Tėčiai – šalia nuo pirmų gyvenimo dienų

Tėčiai – šalia nuo pirmų gyvenimo dienų

Tė­čiai – ša­lia nuo pir­mų gy­ve­ni­mo die­nų

Pak­ruo­jo ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros ve­dė­jas Ge­di­mi­nas Cin­ku­tis bei vie­tos prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rio vir­ši­nin­kas Au­ri­mas Bič­ka – vals­ty­bės pa­rei­gū­nai, nu­si­vil­kę uni­for­mas dėl tė­vys­tės ato­sto­gų. To­kia tei­se jie nau­do­jo­si gi­mus vi­siems sa­vo vai­kams.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Au­gin­ti vai­kus – sun­kus dar­bas

Prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rio vir­ši­nin­kas Au­ri­mas Bič­ka šį pa­va­sa­rį bu­vo mė­ne­siui nu­si­vil­kęs uni­for­mą: šei­mai su­si­lau­kus ant­ro­sios duk­re­lės, ta­po tal­ki­nin­ku žmo­nai Ais­tei.

„Mė­nuo na­muo­se pra­bė­go, kaip ke­lios die­nos. Tai ma­ža­jai Ade­lei saus­kel­nes pa­keis­ti, tai bu­te­liu­ką pa­duo­ti, tai su pust­re­čių me­tų vy­res­nė­le į lau­ką ei­ti... Vie­ną lai­kas mig­dy­ti – ki­ta dar no­ri, kad tė­vai su ja žais­tų... Veik­los abiems su žmo­na ne­trū­ko! Vy­res­nio­ji duk­ry­tė Ame­li­ja – ener­gi­jos ku­pi­na Skor­pio­niu­kė, ku­riai rū­pi vis­ką iš­ban­dy­ti, ati­da­ry­ti, pa­čiu­pi­nė­ti. Vos spė­jam nu­si­suk­ti, jau žiū­rėk, rei­kia lėk­ti tai­sy­ti pa­dė­ties, nes smal­suo­lė ropš­čia­si prie puo­do, kun­ku­liuo­jan­čio ant vi­ryk­lės. Ar­ba kaž­kaip su­ge­bė­jo at­krap­šty­ti vais­tų spin­te­lės už­rak­tą!“ – juo­kia­si vy­res­nė­lės iš­dai­gas pri­si­mi­nęs pa­rei­gū­nas.

Te­ko Au­ri­mui ir nak­ti­mis kel­tis prie pra­vir­ku­sių ma­žy­lių.

Tė­vys­tės ato­sto­go­mis jis pa­si­nau­do­jo, ir gi­mus vy­res­nia­jai duk­re­lei. Pri­si­me­na, jog gy­ve­nant bu­te su pa­to­gu­mais, bu­vo pa­pras­čiau pri­žiū­rė­ti kū­di­kį. Po to Bič­kos įsi­gi­jo na­mą Rad­vi­liš­ky­je – šei­ma pla­na­vo neap­si­ri­bo­ti vie­na at­ža­la.

„Su­si­lau­kę Ade­lės su­ta­rė­me, jog vai­kų už­teks. Bu­vo me­tas, kai, kaip ab­so­liu­ti dau­gu­ma vy­rų, no­rė­jau sū­naus. Vė­liau su­pra­tau, kad pa­na­šaus am­žiaus se­su­tėms bus la­bai ge­ra kar­tu, jų ry­šys augs kar­tu su jo­mis. Aš pa­ts su dvy­li­ka me­tų vy­res­niu bro­liu ar­ti­mes­nis ta­pau, kai jau abu suau­go­me. Iki tol am­žiaus skir­tu­mas bu­vo rim­ta kliū­tis bro­liš­kai bend­rau­ti – vi­siš­kai sky­rė­si vai­ki­no ir ma­ža­me­čio ber­niu­ko in­te­re­sai“, – pri­si­me­na Au­ri­mas.

A. Bič­ka vi­sa­da nau­do­ja­si įsta­ty­mų su­tei­kia­mais pa­pil­do­mais lais­va­die­niais tė­vams, va­di­na­mai­siais „ma­ma­die­niais“. Au­gi­nant ma­žy­les, rū­pes­čių daug, ypač jei ku­ri su­ne­ga­luo­ja. Ta­da vie­nas tė­vų pri­žiū­ri svei­ką­ją duk­ry­tę, o ki­tas su li­go­niu­ke le­kia pas gy­dy­to­jus.

Ir kas­die­ni­nių dar­bų šei­mai ne­trūks­ta – iš Pak­ruo­jo grį­žęs vy­ras kim­ba į juos kar­tu su žmo­na.

