Naujausios
Sugrįžimas į išėjusiųjų namus
Laima ir Vidas Čepuliai ilgai gyveno didmiesčiuose, bet prieš porą metų nusprendė persikelti į Tytuvėnus. Neatsitiktinai. Šalia Tytuvėnų esantis Galminaičių kaimas – Vido Čepulio tėvo Vaclovo Čepulio gimtinė.
Pačių artimiausių žmonių jau nebėra, tačiau jų atmintis gyva, ir Čepuliai stengiasi ją išsaugoti savo vaikams ir vaikaičiams.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Pagerbė tėvo ir uošvio atminimą
Laimos ir Vido Čepulių namų kiemas Tytuvėnų centre kvepia rudeniniais obuoliais. Ramybė, kaip atokiame vienkiemyje. Ant sienų – ponios Laimos piešti paveikslai, kuriuose dažniausiai „žydi“ gėlės. Ant stalelių – brangių žmonių nuotraukos. Virtuvėje – džiūstantys prieskoninių daržovių ryšuliai, permatomos dėžutės su džiovintais vaisiais. Paprasčiausiai – jaukūs namai.
Į šį miestą sutuoktiniai persikėlė vos prieš porą metų, nusprendę visą likusį gyvenimą praleisti Vido Čepulio tėvo Vaclovo Čepulio gimtajame krašte.
Laima Čepulienė apie savo uošvį negailėjo gražių žodžių.
Moteriai atrodo, kad jis mokėjo viską: pasidaryti slides, išdrožti šaukštus, susiremontuoti mašiną, sumeistrauti bet kokį baldą, griežti smuiku. Buvo ir puikus fotografas. Be to, dar ir lietuviškus spektaklius statė, į vaidinimus paprastus kolūkiečius įtraukdavo, pats ir scenarijus rašydavo.
„O kokias kalbas sakydavo! Kai atsistodavo iš užu stalo, visi sėdintieji nutildavo. Būdavo ką paklausyti, apie ką susimąstyti“, – prisiminė.
Bet pirmiausia, pasak Vido Čepulio, tėvas buvo tikras anų laikų mokytojas, direktoriavęs ir Pakruojo, ir Kelmės rajonuose.
Čepuliai, gerbdami ir saugodami tėvo ir uošvio atminimą, nupirko seną namą, statytą apie 1893 metus, netoli Tytuvėnų esančiame Galminaičių kaime. Toje sodyboje prabėgo Vido Čepulio tėvo vaikystė, dar likę jo sodinti beržai. Ir patys apsigyveno Tytuvėnuose, buvusiuose tėvų namuose, tarsi sugrįžę į išėjusiųjų buveinę ir jų išvaikščiotas vietas.
Laima Čepulienė kilusi iš Vilniaus, ten įgijo felčerės-akušerės specialybę, dirbo. Iki šiol jaučia šio miesto magišką trauką. Bet ir Tytuvėnų ramybė moteriai darosi vis artimesnė.
„Ir pačiai kartais sunku patikėti, jog iš savo kiemo nesinori niekur eiti. Labai gera būti ir dviese. Mums tinka visi darbai. Net lysvę kartu ravime: aš iš vienos pusės, vyras – iš kitos. Padirbę sėdame kartu gerti kavos. Pakalbame. Patylime. Prisimename tuos, kurių jau nebėra. Taip ir gyvename. 2018 metų birželio 1 dieną bus 50 metų, kai šitaip. Jei sulauksime“, – sakė.
Šeimos likimas – kaip kino filme ar romane
Kino filmo ar romano vertas Laimos Čepulienės tėvų gyvenimas.
Tytuvėniškės tėvas Mykolas Kazakevičius, bėgdamas nuo tremties, paliko žmoną su vos trijų mėnesių dukrele. Bėgo bet kur, tiksliau – į nežinią. Neišsilaikęs už švilpiančio traukinio apačios, nukrito, susižalojo, ilgam buvo praradęs atmintį – nebežinojo nei savo vardo, nei iš kur esąs.
