Suvienyti gentis – sunku, dar sunkiau išlaikyti

VERS­MĖS

Su­vie­ny­ti gen­tis – sun­ku, dar sun­kiau iš­lai­ky­ti

Lie­tu­va, kaip vals­ty­bė, su­si­for­ma­vo XIII am­žiu­je. Ją su­vie­ni­jo Min­dau­gas, ko­vo­jęs su sa­vo jau­nys­tės drau­gais. Su­vie­ny­ti gen­tis bu­vo sun­ku, bet dar sun­kiau bu­vo jas iš­lai­ky­ti. Taip tvir­tin­ta Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je, ku­ria­me pri­si­min­ti Lie­tu­vos val­do­vai – nuo Min­dau­go, su­vie­ni­ju­sio že­mes ir gen­tis, iki iš­rink­to­jo ir 1775 me­tais sa­vo no­ru at­si­sta­ty­di­nu­sio Vla­dis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Nuo Min­dau­go iki Vla­dis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė sa­vo pra­ne­ši­me tei­gė, jog Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ja pra­si­de­da tuo me­tu, kai iš Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­sių žmo­nių iš­ky­la ga­biau­sių ir stip­riau­sių gru­pė, ver­čian­ti pa­klus­ti li­ku­sią gy­ven­to­jų da­lį. Iš ly­de­rių vė­liau iš­si­sky­rė su­ma­niau­si, su­ge­bė­ję nu­rung­ti prie­ši­nin­kus, ra­dę są­jun­gi­nin­kų, pri­ver­tę pa­klus­ti pa­gal jų no­ri­mą tvar­ką.

Tvar­kai pa­lai­ky­ti kiek­vie­nas Lie­tu­vos val­do­vas pa­si­tel­kė ka­riuo­me­nę, įsta­ty­mus, re­li­gi­ją, ku­ria rem­da­ma­sis aiš­ki­no sa­vo ypa­tin­gą vie­tą tarp ki­tų žmo­nių. Įt­vir­tin­tą val­džią val­do­vas per­duo­da­vo sa­vo sū­nui pa­gal prin­ci­pą „aš val­dau, nes ma­no tė­vas val­dė“. Kuo tvir­tes­ni fi­nan­si­niai pa­grin­dai, tuo tvir­tes­nė ir val­do­vo val­džia.

Lie­tu­va, kaip vals­ty­bė, su­si­for­ma­vo XIII am­žiu­je. Ją su­vie­ni­jo Min­dau­gas, ko­vo­jęs su sa­vo jau­nys­tės drau­gais. Su­vie­ny­ti gen­tis bu­vo sun­ku, bet dar sun­kiau bu­vo jas iš­lai­ky­ti. Bal­tų gen­tys įnir­tin­gai prie­ši­no­si Kry­žiaus žy­giams, ta­čiau or­di­no ri­te­riai bal­tų že­mė­se sta­tė­si pi­lis ir skver­bė­si vis gi­liau į Ry­tus.

Siek­da­mas ap­sau­go­ti sa­vo val­das, Min­dau­gas su­ti­ko priim­ti krikš­tą, o po­pie­žius Ino­cen­tas IV krikš­čio­niui su­tei­kė sa­vo pa­lai­mi­ni­mą ir ka­ra­liaus vai­ni­ką. Eu­ro­pos že­mė­la­py­je pui­ka­vo­si nau­ja, kol kas krikš­čio­niš­kam pa­sau­ly­je dar ma­žai pa­žįs­ta­ma, vals­ty­bė. Ta­čiau ka­ra­liaus neap­ken­tę pa­val­di­niai nu­žu­dė sa­vo val­do­vą Min­dau­gą. Bet Min­dau­go kū­ri­nys – Lie­tu­va – nei­ši­ro ir neiš­ny­ko. Di­dy­sis nu­žu­dy­to val­do­vo pa­li­ki­mas – mo­nar­chų val­džios su­kū­ri­mas su lie­tu­viš­kų že­mių pri­jun­gi­mu.

