Šventragiuose netrūksta raguočių

Kaip gy­ve­ni žmo­gau?

Švent­ra­giuo­se ne­trūks­ta ra­guo­čių

Kel­mės ra­jo­ne, Kra­žių se­niū­ni­jo­je, esan­tis ne­di­de­lis Švent­ra­gių kai­me­lis, kaip ir sa­ko pa­va­di­ni­mas, ger­bia ra­guo­čius. Kai­me tik try­li­ka tro­bų. Kai ku­rios – tuš­čios, kai ku­rio­se – po vie­ną gy­ven­to­ją. Tik pu­sė­je na­mų gy­ve­na šei­mos, ku­rio­se – po ke­lis žmo­nes. O ra­guo­čių kai­me – apie pust­re­čio šim­to. Dau­giau kaip pus­šim­tis mel­žia­mų kar­vių, apie po­ra šim­tų gal­vi­jų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ban­dos ne­di­de­lės

Kra­žių se­niū­ni­jo­je vie­to­vės – kal­vo­tos. Že­mės – ne­na­šios. La­biau tin­ka pie­voms ir ga­nyk­loms ne­gu au­ga­li­nin­kys­tei. To­dėl gy­vu­lių čia ne­trūks­ta. Net­rūks­ta ir dar­bo.

Tarp Kra­žių ir Kark­lė­nų įsi­kū­ręs Švent­ra­gių kai­me­lis – vie­nas iš 131 Kra­žių se­niū­ni­jos kai­mų.

Už­su­ku į di­džiau­sią­ gal­vi­jų ban­dą lai­kan­čių ūki­nin­kų Da­lios ir Si­gi­to Kmi­tų na­mus. Nors dar­bo tiek, kad re­gis kru­ta ir ak­muo, sve­tin­ga šei­mi­nin­kė pa­kvie­čia į vi­dų. Vy­ras – lau­kuo­se. Su­ge­do kom­bai­nas. Kar­tu su tė­vais ūki­nin­kau­jan­ti duk­ra Jū­ra­tė No­rei­kie­nė iš­sku­bė­jo į Šiau­lius pirk­ti de­ta­lės.

Da­lia lau­kia skam­bu­čio, ka­da rei­kės lėk­ti į lau­kus ir tą de­ta­lę vež­ti vy­rui. Kai­me dar­bų gran­di­nė tu­ri vyk­ti sklan­džiai. Užst­ri­go vie­na vie­ta – su­griu­vo vi­sa dar­bų vir­ti­nė.

Ūki­nin­kai lai­ko apie 150 ra­guo­čių. 22 iš jų – mel­žia­mos kar­vės. Mel­žia­mų kar­vių ma­ži­na. Grū­dų pri­kū­lė ne­daug. Šie­no ir­gi ma­žai. „Pa­si­lik­sim ant dyk­ban­dės, kur kar­vės pa­čios pa­si­mel­žia, pa­si­še­ria ir pa­čios užau­gi­na ver­še­lius“, – apie žin­de­nes kar­ves sako ūki­nin­kė.

Pie­ną ūki­nin­kai par­duo­da „Pie­no upių“ bend­ro­vei. Gau­na po 22 cen­tus už ki­log­ra­mą ža­lia­vos. Kas­dien par­duo­da apie pu­sę to­nos.

„Ne­leng­va su mel­žia­mo­mis kar­vė­mis. Ypač šią va­sa­rą, kai iš­džiū­vo pie­vos. To­kiu lai­ku kar­vėms rei­kia duo­ti mil­tų. Gal­vi­jus lai­ky­ti pa­pras­čiau. Ta­čiau už gal­vi­ją kiek­vie­ną mė­ne­sį ne­gau­si pa­ja­mų. O už pie­ną mo­ka po­rą kar­tų per mė­ne­sį“, – apie gy­vu­lių nau­dą svars­to po­nia Da­lia.

Ne­di­de­les mel­žia­mų kar­vių ban­das Švent­ra­giuo­se dar lai­ko Bu­be­lių, Ja­na­vi­čių, Ši­ma­lių šei­mos. Jos lai­ko ir mė­si­nių gal­vi­jų.

