Šventė šimtametei – artimųjų dėmesys

Šventė šimtametei – artimųjų dėmesys

Šven­tė šim­ta­me­tei – ar­ti­mų­jų dė­me­sys

Ne­daž­nai Še­du­vos glo­bos na­muo­se (Radviliškio r.) šven­čia­ma to­kia šven­tė – svei­ki­na­mi 100-ojo ju­bi­lie­jaus su­lau­kę gy­ven­to­jai. Tre­čia­die­nį su šia gra­žia su­kak­ti­mi bu­vo pa­svei­kin­ta rad­vi­liš­kie­tė Ona Au­gu­lie­nė.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Su­va­žia­vo svei­kin­to­jų bū­rys

Pa­so­din­ta į gra­žų krės­lą ša­lia net ke­liais tor­tais nu­klo­to sta­lo, pa­puoš­ta ju­bi­lie­ji­ne juos­ta ju­bi­lia­tė ne­spė­jo prii­mi­nė­ti gė­lių ir ste­bė­ti, kas at­vy­ko jos pa­svei­kin­ti.

Jų – iš­ties ne­men­kas bū­rys. At­va­žia­vo dvi se­no­lės duk­ros – Bi­ru­tė ir Vi­li­ja su vy­rais, trys anū­kai, proa­nū­kė. Anū­kas Sau­lius, pa­sak se­no­lės, jos my­li­miau­sias, su žmo­na ir duk­re­le pa­svei­kin­ti mo­čiu­tės at­vy­ko iš Da­ni­jos.

Ju­bi­lia­tę svei­ki­no Sa­vi­val­dy­bės, Še­du­vos se­niū­ni­jos at­sto­vai, Še­du­vos glo­bos na­mų dar­buo­to­jai ir gy­ven­to­jai.

Ap­sup­ta ar­ti­mų­jų, O. Au­gu­lie­nė juo­ka­vo, kad ar­ba­ta yra ge­rai, bet dar ge­riau jai bū­tų – alus.

Anū­kė Auš­ra paaiš­ki­no: jos se­ne­lis, ku­ris mi­rė prieš 30 me­tų, bu­vo alu­da­ris. Jis vir­da­vo alų, ku­rį ver­ti­no ir kai­my­nai, ir gi­mi­nės, tad ir mo­čiu­tė iš­mo­ko skir­ti, ku­ris alus ge­ras, o ku­ris nie­kam ver­tas. Mo­čiu­tė tu­rė­jo gra­žų bal­są, mo­kė­jo daug dai­nų.

Dar anū­kė pri­si­mi­nė sma­gius bul­via­ka­sius, kai į se­ne­lių na­mus su­gu­žė­da­vo vi­sa gau­si jų gi­mi­nė kas­ti bul­vių.

„Se­ne­lis ark­liu suar­da­vo dar­žą, lau­ke su­kur­da­vo­me lau­žą ir kep­da­vo­me bul­ves, o po bul­via­ka­sio bū­ti­nai vir­da­vo­me ce­pe­li­nus ir vi­si vai­ši­no­mės – di­džiau­sius puo­dus mo­čiu­tė pri­vir­da­vu­si“, – pa­sa­ko­jo.

O. Au­gu­lie­nė sun­kiai dir­bo vi­są gy­ve­ni­mą – ir ju­bi­lie­jaus die­ną apie tai pa­sa­ko­jo: kaip abu su vy­ru ply­tą po ply­tos na­mus pa­si­sta­tė, vai­kams ir anū­kams pa­de­dant, kiek jai te­ko steng­tis, kad na­muo­se gau­siai šei­my­nai nie­ko ne­trūk­tų.

Pa­sak anū­kės Auš­ros, mo­čiu­tė iki 85-erių me­tų pa­ti su­kda­vo­si dar­že, pri­žiū­rė­jo 6 arus braš­kių, va­žiuo­da­vo dvi­ra­čiu ir jas par­da­vi­nė­da­vo tur­gu­je.

„Mo­čiu­tė sa­ky­da­vo: val­gyk la­ši­nius, daug dirbk ir il­gai gy­ven­si“.