Min­dau­go žu­di­kai ne­si­sten­gė su­grą­žin­ti iki­min­dau­gi­nio val­dy­mo, bet sie­kė to­kios val­džios, ko­kią tu­rė­jo jų ka­ra­lius. Ko­vo­da­mas su prie­šiš­kais or­di­nais, ku­rie skel­bė­si ne­šan­tys nau­jo­jo ti­kė­ji­mo tie­są, o iš tie­sų gvie­šė­si pa­go­nių že­mių, lie­tu­viai dar dau­giau kaip 100 me­tų iš­lai­kė sa­vo ti­kė­ji­mą, tik šiai vals­ty­bei bū­din­gą val­dy­mą.

Kaip bu­vo val­do­ma iki Min­dau­go ir vė­les­niais lai­kais ga­li­ma spręs­ti tik iš ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių, nes nė­ra iš­li­kę jo­kių anks­ty­vo­sios pa­go­nių vals­ty­bės gy­ven­to­jų už­ra­šų. Krikš­čio­niš­kų ir gre­ti­mų vals­ty­bių kro­ni­ki­nin­kų, ke­liau­to­jų už­ra­šai apie Lie­tu­vą – ga­na frag­men­tiš­ki. Re­mian­tis jais, ne­ga­li­ma at­kur­ti nei pir­mų­jų Lie­tu­vos val­do­vų biog­ra­fi­jų, nei jų val­dy­mo bū­dų. Apie lie­tu­vius dau­giau­sia ra­šė prieš juos ant­puo­lius ren­gę vo­kie­čiai – Li­vo­ni­jos or­di­no met­raš­ti­nin­kai.

Nuo Min­dau­go nu­žu­dy­mo iki Ge­di­mi­no val­dy­mo lie­tu­viai su Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis ma­žai bend­ra­vo. Ge­di­mi­nas su­vo­kė, kad se­na tau­ta, gy­ve­nan­ti tarp Ry­tų ir Va­ka­rų, ne­ga­li at­si­ri­bo­ti nuo ap­lin­ki­nio pa­sau­lio, to­dėl pra­dė­jo dia­lo­gą su ka­ta­li­kų baž­ny­čios po­pie­žiu­mi, krei­pė­si į Han­sos są­jun­gos mies­tie­čius ir ama­ti­nin­kus, kvies­da­mas juos pre­kiau­ti, lais­vai at­vyk­ti į jo val­do­mas že­mes, o jei pa­tiks, ir įsi­kur­ti. Pran­cū­zai, vo­kie­čiai, ang­lai, ki­tos Eu­ro­pos tau­tos su­ži­no­jo, kad prie Bal­ti­jos jū­ros ry­ti­nių pa­kraš­čių gyvena darbš­tūs, gra­žūs, tvar­kin­gi žmo­nės, kal­ban­tys sa­vo kal­ba, gar­bi­nan­tys sa­vo die­vus. Lie­tu­vos val­do­vus už­sie­nie­čiai va­di­no skir­tin­gai, kaip sa­vo ku­ni­gaikš­čius va­di­no pa­tys lie­tu­viai – tiks­lių ži­nių nė­ra. Val­do­vų var­dų lie­tu­viš­kai nė­ra ir už­ra­šy­ta, tik lo­ty­niš­kai, sla­viš­kai.

Sa­vo val­džią val­do­vas iš­lai­kė pa­de­da­mas ka­riuo­me­nės. Vals­ty­bė­je vy­ra­vo stam­bio­ji že­mė­val­da, di­de­lių mies­tų bu­vo ma­žai. Nuo Ge­di­mi­no lai­kų vals­ty­bės sos­ti­ne ta­po Vil­nius.

Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių duk­ros iš­te­kė­da­vo už Ru­si­jos ir Len­ki­jos val­do­vų sū­nų, o sū­nus ves­da­vo gre­ti­mų vals­ty­bių val­do­vų duk­ras. Lie­tu­vo­je pli­to sta­čia­ti­ky­bė ir ka­ta­li­ky­bė. Ta­čiau pa­tys val­do­vai li­ko iš­ti­ki­mi sa­vo pro­tė­vių ti­kė­ji­mui. Ge­di­mi­no lai­kų san­tuo­kos at­spin­di įvai­ria­ly­pę dip­lo­ma­ti­ją.

