Svir­ne run­gė­si pa­sa­ko­tojai

VERS­MĖS

Svir­ne run­gė­si pa­sa­ko­tojai

Kel­mės dva­ro svir­ne su­reng­tas ra­jo­no pa­sa­ko­to­jų kon­kur­sas „Žo­dis žo­dį ge­na“. Dvy­li­ka iš Kel­mės ir ki­tų ra­jo­no pa­kraš­čių su­si­rin­ku­sių pa­sa­ko­to­jų po­ri­no links­mas ir pa­slap­tin­gas is­to­ri­jas, ku­rių tu­ri­nį ir pa­sa­ko­to­jo ge­bė­ji­mus įver­ti­no ko­mi­si­ja.

Iš­rink­ti du nu­ga­lė­to­jai, ku­rie Kel­mės ra­jo­nui at­sto­vaus res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se Drus­ki­nin­kuo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar­mo­ni­kie­riai kū­rė links­mą nuo­tai­ką

Į ren­gi­nį su­si­rin­ko pil­na svir­no sa­lė žiū­ro­vų, et­ni­nės kul­tū­ros ger­bė­jų. Juos svir­no kie­me, ša­lia di­džiu­lio rū­tų dar­že­lio, su­sė­dę mar­šais ir ki­to­mis links­mo­mis me­lo­di­jo­mis pa­si­ti­ko ar­mo­ni­kie­rių an­samb­lis, va­do­vau­ja­mas Jus­ti­no Kas­pa­ro.

Mar­šu su­tik­tas kiek­vie­nas pa­sa­ko­to­jas ir žiū­ro­vas. Kai pa­ga­liau su­si­rin­ko vi­si, ir mu­zi­kan­tai, ir smal­suo­liai, ir pa­sa­ko­to­jai pa­kvies­ti į žo­ly­nais iš­puoš­tą svir­ną.

Ren­gi­nį ve­du­si Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Jad­vy­ga Gaup­šie­nė po­pie­tę „Žo­dis žo­dį ge­na“ pra­dė­jo iš­trau­ka iš Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos „Pos­ti­lės“, ku­rio­je sa­ko­ma, jog nė­ra to­kios tau­tos, ku­ri ne­gerb­tų ir ne­sau­go­tų sa­vo tė­vų že­mės, pa­pro­čių ir kal­bos.

Pris­ta­ty­ta ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ją, ku­rią su­da­rė Kel­mės ma­žo­jo teat­ro va­do­vas ir re­ži­sie­rius Al­gi­man­tas Ar­mo­nas, Kel­mės kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų sky­riaus ve­dė­ja No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė, Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va ir Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vė Jad­vy­ga Gaup­šie­nė.

Ko­mi­si­ja ver­ti­no pa­sa­ko­ji­mo au­ten­tiš­ku­mą, sa­vą tar­mę ar šnek­tą, įtai­gu­mą, sce­ni­nę kul­tū­rą, ry­šį su pub­li­ka, ar­tis­tiš­ku­mą.

Pa­sa­ko­jo apie vel­nius, mer­gas, pi­lia­kal­nius

Pir­mo­ji pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jos pa­kvies­ta kel­miš­kė Ni­jo­lė Ged­vi­lie­nė, pa­sa­ko­to­jų kon­kur­se da­ly­vau­jan­ti jau ant­rą kar­tą. Ji po­ri­na is­to­ri­ją „Vel­nias mu­ša­si su mo­te­riš­ka“. Is­to­ri­ja bai­gia­si ga­na pi­kan­tiš­kai. Ber­nas be­si­mu­šan­tiems nu­ker­ta gal­vas. Bet po­nas lie­pia jas at­gal pri­siū­ti. Ber­nas pri­siu­va, bet su­pai­nio­ja – mo­te­riai pri­siu­va vel­nio gal­vą. Iš to esą ki­lęs po­sa­kis: „Kaip tik bo­ba, taip ir vel­nias“.

Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­rui at­sto­va­vu­si Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė pri­sta­tė Ele­nos Pus­vaš­kie­nės 1926 me­tais už­ra­šy­tą pa­sa­ko­ji­mą apie ne­vy­ku­sias ne­pri­ma­tan­čios po­nų duk­ros pirš­ly­bas.

Kel­miš­kė Bi­ru­tė Vait­ku­vie­nė pa­po­ri­no juo­kin­gą is­to­ri­ją „Kaip vo­kie­tys ku­me­lį pe­rė­jo“.

Ki­ta kel­miš­kė Ge­no­vai­tė Ur­bo­na­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo apie per Vė­li­nes na­mo grįž­tan­čias sie­las ir apie lau­mes. Kad įti­kin­tų ko­mi­si­ją, įtei­kė net lau­mių tor­tą.

Iš Kra­žių at­va­žia­vęs moks­lei­vis Ro­kas Jur­gi­las sa­vo tar­me pa­pa­sa­ko­jo le­gen­dą apie Kra­žių apy­lin­kė­se esan­tį kal­ną, va­di­na­mą Varp­kal­niu ir dar vie­ną links­mą is­to­ri­ją „Kaip pa­tik­ri­no mer­gos do­rą“.

Iš Ši­la­lės ra­jo­no ki­lu­si kel­miš­kė Zi­na Ra­kaus­kie­nė po­ri­no „Kap rek ne­šti šei­mos kry­že­lį“.

Ty­tu­vė­nų kraš­te gy­ve­nan­ti, bet iš Jur­bar­ko ki­lu­si bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Gal­buo­gie­nė se­kė il­gą le­gen­dą apie Sma­li­nin­kų kraš­tą ir gra­žią­ją ku­ni­gaikš­ty­tę, dėl ku­rios ran­kos jau­ni­kiai tu­rė­jo nu­ties­ti le­di­nį til­tą per Ne­mu­ną.

Šau­kė­niš­kė So­fi­ja Bla­žie­nė pa­sa­ko­jo „apie slav­ną sa­va kraš­ta vy­tą, Kal­niš­kių pi­lia­kal­nį“. Jo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją kul­tū­ros dar­buo­to­ja iš­dės­tė la­bai gy­vai, pa­sa­ko­ji­mą paį­vai­rin­da­ma dau­gy­be iš­tik­tu­kų.

Už­ven­tiš­kis Zo­nis Vir­ba­las, ki­lęs iš Uk­mer­gės kraš­to, pa­sa­ko­jo sa­vo drau­go jau­nys­tės nuo­ty­kius Pa­lan­go­je.

Vai­gu­viš­kė kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ro­ma Kviet­ku­vie­nė po­ri­no pa­du­by­siš­kės Ie­vos Stru­mi­lai­tės pa­pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją apie „bau­gi ba­bū­ni“.

Kel­miš­kė Al­bi­na Ve­dec­kie­nė vaiz­din­gai pa­sa­ko­jo apie Ver­pe­nos po­ną, ku­ris tu­rė­jo gra­žią žmo­ną, bet mė­go „ei­ti į kai­rę“.

Nuo­tai­kin­gais ir iš­raiš­kin­gais sa­vo pa­sa­ko­ji­mais ren­gi­nį už­bai­gė kel­miš­kis Jus­ti­nas Kas­pa­ras.

Ko­mi­si­ja iš­rin­ko nu­ga­lė­to­jus

Ko­mi­si­jos na­rė Jad­vy­ga Gaup­šie­nė pa­si­džiau­gė, jog jau pen­ke­ri me­tai iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ja­mam pa­sa­ko­to­jų kon­kur­sui da­ly­vių ne­prit­rūks­ta. Jų ne­tgi dau­gė­ja. Jos ko­le­ga Al­gi­man­tas Ar­mo­nas taip pat sa­kė esąs nu­ste­bin­tas pa­sa­ko­to­jų su­ge­bė­ji­mu iš­sia­na­li­zuo­ti teks­tą, pa­teik­ti jį iš­sau­gant pa­slap­tį ir au­gi­nant įtam­pą, ge­bė­ji­mu suint­ri­guo­ti. Pa­si­ge­do tik au­ten­tiš­kos Kel­mės tar­mės. „Bran­gus da­ly­kas iš­ryš­kin­ti tar­mės au­ten­ti­ką“, – sa­kė.