„Ko ge­ro, au­gi­nan­tiems ma­žy­lius sun­kiau­sia yra psi­cho­lo­giš­kai. Die­na po die­nos da­rai vis tuos pa­čius dar­bus. Kas­die­nė ru­ti­na, kuo­met ne­ga­li nuo vai­ko pa­si­trauk­ti... Ir pa­si­jun­ti, kaip ro­bo­tas“, – svars­to Au­ri­mas.

Už­tat jis pa­si­sten­gia, kad Ais­tė ga­lė­tų kartkartėmis pail­sė­ti nuo ma­mos pa­rei­gų – ir pa­pra­mo­gau­tų, ir gro­žio sa­lo­nuo­se ap­si­lan­ky­tų.

„Ei­ti vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų iš­ti­sus me­tus „ne­pa­si­ra­šy­čiau“ – tai sun­kus dar­bas! Gal net dviem eta­tais dirb­ti leng­viau!“

Atos­to­gų ini­cia­ty­vą pa­ro­dė vy­ras

Pak­ruo­jo ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros ve­dė­jas Ge­di­mi­nas Cin­ku­tis – iš tų vy­rų, ku­rie sa­vo at­ža­lą au­gi­no iš­ti­sus me­tus. Tė­čio ran­kų iš­sū­puo­tai Bri­gi­tai – jau de­šimt. Šei­mai su­si­lau­kus jau­nes­nių­jų Ak­vi­lės ir Mar­ty­no, Ge­di­mi­nas pa­si­nau­do­jo mė­ne­sį trun­kan­čio­mis tė­vys­tės ato­sto­go­mis.

„Bri­gi­tai su­lau­kus me­tu­kų, žmo­nai iš­ki­lo pa­si­rin­ki­mas – au­gin­ti ją to­liau, ar grįž­ti į dar­bą. Nes bu­vo abe­jo­nių, ar vė­liau dar­bo vie­ta bus iš­sau­go­ta. Tai­gi vie­ną die­ną grį­žęs na­mo pa­sa­kiau, kad vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų išei­nu aš“, – pri­si­me­na G. Cin­ku­tis.

Ma­ža­jai Bri­gi­tai toks pa­si­kei­ti­mas (kai ma­ma die­no­mis išei­na, o na­muo­se lie­ka tė­tis) stre­so ne­su­kė­lė. Ge­di­mi­nas ir anks­čiau pri­žiū­rė­da­vo duk­re­lę. O tė­viš­kai ato­sto­gau­jant, pri­si­me­na, ne­tru­ko su­si­klos­ty­ti ma­žy­lės die­not­var­kė.

„Pri­žiū­rė­ti duk­rą, nuo­lat su ja bend­rau­ti ne­bu­vo sun­ku. Jau nuo paaug­lys­tės man ge­rai se­kė­si su­tar­ti su vai­kais, gi­mi­nai­čiai daž­nai pa­ti­kė­da­vo pri­žiū­rė­ti sa­vo ma­žy­lius“.

Ko­dėl tuo­met pa­si­rin­ko ap­lin­ko­sau­gi­nin­ko, o ne mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją? Ge­di­mi­nas šyp­so­si: kas­die­niš­kai bend­rau­ti su vai­kais ir juos mo­ky­ti – skir­tin­gi da­ly­kai.

Anot G. Cin­ku­čio, ap­si­spren­di­mui ei­ti vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų įta­kos tu­rė­jo ir vals­ty­bės mo­ka­mi to­kios rū­šies ato­sto­gi­niai. Tė­vams, au­gi­nan­tiems vai­kus nuo vie­ne­rių iki dve­jų me­tų, bu­vo mo­ka­ma aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų at­ly­gi­ni­mo. To­dėl prieš teik­da­mas ato­sto­gų pra­šy­mą darb­da­viams, Ge­di­mi­nas pir­miau­siai ap­svars­tė, ar fi­nan­siš­kai ne­nusk­riaus šei­mos.

„Vi­siems me­tams pa­lik­ti dar­bo­vie­tę ir di­džiau­sią dė­me­sį skir­ti duk­rai ne­bu­vo su­dė­tin­ga psi­cho­lo­giš­kai. Gal net į nau­dą išė­jo – kas­dien rū­pi­nan­tis na­mais, gal­va pail­sė­jo nuo dar­bo pro­ble­mų. Grį­žęs po ato­sto­gų, ga­lė­jau tas pro­ble­mas įver­tin­ti ir ieš­ko­ti jų spren­di­mo bū­dų švie­žiu žvilgs­niu, – sa­ko G. Cin­ku­tis.

Nuot­rau­ka iš Bič­kų šei­mos al­bu­mo

Ais­tė ir Au­ri­mas duk­re­lė­mis rū­pi­na­si bend­ro­mis jė­go­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­di­mi­nas Cin­ku­tis me­tus lai­ko au­gi­no vy­riau­sią duk­rą.