Pa­ke­liui su­tin­ka­me UAB „Pie­no upės“ au­to­bu­sė­lį. Pie­no su­rin­kė­jas Juo­zas Ged­mi­nas pa­sa­ko­ja, jog tik vie­nas ki­tas jo klien­tas lai­ko 30 ir dau­giau kar­vių, dau­gu­ma – smul­kieji ūki­nin­kai, tu­rin­tys po 5–6 kar­ves. Ta­čiau su­rin­kė­jas kas­dien į Ro­kiš­ky­je įsi­kū­ru­sią bend­ro­vę iš­ve­ža po pen­kias to­nas pie­no.

Ir vie­na kar­vė – nau­din­ga

Prie pa­grin­di­nės kai­mo gat­vės gy­ve­nan­ti Leo­ni­kų šei­ma lai­ko 27 gal­vi­jus. Ūkio la­bai ne­ple­čia, nes abu tu­ri dar­bą. Re­gi­na Leo­ni­kie­nė pa­mai­no­mis dir­ba Kra­žių par­duo­tu­vė­je, jos vy­ras – Kel­mė­je, prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je. Ka­dan­gi dir­ba pa­mai­no­mis tu­ri lais­vų die­nų. Jos la­bai pra­ver­čia ūki­nin­kau­jant.

Kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­tys po­nios Re­gi­nos tė­vai Juk­ne­vi­čiai tu­ri kar­vę. Ta­čiau jiems ten­ka rū­pin­tis tė­ve­lių gy­vu­liu. Re­gi­na sa­ko, jog ir vie­ną kar­vę lai­ky­ti kai­me gy­ve­nan­čiai šei­mai – la­bai ap­si­mo­ka. Jų kar­vu­tė duo­da po ki­bi­rą pie­no. Pie­nu, grie­ti­ne, rūg­pie­niu, varš­ke ir sū­riais ji ap­rū­pi­na sa­vo, tė­vų šei­mas, lie­ka ir mies­te gy­ve­nan­čios Leo­ni­kų duk­ros šei­mai.

Re­gi­na skai­čiuo­ja, jog lai­ky­da­ma kar­vių ban­dą ji per mė­ne­sį du kar­tus gau­tų pi­ni­gų už pie­ną. Tuo tar­pu gal­vi­jus par­duo­da tik kar­tą, du kar­tus per me­tus. Kol jie užau­ga, praei­na pu­sant­rų me­tų. Ir kai­nos nė­ra la­bai stul­bi­namos – ga­li gau­ti tūks­tan­tį eu­rų, ga­li ir pen­kis šim­tus. Tik tiek, kad di­des­nė su­ma atei­na iš kar­to. Ta­čiau di­džią­ją da­lį gau­tų pi­ni­gų ten­ka in­ves­tuo­ti į ūkį.

Stip­riau ūki­nin­kau­ti Leo­ni­kai pra­dė­jo prieš de­šimt­me­tį. Da­bar lai­ko ne tik gal­vi­jų, bet ir avių. Gy­vu­li­nin­kys­tė – gal ir sun­kes­nė ūkio ša­ka, ta­čiau ap­si­mo­ka.

Ap­si­mo­ka lai­ky­ti ir viš­tas. Jos vaikš­to po lau­ką, pa­čios pra­si­ma­no le­sa­lo. Šei­mi­nin­kai tik šiek tiek pri­du­ria, ati­duo­da, kas at­lie­ka. O kai­miš­ko kiau­ši­nio ne­pri­dė­si prie pirk­ti­nio.

Viš­tų, an­čių ir ki­to­kių paukš­čių lai­ko ir ki­tos Švent­ra­gių kai­mo šei­my­nos.

Švent­ra­giuo­se gi­mu­si ir au­gu­si R. Leo­ni­kie­nė ku­rį lai­ką gy­ve­no Kau­ne. Ta­čiau kai su­si­rgo ma­ma grį­žo jos slau­gy­ti. Taip ir li­ko kai­me. Įsi­kū­rė ša­lia tė­vų esan­čio­je so­dy­bo­je. Gra­žiai tvar­ko ap­lin­ką. Šiuo­lai­kiš­kai įsi­ren­gė na­mus. Da­bar ne­no­rė­tų gy­ven­ti mies­te. Neį­si­vaiz­duo­ja, kaip ap­siei­tų be sa­vo gy­vu­lio, sa­vų mė­sos ir pie­no pro­duk­tų. Kai­me gy­ve­ni­mas – žy­miai ko­ky­biš­kes­nis.

