
Naujausios
Susitikimas su dramatiško likimo moterimi
Anastaziją Kanoverskytę-Sučylienę į gimtąjį Pakruojo rajoną parvedė jos atsiminimų knyga „Pilnas ilgesio gyvenimas“. Į 92-uosius įkopusi legendinio likimo kraštietė kelionę į praeitį pradėjo nuo Linkuvos gimnazijos.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Iš „lelijėlių“ klasės
Susitikimas su rašytoja, eseiste, buvusia politine kaline Anastazija Kanoverskyte-Sučyliene daugeliui Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos knygos bičiulių tapo pažintimi su neįtikėtino likimo moterimi.
Iš Klovainių parapijos Žvirgždžiūnų kaimo kilusi ponia Anastazija šios kelionės į gimtąjį kraštą laukė su didžiausiu nekantrumu: grįžti į praeitį, į jaunystės Linkuvą, pasidairyti po daugelį metų nematytą gimnaziją, nuotraukose paieškoti buvusių bendramokslių.
Klaipėdoje su dukra Jūrate Sučylaite, edukologijos mokslų daktare, gyvenanti kraštietė, į nelengvą kelionę maršrutiniu autobusu, leidosi nė nesvarstydama. O derinant viešnagės dienotvarkę, ji vis kartojo: „Mes neišrankios“.
Tik po kelių valandų nuo susitikimo su šia moterimi ir po jos knygos „Pilnas ilgesio gyvenimas“ pristatyme perskaitytų ištraukų tampa aišku, iš kur tas paprastumas, nuoširdus kuklumas.
„Jei dar užsiliko manyje doros, gerumo ir meilės ilgesio, tai tas ilgesys iš ten, iš Linkuvos. Iš „lelijėlių“ klasės“, – savo atsiminimuose rašo A. Kanoverskytė-Sučylienė. Jos žodžiais, kuklumo, ir teisingumo, grožio troškimo išmokė buvusi klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Antanė Kučinskaitė.
Anuometinėje Linkuvos gimnazijoje pakloti asmenybės pamatai Anastazijai suteikė jėgų ir išminties įveikti mirties baimę. Mirtis jaunai, vos per dvidešimt perkopusiai merginai, atrodė menkesnė blogybė už išdavystę.
Tapti išdavike net ir apgaulės ar šantažo būdu Anastazija bijojo labiau nei mirties.
„Baigiau gimnaziją, žinau, kur Azija“
Dramatiškų gyvenimo įvykių užgrūdinta smulki, trapi garbaus amžiaus moteris, lengvai ėjo Linkuvos gimnazijos mokyklinio autobuso link.
„Linkuva – pasikeitusi, bet bažnyčia – nelabai. Joje prasidėdavo ir baigdavosi visi mūsų mokslo metai“, – gimnazijos tradicijas prisiminė kraštietė.
Moters akyse suspindo ašaros. Ji prisiminė, atpažino buvusio gimnazijos direktoriaus namą, stovėjusį kitoje gatvės pusėje prieš gimnazijos pastatą. Ir skaudžiausią mokyklinių laikų įvykį, žiauriausią neteisybę: į vežimą sodinamą direktoriaus šeimą, jos ir bendramokslių išgąstį, ir spontaniškai kilusį norą ištremiamam direktoriui perduoti čia pat priskintų gėlių.
Žiūrėdama į savo bendramokslių XX gimnazijos laidos klasės su auklėtoja nuotrauką, viešnia uždainavo: „Aš Anastazija, baigiau gimnaziją, žinau kur Azija. Labai gerai žinau.“
Ir paaiškina: „Kai mirties nuosprendis buvo pakeistas 20 metų katorga, išvežė į Norilską. Taigi labai gerai žinau kur yra Azija“, – vėl šypsojosi viešnia.
Įveikė mirties baimę
Pilnutėlė bibliotekos salė klausėsi ištraukų iš praėjusių metų pabaigoje išleistos kraštietės atsiminimų knygos „Pilnas ilgesio gyvenimas“.