Ne­ma­žai Ru­si­jos ir Len­ki­jos te­ri­to­ri­jų prie Lie­tu­vos bu­vo pri­jung­ta. Ge­di­mi­nai­čių gi­mi­nės at­ša­kos iš­pli­to po vi­są Eu­ro­pą. Vy­tau­tas ku­ni­gaikš­tys­tės val­das iš­plė­tė iki pat Juo­do­sios jū­ros, Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tys­tę tuo me­tu su­da­rė trys da­bar­ti­nės vals­ty­bės – Lie­tu­va, Bal­ta­ru­si­ja ir Uk­rai­na, da­lis šian­die­ni­nės Ru­si­jos že­mių. Po Vy­tau­to mir­ties Lie­tu­vą val­dė Jo­gai­los pa­li­kuo­nys. Pas­ku­ti­nis jo­gai­lai­tis Žy­gi­man­tas Au­gus­tas at­nau­ji­no pro­se­ne­lio Jo­gai­los uni­ją, ta­čiau Lie­tu­va iš­lai­kė sa­vo tei­sėt­var­ką, iž­dą. Po Žy­gi­man­to Au­gus­to Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiais bu­vo ren­ka­mi sve­tim­tau­čiai ar­ba len­kai, ku­rie pui­ka­vo­si tik di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ti­tu­lais, ta­čiau nei lie­tu­vių kal­ba, nei vie­ti­ne kul­tū­ra ne­si­do­mė­jo. Be­ne di­džiau­sią sim­pa­ti­ją Lie­tu­vai ro­dė Vla­dis­lo­vas Va­za.

Pra­si­dė­jus val­do­vų sky­ri­mams, vals­ty­bė­je di­dė­jo ne­tvar­ka. Per kiek­vie­nus rin­ki­mus bu­vo vi­lia­ma­si uni­jos nu­trau­ki­mo. De­ja, rin­ki­mams pa­si­bai­gus, tek­da­vo ties­ti ran­ką len­kų iš­rink­tam ka­ra­liui.

Sim­bo­liš­ka, kad pa­sku­ti­niu abie­jų tau­tų res­pub­li­kos val­do­vu ta­po Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas Po­nia­tovs­kis. Tai bu­vo dra­ma­tiš­kas vals­ty­bės lai­ko­tar­pis su išau­gu­sia Ru­si­jos im­pe­ri­jos įta­ka, kil­min­gų­jų gru­puo­čių ne­su­ta­ri­mais, daž­nai – ir ka­ri­niais konf­lik­tais ša­lies vi­du­je. 1772 me­tais abie­jų au­tų res­pub­li­kos te­ri­to­ri­ja bu­vo smar­kiai ap­kar­py­ta. 1793 me­tais Žeč­pos­po­li­ta iš­gy­ve­no ant­rą­jį pa­da­li­ni­mą, o po po­ros me­tų – ir tre­čią­ją.

S. A. Po­nia­tovs­kis pa­si­ra­šė at­si­sta­ty­di­ni­mo ak­tą, ga­lu­ti­nai iš­trin­da­mas Res­pub­li­ką iš že­mė­la­pio.

„Lie­tu­vos di­džio­ji ku­ni­gaikš­tys­tė bu­vo su­kū­ru­si ga­na pa­žan­gią vals­ty­bės val­dy­mo sis­te­mą, su­ge­bė­ju­sią at­rem­ti kry­žiuo­čių įsi­ver­ži­mą. Vei­kė­jai už­siė­mė veiks­min­ga už­sie­nio po­li­ti­ka. Nors LDK is­to­ri­ja bai­gė­si 1795 me­tais, su­kur­ta vals­ty­bin­gu­mo sam­pra­ta ska­ti­na di­džia­vi­mą­si is­to­ri­ne praei­ti­mi“, – pa­žy­mė­jo D. Žal­pie­nė.

Pa­ro­da – gies­mė di­din­gai Lie­tu­vos praei­čiai

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je eks­po­nuo­tos dai­li­nin­kės So­fi­jos Ka­na­vers­ky­tės su­kur­tos val­do­vų vė­lia­vos. Pa­ro­dą au­to­rė pa­va­di­no gies­me Lie­tu­vos praei­čiai, tvir­ti­no, taip no­rė­ju­si iš­reikš­ti sa­vo mei­lę Lie­tu­vai.