Ark­lys aria ir ve­ža

Leo­ni­kų kai­my­no na­mai už­ra­kin­ti. Jau­nas vy­ras iš­vy­kęs į dar­bą Kel­mė­je. To­les­nės tro­bos kie­me sė­di pu­sam­žis vy­ras ir kiek vy­res­nė mo­te­ris. Se­ve­ras Pet­rai­tis, ne­te­kęs dar­bo mies­te, grį­žo į kai­mą slau­gy­ti sa­vo ma­mos. Dir­ba pen­kis hek­ta­rus ma­mos že­mės.

Kar­vės vy­ras jau tre­ji me­tai ne­lai­ko. Ne­bū­tų kam melž­ti. Be to, ša­lia na­mų nė­ra ga­nyk­lų.

Ta­čiau Se­ve­ras tu­ri ark­lį. Su juo su­sia­ria, nu­si­va­go­ja ir iša­kė­ja sa­vo dar­žus. Pa­de­da ir kai­my­nams. O svar­biau­sia – ark­liu­kas po­nui Se­ve­rui tar­nau­ja kaip trans­por­to prie­mo­nė. Kai­me­ly­je par­duo­tu­vės nė­ra. iki Kra­žių – pen­ki ki­lo­met­rai. Moks­lo me­tų lai­ko­tar­piu va­žiuo­ja au­to­bu­siu­kai. Pa­si­bai­gia moks­lo me­tai – jo­kio au­to­bu­so nė­ra.

Tuo­met vy­ras pa­si­kin­ko sa­vo ark­liu­ką ir va­žiuo­ja į Kra­žius nu­si­pirk­ti rei­ka­lin­giau­sių da­ly­kų, su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lų se­niū­ni­jo­je.

Nors ark­lys ne vi­sus me­tus tu­ri dar­bo, Se­ve­ras sa­ko, jog vis tiek jį lai­ky­ti ap­si­mo­ka. Gy­vu­lys – ne­reik­lus. Vi­są va­sa­rą ga­no­si, žie­mai rei­kia pa­ruoš­ti de­šimt ritinių šie­no.

Viš­tų Se­ve­ras ir jo ma­ma šiuo me­tu ne­lai­ko. Na­mi­nius kiau­ši­nius per­ka iš kai­my­nų. Pa­va­sa­rį vie­na po ki­tos nu­gai­šo. Pirk­ti­nės viš­tos neil­gai te­gy­ve­na – tik apie po­rą me­tų. Bet vy­ras įver­ti­na šių paukš­čių nau­dą. Atei­ty­je viš­tų vėl pirks.

Pa­ke­lės mū­ri­nė­je tro­bo­je gy­ve­na Leo­nar­das Biels­kis. Prieš ku­rį lai­ką naš­lys li­kęs vy­ras ne­be­lai­ko gy­vu­lių. Sa­vo ūke­lį per­lei­do ne­to­lie­se gy­ve­nan­čiam sū­nui. Ša­lia na­mų ga­no­si tik po­ra sū­naus te­ly­čių. Jas po­nas Leo­nar­das pri­žiū­ri.

„Kai ma­no vai­kai ėjo į mo­kyk­lą, prie sto­te­lės au­to­bu­so lauk­da­vo 25 vai­kai. Da­bar iš mū­sų kai­mo į mo­kyk­lą va­žiuo­ja tik vie­nas vai­kas“, – dėl nyks­tan­čio kai­mo ap­gai­les­tau­ja sen­buvis.

Gy­vu­liai – mai­ti­no­jai ir darb­da­viai

Kel­mės ra­jo­no vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sio­ji ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja-ins­pek­to­rė Edi­ta Va­liuš­kie­nė re­dak­ci­ją in­for­ma­vo, jog Kel­mės ra­jo­nas pa­gal lai­ko­mų gy­vu­lių skai­čių yra tre­čias Lie­tu­vo­je.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ra­jo­no gy­ven­to­jai dek­la­ra­vę 29011 gal­vi­jų. 10917 mel­žia­mų kar­vių. Jas lai­ko 1895 ūkių ir ūke­lių šei­mi­nin­kai.