Labiausiai jaudinančios, atskleidžiančios neįtikėtiną studentės Anastazijos, Vilniuje uždarajame karinio tribunolo teisme nuteistos mirties bausme mintys, laukiant nuosprendžio vykdymo.
Anastazijos atmintyje visam gyvenimui įsirėžė mirtininkės kamera. Toje baisioje vienutėje jai teko nugalėti mirties baimę, „o tai reiškia, įveikti save, įveikti ties mirties slenksčiu kiekvieną žmogų apimančią baimę“.
Tada mergina ruošėsi išdidaus žmogaus mirčiai, kad vedama sušaudyti neverktų, net nesąmoningai neimtų prašyti pasigailėti.
„Viską apgalvoju ir pradedu atkakliai kasdien žengti kapo link. Pirmas žingsnis – raktų skambėjimas. Sukaupiu vaizduotės galią ir girdžiu, kaip koridoriuje skamba raktai. Šiurpas perbėga kūnu. „Baisu?"– klausiu pati savęs. Prisipažįstu, kad baisu. O jei baisu, tai pradedu viską iš naujo. Vėl klausaus raktų skambėjimo... Jie žvanga mano vaizduotėje tol, kol pasidarau abejinga. Pirmas mažas žingsnelis įveiktas“, – ištrauka iš prisiminimų.
Klausydami Anastazijos prisiminimų salėje žmonės verkė.
„Mirtininkės testamentas“
Tremtinio dalią išgyvenę kraštiečiai apie Anastaziją ir jos likimą žinojo tik iš pasakojimų, keliavusių per pažįstamus. Atkūrus nepriklausomybę, pasirodydavo pranešimų ir viešojoje erdvėje, kad A.Kanoverskytė-Sučylienė leidžia savo kūrybos knygas, dalyvauja literatų veikloje.
Tik nepriklausomybės metais išaiškėjo, kad tarp tremtinių ir politinių kalinių paplitęs eilėraštis „Mirtininkės testamentas“, laikytas nežinomo autoriaus, yra Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės.
Jį Anastazija paliko ant kameros sienos, laukdama mirties nuosprendžio vykdymo. Savąjį testamentą mergina išraižė sąvaržėle.
Mirties bausmė buvo pakeista 20 metų lagerių.
„Atsimeni mane, Nastut?“
Jaudinantis susitikimas su kraštiečiais ėjo į pabaigą, kai iš salės pakilo lazdele pasiremdama žila moteris ir priėjusi apsikabino A.Kanoverskytę-Sučylienę.
„Ar atsimeni mane, Nastut. Aš Genė Petrevičiūtė. Taip ilgai nesimatėm. Nebetikėjau tave susitikti“, – ašaros suspindo abiejų žilaplaukių akyse.
G.Petrevičienę iš Panevėžio, kur dabar ji gyvena, į susitikimą su A.Kanoverskyte-Sučyliene atvežė sūnus. Apie renginį Pakruojyje jis sužinojo iš „Pakruojo krašto“, kurį skaito internete.
Ne iškarto savo vaikystės draugę pažino Anastazija. Jų tėvų žemės ribojosi – buvo kaimynų dukterys. Jų ir gyvenimas panašus – G.Petrevičienė buvo ištremta.
Autorės nuotr.
GIMNAZISTĖ: Linkuvos gimnazijos direktorius Vaclovas Stapušaitis (viduryje) pakvietė dabartinius gimnazistus nusifotografuoti su XX-osios laidos gimnaziste Anastazija Kanoverskyte Sučyliene.
TRADICIJA: Lydima dukters Jūratės Anastazija Kanoverskytė Sučylienė aplankė Linkuvos bažnyčią.
SUSITIKIMAS: Kraštietei Anastazijai (dešinėje) susitikimas Pakruojo bibliotekoje su vaikystės laikų drauge, buvusia tremtine Genute buvo netikėtas ir jaudinantis.