Atsidūrė Taškente. Apsigyveno viename aūle, šeimoje, kurioje buvo penkios moterys. Vedė tos šeimos vyriausiąją dukrą. Aštuoneriais metais už Mykolą Kazakevičių vyresnė totorė žmona, dėsčiusi fizikos-matematikos universitete, lietuvį vyrą privertė baigti vidurinę mokyklą, aviacijos technikumą ir institutą. M. Kazakevičius savo pavardę pasikeitė į žmonos, tapo Michailu Mardanavu. Dėl šventos ramybės.
L. Čepulienės mama liko Lietuvoje, slėpėsi įvairiuose kaimuose. Vėliau irgi sukūrė naują šeimą. „Aš augau su močiute ir teta – mamos seserimi, kurią vadinau mama. Beveik iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kad teta nėra mano mama. Abu mano tėvai su kitais sutuoktiniais susilaukė po tris vaikus“, – pasakojo Laima Čepulienė.
Piešė ir močiutė, ir tėvas
Čepulių namuose Tytuvėnuose kabo Laimos Čepulienės tėvo pieštas paveikslas. Dovaną tytuvėniškė parsivežė iš Uzbekijos, kuomet su vyru buvo nuvykusi aplankyti tėvo. Ryšio su tėvu moteris niekuomet nebuvo nutraukusi, yra išsaugojusi daugybę tėvo jai rašytų šiltų laiškų.
„Tėvas buvo ir rimtas dailininkas, kas metai Taškente rengdavo savo darbų parodas. Jo paveikslai buvo didžiuliai, dažniausiai piešti aliejiniais dažais. Kai svečiavausi pas jį, man leido išsirinkti bet kurį paveikslą“, – sakė.
Laima Čepulienė irgi piešia, piešimas – jos pomėgis. Paveiksluose – daugiausia tarytum pražydusios gėlės, gamtos vaizdai. Pirmąjį paveiksliuką tytuvėniškė nupiešė tuomet, kai vyriausiasis iš trijų sūnų baigė vidurinę mokyklą. Piešinių apdalino laiptinės kaimynus – kabojo pilnos sienos. Piešia ir dabar – laukia užsakyti aštuoni paveikslai su alyvomis. Piešė ir L. Čepulienės močiutė dzūkė.
Laima Čepulienė savo darbų niekur nėra eksponavusi. „Visos mano parodos – pas kaimynus, bendradarbius. Gal kada ir daugiau žmonių mano piešinius pamatys? Bet aš piešiu savo malonumui“, – sakė tytuvėniškė.
Čepuliai įsitikinę, jog tėvų, artimų giminaičių genai perėjo tiek jiems, tiek ir jų vaikams. Tytuvėniškiai užaugino tris sūnus Saulių, Liną ir Marių, visi jie yra baigę muzikos mokyklas, groja fortepijonu. Vidas Čepulis moka groti akordeonu, pianinu, dainuoja.
„Buvome tarybiniai žmonės, gyvenome penkmečiais. Vyras Kauno technologijos universitete vieną disertaciją parašo ir apsigina, aš sūnų pagimdau, praeina penkeri metai – ir vėl viskas pasikartoja. Ir taip – tris kartus“, – šmaikštavo Laima Čepulienė.
Laima ir Vidas Čepuliai jau sulaukė dviejų anūkų, teikiančių tik džiaugsmą. Viliasi, jog jų gyvenimai bus šviesūs ir prasmingi.
Autorės nuotr.
KARTU: „Mes – visur kartu. Net į parduotuvę po vieną nevaikštome“, – šypsojosi Tytuvėnuose gyvenantys Laima ir Vidas Čepuliai.
PALIKIMAS: Tytuvėniškių namuose ant sienos kabo Laimos Čepulienės tėvo Taškente tapytas paveikslas.
GĖLĖS: Daugiausia L. Čepulienė piešia įvairias gėles.
Asmeninė nuotr.
VESTUVĖS: Laima ir Vidas Čepuliai susituokė 1968-ųjų birželio 1 dieną. Artėja auksinis bendras poros jubiliejus.