Sugrįžimas į gimtinę

Sug­rį­ži­mas į gim­ti­nę

Ar ga­li vie­nas žmo­gus nuo­ša­lų pa­sie­nio mies­te­lį pa­vers­ti kul­tū­ros ir me­no trau­kos erd­ve, pri­kel­ti čia ny­ku­sias skir­tin­gų tau­tų tra­di­ci­jas, su­griau­ti ke­ti­ni­mus re­tai lan­ko­mą Žiem­ga­los mu­zie­jų iš­kel­ti į ra­jo­no cent­rą (nes jo Žei­me­ly­je nie­kas ne­lan­ko), vie­tos žmo­nes su­tai­ky­ti ir su­bur­ti į vie­nin­gą bend­ruo­me­nę, vi­sų la­bui pri­trauk­ti gau­sy­bę ge­ra­da­rių, o ir pa­čia­me mies­te­ly­je at­ras­ti ini­cia­ty­vių ir iki šiol nie­kie­no ne­pas­te­bė­tų žmo­nių. Pa­si­ro­do – ga­li. Tas žmo­gus – į gim­ti­nę grį­žu­si Dai­va Skrups­ke­ly­tė.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Pa­ka­ko vie­ne­rių me­tų

Žei­me­lie­čiai į ją krei­pia­si var­du. Nes čia vi­siems yra sa­va: Žei­me­ly­je gi­mė, au­go, mo­kė­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Dai­va, kaip ir jos bend­raam­žiai, su žy­miuo­ju kraš­to­ty­ri­nin­ku Juo­zu Šlia­vu rin­ko Žiem­ga­los mu­zie­jui eks­po­na­tus, kraš­to­ty­rą, sva­jo­jo bent taip pri­si­dė­sian­ti sau­gant sa­vo­jo kraš­to sa­vas­tį.

Ta­čiau gy­ve­ni­mas lė­mė, kad dip­lo­muo­ta sta­ty­bų in­ži­nie­rė, Šiau­liuo­se tu­rė­ju­sį sa­vo vers­lą ir ren­gu­si me­no pa­ro­das, po tris­de­šimt pen­ke­rių me­tų vėl yra gim­ti­nė­je. Kad im­tų­si sa­vo mo­ky­to­jo įkur­to mu­zie­jaus veik­los.

Vie­ti­niai jau įpra­to Dai­vą ma­ty­ti vis sku­ban­čią per mies­te­lio aikš­tę: tai į že­mės ūkio mo­kyk­lą ar gim­na­zi­ją su glė­biu pla­ka­tų ar skel­bi­mų, tai į se­niū­ni­ją, ar į dau­gia­funk­cį cent­rą su bend­ra­min­tė­mis ap­tar­ti su­ma­ny­mo apie nau­ją ren­gi­nį .

„Pa­ti dar­bų pri­si­gal­vo­ju, pa­skui vos spė­ju“, – nu­si­juo­kia mies­te­ly­je už­kal­bin­ta mu­zie­jaus ve­dė­ja. – Kaip ge­rai, kad čia tiek bend­ra­min­čių, tiek vi­so­kių su­ma­ny­mų tu­rim“.

Tuo­kart nu­bėg­da­ma D. Skrups­ke­ly­tė pa­ža­dė­jo ne­tru­kus pra­neš­ti apie gar­saus me­ni­nin­ko dar­bų ren­gia­mos pa­ro­dos ati­da­ry­mą. O kai nu­ro­dy­tą die­ną at­vy­ko­me, mu­zie­jaus ga­le­ri­ja bu­vo sau­sa­kim­ša. Pa­tys žei­me­lie­čiai ste­bė­jo­si, jog atė­jo net ir tie, ku­rie į jo­kius ren­gi­nius pa­pras­tai ne­vaikš­čio­da­vo.

„ Mū­sų mies­te­lio kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė per me­tus – mu­zie­ju­je pra­dė­jus dirb­ti Dai­vai. Žei­me­lis ta­po gy­ves­nis, ži­no­mas ne tik šiau­lie­čiams me­ni­nin­kams, bet ir gar­siems Lie­tu­vos bei Lat­vi­jos kū­rė­jams, – po­ky­čiais džiau­gia­si se­niū­nė Vi­ta­li­ja Dob­ro­vols­kie­nė. Se­niū­nė pa­ste­bi, kad ir pa­tys mies­te­lio žmo­nės ėmė keis­tis.– At­si­ra­do bend­ras in­te­re­sas bū­ti vie­nin­ges­niems ir drau­giš­kes­niems, ne­pa­si­duo­ti mirš­tan­čio mies­te­lio nuo­tai­koms ir ne­nu­leis­ti ran­kų“.