Da­bar jau ke­le­rius me­tus die­nas lei­džian­ti Še­du­vos glo­bos na­muo­se, se­no­lė pa­si­skun­džia, kad ko­jos ją pra­stai be­lai­ko, o val­gy­ti esą ga­lin­ti vis­ką, to­dėl dėl mi­ty­bos bė­dų ne­tu­rin­ti.

O. Au­gu­lie­nė su vy­ru užau­gi­no še­šis vai­kus. Trys iš jų – jau Ana­pi­ly­je. Mo­čiu­tės šei­ma – 14 anū­kų, 19 proa­nū­kių ir 3 pro­proa­nū­kiai. Ją Še­du­vo­je daž­nai ap­lan­ko Rad­vi­liš­ky­je gy­ve­nan­ti duk­ra Bi­ru­tė su žen­tu Juo­zu. Ki­ta duk­ra Vi­li­ja gy­ve­na Ai­ri­jo­je, Ge­nu­tė – Turk­mė­ni­jo­je.

La­biau­siai liū­di ne­lan­ko­mi ar­ti­mų­jų

Še­du­vos glo­bos na­mų di­rek­to­rė An­dže­la Bra­zie­nė sa­ko: per še­še­rius jos va­do­va­vi­mo šiems na­mams me­tus toks ju­bi­lie­jus – ant­ras, nors dau­gu­ma glo­bos na­mų gy­ven­to­jų jau per­ko­pę aš­tuo­nias­de­šimt.

Pa­sak di­rek­to­rės, tarp 88 glo­bos na­mų gy­ven­to­jų yra ir vi­sai vie­ni­šų, ir tu­rin­čių ar­ti­mų­jų, o jų pa­te­ki­mo prie­žas­tys į „val­diš­kus na­mus“ bū­na pa­čios įvai­riau­sios. To­dėl, anot A. Bra­zie­nės, nie­ka­da ne­rei­kia su­si­da­ry­ti išanks­ti­nės nuo­mo­nės: esą tu­ri vai­kų, o šie ne­pri­žiū­ri ma­mos ar tė­vo.

„Bū­na, kad tie vai­kai yra pra­stes­nės svei­ka­tos už tė­vus. Svar­biau­sia, kad tam se­no­liui čia bū­tų ge­ra, kad jis tu­rė­tų ga­li­my­bę gy­ven­ti ak­ty­vų gy­ve­ni­mą, jei tik yra no­ras ir lei­džia svei­ka­ta.

O veik­los pas mus tik­rai yra – mes lip­do­me, pie­šia­me, va­žiuo­ja­me į eks­kur­si­jas, klau­so­mės kon­cer­tų“, – sa­ko A. Bra­zie­nė.

Se­no­liams su­da­ry­ta ga­li­my­bė ir su ar­ti­mai­siais pa­si­kal­bė­ti per skaipą pa­gal­ba. Anks­čiau esą bu­vo to­kių, ku­rie tuo pa­si­nau­do­da­vo, o šiuo me­tu – ne­bė­ra, tad dau­ge­liui di­džiau­sias su­si­sie­ki­mo drau­gas – te­le­fo­nas.

„Ir vis tik liūd­niau­sios die­nos mū­sų gy­ven­to­jams – Mo­ti­nos ir Tė­vo die­na. Tą­dien ne vie­nam ir aša­ra skruos­tu nu­rie­da. Dau­giau­sia tiems, ku­rie tu­ri ar­ti­mų­jų, bet šie jų ne­lan­ko. Tie, ku­rie su­lau­kia ar­ti­mų­jų, kai­my­nų, bu­vu­sių bend­ra­dar­bių vi­zi­tų, vie­nat­vės skau­du­lio ne­pa­jau­čia. Tai jiems – di­džiau­sia šven­tė“, – sa­ko A. Bra­zie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Še­du­vos glo­bos na­mų gy­ven­to­ja Ona Au­gu­lie­nė su­lau­kė 100-to me­tų su­kak­ties.

Še­du­vos glo­bos na­mų di­rek­to­rė An­dže­la Bra­zie­nė (kai­rė­je) šim­ta­me­tei Onai Au­gu­lie­nei lin­kė­jo svei­ka­tos ir gra­žių gy­ve­ni­mo me­tų.

Ju­bi­lia­tė Ona Au­gu­lie­nė (vi­du­ry­je) – ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je.