Treč­da­lį vi­sų gal­vi­jų – 8720 lai­ko Kra­žių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai. Ra­jo­ne yra de­vy­nios kai­miš­kos se­niū­ni­jos. Tai­gi, aš­tuo­nioms li­ku­sioms se­niū­ni­joms ten­ka tik du treč­da­liai gal­vi­jų.

Už kel­miš­kius dau­giau gal­vi­jų lai­ko Ši­la­lės (45 747 gal­vi­jai) ir Ši­lu­tės (40 163) ra­jo­no gy­ven­to­jai.

Ta­čiau, pa­vyz­džiui, Ši­lu­tės ra­jo­ne do­mi­nuo­ja stam­būs gal­vi­jų lai­ky­to­jai. Skai­čių nu­le­mia di­de­lės ban­dos.

Tuo tar­pu Kel­mės ra­jo­ne dar ga­na daug smul­kiųjų mel­žia­mų kar­vių ir mė­si­nių gal­vi­jų lai­ky­to­jų. Pa­gal lai­ky­to­jų skai­čių Kel­mės ra­jo­nas yra ant­ras ša­ly­je. Gal­vi­jus lai­ko 2240 ūkių ir ūke­lių. Šiek tiek dau­giau gal­vi­jų lai­ky­to­jų tik Ši­la­lės ra­jo­ne – 2453. Tuo tar­pu Ši­lu­tės ra­jo­ne tė­ra tik 1864 lai­ky­to­jai.

E. Va­liuš­kie­nė tvir­ti­na, jog gy­vu­lių skai­čius ra­jo­ne nuo­lat kin­ta. Dau­gė­ja mė­si­nių gal­vi­jų lai­ky­to­jų.

Dar sun­kiau su­skai­čiuo­ti paukš­čius. Pa­vyz­džiui, viš­tas dek­la­ruo­ja tik tie ūki­nin­kai, ku­riems tai ak­tua­lu dėl iš­mo­kų. Ki­ti ne­dek­la­ruo­ja.

Kel­mės ra­jo­ne yra trys di­de­li paukš­ty­nai Kel­mė­je, Lio­lių ir Už­ven­čio se­niū­ni­jo­se.

Iš vi­so dek­la­ruo­ta 20943 viš­tos. Šiuos paukš­čius dek­la­ra­vo 30 šei­mi­nin­kų. Kra­žių se­niū­ni­jo­je viš­tas dek­la­ra­vo 6 lai­ky­to­jai. Jų vi­so­je se­niū­ni­jo­je pa­gal ofi­cia­lią sta­tis­ti­ką tu­rė­tų bū­ti 119. Ta­čiau, su­dė­jus vi­sus kai­me­lius, šių paukš­čių tik­rai yra dau­giau.

Au­to­rės nuo­tr.

Į gim­ti­nę grį­žu­si Švent­ra­gių kai­mo gy­ven­to­ja Re­gi­na Leo­ni­kie­nė sa­ko, jog ir vie­ną kar­vu­tę lai­ky­ti ap­si­mo­ka.

Kel­mės ra­jo­ne do­mi­nuo­ja ne­di­de­lės kar­vių ban­dos.

Se­ve­ras Pet­rai­tis, grį­žęs į kai­mą pri­žiū­rė­ti ma­mos Kris­ti­nos Pet­rai­tie­nės, kar­vės at­si­sa­kė prieš tre­jus me­tus, ta­čiau džiau­gia­si tu­rė­da­mas ark­lį. Kai­me gy­ve­ni­mas be gy­vu­lio – ne gy­ve­ni­mas.

Švent­ra­giuo­se gi­męs ir au­gęs Leo­nar­das Biels­kis ap­gai­les­tau­ja, jog kai­me jau ran­da­si tuš­čių tro­bų. Švent­ra­giš­kis lau­kia, kol at­va­žiuos au­to­par­duo­tu­vė.

Pie­no su­rin­kė­jas Juo­zas Ged­mi­nas pie­ną ren­ka iš smul­kes­nių­jų ūke­lių. Kas­dien su­ren­ka po pen­kias to­nas.