Kai sva­jo­nės pil­do­si

„Jei yra sva­jo­nių, jos bū­ti­nai iš­si­pil­dys“, – sa­vo pa­ty­ri­mu da­li­ja­si D. Skrups­ke­ly­tė. – Aš tik­rai pa­sva­jo­da­vau: gal man grįž­ti į Žei­me­lį? Juk ta­da čia te­be­gy­ve­no tė­ve­lis, čia na­mai, čia vis­kas man ži­no­ma ir ma­ne ži­no. O juk ga­lė­jau nei­ti į kai­mą – Šiau­liuo­se tu­rė­jau vers­lą, – svars­to pa­šne­ko­vė. – Ma­nau kaž­kas vis­ką su­dė­lio­ja kaip rei­kia. Jei kas bū­tų pa­siū­lęs mu­zie­jų Lin­ku­vo­je ar Pak­ruo­jy­je, šim­tą me­tų ten ne­bū­čiau ėju­si. Man ten sve­ti­ma, ir aš ten sve­ti­ma.“

D. Skrups­ke­ly­tė pri­si­pa­žįs­ta, jog nė­ra pro­fe­sio­na­li mu­zie­ji­nin­kė, to­dėl ta­pu­si Žiem­ga­los mu­zie­jaus ve­dė­ja ji kon­sul­tuo­ja­si su mu­zie­ji­nin­kais, is­to­ri­kais.

„Gy­ve­ni­mas duo­da pa­ty­ri­mo, ži­nių, pa­žin­čių ir drau­gų ra­tą. Tai nie­kur ne­pra­dings­ta, te­rei­kia pa­lai­ky­ti ry­šius“, – apie mu­zie­ji­nin­kės dar­bą, ku­riam pa­ty­ri­mo ran­da ir anks­tes­nė­je veik­lo­je, kal­ba D. Skrups­ke­ly­tė.

„Šia­me dar­be vie­nas ne kaž­ką nu­veik­tum, jei ne bend­ra­min­čiai, tal­ki­nin­kai. Jų čia tu­riu daug ir vi­siems jiems esu la­bai dė­kin­ga“, – Dai­va ima pa­sa­ko­ti apie žei­me­lie­čius, ku­rie kar­tais net ne­lauk­da­mi jos pra­šy­mo, pa­šluo­ja prie mu­zie­jaus ša­li­gat­vį, ar, ma­ty­da­mi ko­kią nors jos ini­cia­ty­vą, atei­na į pa­gal­bą.

Be pa­čių žei­me­lie­čių pa­gal­bos, pa­ra­mos ir pa­lai­ky­mo mies­te­lio kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas ne­bū­tų, koks yra šian­dien. D. Skrups­ke­ly­tė šiuos žo­džius sa­ko, tu­rė­da­ma gal­vo­je ne tik gau­sy­bes lan­ky­to­jų pri­trau­kia­mų į mu­zie­jų ir ja­me pri­sta­to­mas pa­ro­das, bet ir bend­ruo­me­ni­nę veik­lą. Jau greit me­tai, kai ją žei­me­lie­čiai iš­si­rin­ko bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke.

Dai­va pra­si­ta­ria, jog mu­zie­ji­nei ir bend­ruo­me­ni­nei veik­lai plė­to­ti jos gal­va pil­na idė­jų. Vie­na jų, ku­rią bran­di­na su Žei­me­lio gim­na­zi­jos mo­ky­to­ju, bu­vu­siu kla­sės auk­lė­to­ju Sau­liu­mi Ži­lins­ku. „No­rė­tu­mė­me įkur­ti vai­kams links­mą­ją la­bo­ra­to­ri­ją. Juk Žei­me­lį gar­si­na iš­ra­dė­jo Teo­do­ras Gro­tu­so var­das ir jo iš­ra­di­mai“, – apie su­ma­ny­mą vai­kams skie­py­ti  no­rą pra­smin­gai leis­ti lais­va­lai­kį, už­si­me­na Žei­me­lio mu­zie­ji­nin­kė.

