir kai­my­nams. Šie Biels­kiams at­si­ly­gi­na pa­dė­da­mi prie kai­mo dar­bų. Anks­čiau kai­me dau­giau žmo­nių lai­kė ark­lius. Da­bar be­veik vi­si jų kai­me ark­lių at­si­sa­kė. Va­de­les ir pa­kink­tus Bro­nis­lo­vui ati­da­vė.

Kai­my­nai ste­bi­si, kaip 79 me­tų Bro­nis­lo­vas pa­skui sa­vo Bė­rį bė­ga te­ki­nas. At­ro­do, jog ark­lys su­tei­kia jam jė­gų ir stip­ry­bės. O pa­ts ūke­lio šei­mi­nin­kas sa­vo ener­gi­ją aiš­ki­na la­bai pa­pras­tai – daug ju­da. Vi­są gy­ve­ni­mą ju­dė­jo, to­dėl, ir su­lau­kęs gar­baus am­žiaus, dar yra jud­rus, stip­rus ir svei­kas. Aiš­ku, svei­ka­tos įkve­pia ir Bė­ris.

B. Biels­kis aiš­ki­na, jog tu­rint ne­di­de­lį ūke­lį la­bai pra­var­tu lai­ky­ti ark­lį. Gy­vu­lio iš­lai­ky­mas – pi­gus: žie­mai po­ra ge­rų ve­ži­mų šie­no, va­sa­rą Bė­rį mai­ti­na ga­nyk­la.

Nep­re­suo­ja Biels­kiai šie­no. Še­ria se­no­viš­kai, pa­lai­du ūki­nia­me pa­sta­te su­krau­tu šie­nu, kvė­puo­jan­čiu, ne­pra­ra­du­siu sa­vo kva­po.

Ka­dan­gi pa­grin­di­nius že­mės ūkio dar­bus at­lie­ka Bė­ris, B. Biels­kis pir­ko ark­liu trau­kia­mą var­ty­tu­vą ir grė­bia­mą­ją.

Auk­sa­ran­kis

B. Biels­kis vai­ruo­ja ir au­to­mo­bi­lį. Kar­tą per sa­vai­tę va­žiuo­ja į Kel­mę nu­si­pirk­ti mais­to.

Ši­mai­čių kai­mo gy­ven­to­jas sa­vo apy­lin­kė­se ži­no­mas ir kaip auk­si­nių ran­kų meist­ras. Mū­ri­ja kros­nis, duon­ke­pes. Duon­ke­pę tu­ri ir sa­vo tro­bo­je. Ta­ry­bi­niais lai­kais bū­da­vu­si la­bai ne­ska­ni pirk­ti­nė duo­na, to­dėl kep­da­vę pa­tys.

Sa­vo na­muo­se po­nas Bro­nis­lo­vas su­meist­ra­vo pa­vė­si­nę, so­dą pa­puo­šė sa­vo dir­bi­niais iš me­džio. Jo žmo­na Ge­no­vai­tė iš­puo­šė so­dy­bą gė­ly­nais.

Au­to­rės nuo­tr.

Bro­nis­lo­vas Biels­kis pui­kiai su­ta­ria su sa­vo dar­bi­nin­ku Bė­riu.

Ge­no­vai­tė ir Bro­nis­lo­vas Biels­kiai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, dar džiau­gia­si ne­blo­ga svei­ka­ta.

Ge­no­vai­tė ir Bro­nis­lo­vas Biels­kiai puo­se­lė­ja so­dy­bos ap­lin­ką.