Ta­py­ba la­bai sun­ku pa­ro­dy­ti pra­ban­gią, di­din­gą val­do­vų ap­lin­ką, la­biau­siai tam tin­ka­ma tech­ni­ka, dai­li­nin­kės įsi­ti­ki­ni­mu, esan­ti teks­ti­lė, ap­li­ka­ci­ja.

Eks­po­nuo­ta try­li­ka vė­lia­vų. Be­ne ma­to­miau­sio­je vie­to­je – ka­ra­lius Min­dau­gas, jo žmo­na Mor­ta – iš­min­tin­ga, ge­ra žmo­na ir mo­ti­na, krikš­čio­nė, da­riu­si įta­ką ir sa­vo vy­rui val­do­vui. Ki­to­je vė­lia­vo­je – dip­lo­ma­ti­niais ge­bė­ji­mais iš­si­sky­ręs ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas, nuo ku­rio val­dy­mo lai­ko­tar­pio Lie­tu­va jau va­di­na­ma Di­džią­ja ku­ni­gaikš­tys­te. Ku­ni­gaikš­tis Al­gir­das pa­si­žy­mė­jo ko­vin­gu­mu. Auk­si­niu šal­mu – ku­ni­gaikš­tis Kęs­tu­tis, ku­riam pri­ski­ria­mas la­bai ga­baus kar­ve­džio var­das. Vy­tau­to Di­džio­jo val­dy­mo lai­ko­tar­pis va­di­na­mas Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės auk­so am­žiu­mi, įves­tas raš­tas, tvar­ka vals­ty­bės ad­mi­nist­ra­vi­me. LDK la­bai iš­si­plė­tė į Ry­tus. Len­ki­jos ka­ra­lius ir ku­ni­gaikš­tis Jo­gai­la pra­dė­jo Vi­du­rio Eu­ro­pos ka­ra­lių di­nas­ti­ją, pa­li­kęs la­bai daug pa­li­kuo­nių. Ku­ni­gaikš­tis Alek­sand­ras lai­ko­mas par­la­men­ta­riz­mo pra­di­nin­ku, jis su­tei­kė dau­giau lais­vių ir ga­lių Po­nų ta­ry­bai. Ta­čiau val­dant Alek­sand­rui Lie­tu­va pra­ra­do da­lį sa­vo te­ri­to­ri­jų.

Dai­li­nin­kė vė­lia­vo­je įam­ži­no šven­tą­jį Ka­zi­mie­rą, gar­sė­ju­sį pro­tin­gais spren­di­mais, pa­mal­du­mu, pa­sta­čiu­siu daug baž­ny­čių.

Pa­ro­da bai­gia­ma Žy­gi­man­to Au­gus­to ir Bar­bo­ros Rad­vi­laitės at­vaiz­dais vė­lia­vo­se. Nuo Žy­gi­man­to Au­gus­to val­dy­mo pra­džios su­stip­rė­jo san­ty­kiai su Len­ki­ja, at­si­ra­do ga­li­my­bė su­kur­ti bend­rą Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bę.

Dai­li­nin­kės So­fi­jos Ka­na­vers­ky­tės vė­lia­vų pa­ro­da ke­lia­vo po vi­są Lie­tu­vą. Pas­ku­ti­nė ir ga­lu­ti­nė sto­te­lė – Tra­kų pi­lis, ku­rio­je vė­lia­vos ­li­ko ir eks­po­nuo­ja­mos vi­są lai­ką.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė skai­tė pa­skai­tą apie Lie­tu­vos val­do­vus, pri­sta­tė vė­lia­vų su val­do­vų at­vaiz­dais, pa­ro­dą.

Dai­li­nin­kės So­fi­jos Ka­na­vers­ky­tė val­do­vų vė­lia­vų pa­ro­do­je – 13 dar­bų.

Dai­li­nin­kė vė­lia­vo­se at­vaiz­da­vo Lie­tu­vos ka­ra­lių Min­dau­gą ir jo žmo­ną ka­ra­lie­nę Mor­tą.

Vė­lia­vų pa­ro­do­je – ir is­to­ri­nė Lie­tu­vos vė­lia­va, ir Auš­ros var­tų Ma­ri­ja.