Pa­dė­ko­mis ir do­va­no­mis pra­džiu­gin­ti vi­si ren­gi­nio da­ly­viai.

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­jais pa­skelb­ti vai­gu­viš­kė kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ro­ma Kviet­ku­vie­nė ir kra­žiš­kis moks­lei­vis Ro­kas Jur­gi­las.

Au­to­rės nuo­tr.

Vi­si pa­sa­ko­to­jai ko­mi­si­jos bu­vo pa­gir­ti ir ap­do­va­no­ti.

Nu­ga­lė­to­jais ta­po vai­gu­viš­kė Ro­ma Kviet­ku­vie­nė ir kra­žiš­kis Ro­kas Jur­gi­las.

Ko­mi­si­jos na­riai (iš kai­rės) Ri­man­tas Ser­va, Jad­vy­ga Gaup­šie­nė, Al­gi­man­tas Ar­mo­nas ir No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė džiau­gė­si, jog pa­sa­ko­to­jų ra­jo­ne ne­pris­tin­ga.

Ar­mo­ni­kie­riai kon­kur­so da­ly­vius ir žiū­ro­vus su­ti­ko mar­šais.

Skai­ty­to­jams siū­lo­me pa­skai­ty­ti pa­sa­ko­to­jų kon­kur­so nu­ga­lė­to­jo Ro­ko JUR­GI­LO pa­pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją.

KAIP PA­TIK­RI­NO MER­GOS DO­RĄ

Pas mus Kra­žiū­se yr to­ki mer­ga, kat­ra la­bą di­džiū­jas sa­va do­ra. Nu vo, aš su mu­na drau­gu Vin­ce, nu­ta­riem pa­tik­rin­ti ar tik­rą ana to­ki do­ra ir yr, ko­kia ana de­das. Kaip tik atie­ja su­ba­tas va­kars, ana iše­je į va­ka­ruš­kę, o Vin­ce įsliū­ki­na į anuos ka­ma­rą ir pa­si­ka­vuo­ja po lo­va. O aš nua­jas į tun va­ka­ruš­kę, vi­san va­ka­rą tun On­cę šok­di­nau, o po tam da i na­muo pa­ly­dė­jau.

Įė­jom mu­du į tun ka­ma­rą, su­kri­tom į lo­vą i pra­die­jom bu­čiū­tis. Bu­čia­vo­mės, bu­čia­vo­mės, nu su­pran­tat, aš anan pri rei­ka­la spaust pra­die­jau, o ana mu­ni tik brinkt ir iš­me­ti iš lo­vas, i sa­ka:

– Aš esu skais­ti da pa­na i sa­va gar­bys nie­kam nea­ti­dū­su.

O aš ta­da ir sa­kau:

– Nu ge­rą, jei jau to­ki rim­ta esi, tai iš­kišk sa­va ko­ji iš lo­vas i sa­kyk: „Jei aš me­lū­ju, tai grybk vel­nie už mu­na ko­jas.“

Kaip tik ana tun ko­ja iš­ki­ša i pa­sa­ki: „ Vel­nie, grybk už ko­jas, jei me­lū­ju“, tai tun muo­men­tu Vin­ce iš po lo­vas čiu­pa tun On­ci už ko­jas i pra­die­ja anos ko­ja su­kt. Su­ka, su­ka... Vo ta, kad iš­si­gun­da, kad pra­die­ja vi­sa gerk­le krokt, mal­daut:

– Pa­leisk, pa­leisk mu­na ko­ja, Vel­nie. My­lė­jaus i su Jo­nu, i su Pet­ru, i su Po­vi­lu...

Vo, tap mes su Vin­ce i pa­tik­ri­nom On­cės do­rą