O ka­dan­gi mies­te­lis jau ne pir­mus me­tus ren­gia jur­gi­nų pa­ro­das ir lai­ko, kad Žei­me­lio gė­lė – jur­gi­nas, Dai­vos sva­jo­nė Baus­kės gat­vė­je tuš­čius be­šei­mi­nin­kiais lai­ko­mų kul­tū­ros pa­vel­do na­mų lan­gus iš­puoš­ti pieš­tų jur­gi­nų pa­veiks­lais.

„Kaip šauk­si, taip at­si­lieps“

Šiais žo­džiais D. Skrups­ke­ly­tė api­bū­di­na pri­kel­tą tau­ti­niu ir re­li­gi­niu po­žiū­riu mar­gą mies­te­lio bend­ruo­me­nę. Gau­siau­sia jos da­lis – lie­tu­vių, ge­ro­kai su­ny­ku­sios ir ni­ve­liuo­tis pra­dė­ju­sios – liu­te­ro­nų ir sen­ti­kių. Gau­sios žy­dų bend­ruo­me­nės be­li­kęs tik skau­džios ne­tek­ties at­mi­ni­mas.

„Iš vai­kys­tės at­si­me­nu, kad ma­no mo­čiu­tė, kai­my­nės kal­bė­da­vo­si lat­viš­kai. Bet aš tos kal­bos ne­pra­mo­kau. Liu­te­ro­nų re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė Žei­me­ly­je bu­vo gau­si, tu­rė­jo sa­vo tra­di­ci­jas“,– pa­sa­ko­ja D. Skrups­ke­ly­tė at­gai­vi­nu­si šios tau­ti­nės gru­pės sa­vas­tį. Jos dė­ka, da­bar Žei­me­ly­je į liu­te­ro­nų re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą įsi­jun­gė aš­tuo­nio­li­ka mies­te­lio gy­ven­to­jų.

Vi­siš­kai iš­ny­ku­sia lai­ky­ta sen­ti­kių re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė ir­gi at­gy­ja. Dai­va džiau­gia­si, kad šei­mos, ku­rios dėl tau­ti­nės asi­mi­lia­ci­jos bu­vo at­si­sa­kiu­sios sa­vo gi­mi­nės re­li­gi­jos ir se­nų­jų pa­pro­čių, pa­ska­tin­tos at­ra­do gi­mi­nės dva­si­nį pa­vel­dą.

Be dė­me­sio ne­li­ko ir ka­ta­li­kų re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė. Dai­va, pa­si­ta­ru­si su vie­tos kle­bo­nu, ėmė­si ini­cia­ty­vos ska­tin­ti pa­čius ti­kin­čiuo­sius, kraš­tie­čius pri­si­dė­ti au­ko­mis ka­ta­li­kų baž­ny­čios vi­daus kad ir kuk­liam re­mon­tui. Ini­cia­ty­va pa­si­tei­si­no: at­ro­do žmo­nės tik to lau­kė. Šiam tiks­lui ėmė plauk­ti pir­mo­sios au­kos.

D. Skrups­ke­ly­tei no­rė­tų­si su­vie­ny­ti vis dar se­nų konf­lik­tų ir ne­su­ta­ri­mų blaš­ko­mą mies­te­lio bend­ruo­me­nę. O svar­biau­sia, pa­ste­bė­ti žei­me­lie­čius, ku­rie nie­kie­no ne­ra­gin­ti ir ne­ska­ti­na­mi ty­liai da­ro ne tik sau, bet ir mies­te­liui ge­rus dar­bus.

„Ma­no tė­ve­lis sa­ky­da­vo: kaip šauk­si, taip at­si­lieps. Iš tie­sų, jis nie­ka­da ne­si­pui­kuo­da­vo, o atė­ju­sį varg­še­lį so­din­da­vo prie to pa­ties sta­lo, pa­siū­ly­da­vo ir vo­nią nu­si­praus­ti. Nes vie­ni ki­tus nuo se­no čia pa­žįs­ta ir vi­sai ne­svar­bu, kad šian­dien kaž­ku­ris dėl sa­vo bū­do ar pri­klau­so­my­bių gy­ve­na ki­taip“, – paaiš­ki­na Dai­va, sa­vo san­ty­kių su žmo­nė­mis prin­ci­pus.

Ge­ra­da­riai – tarp sa­vų

Kad ge­ra­da­rių, ku­riems rū­pi Žei­me­lis, ne­rei­kia ieš­ko­ti už jū­rų ma­rių, Dai­va su­pra­to se­niai. Nes juk ir jai, gy­ve­nant Šiau­liuo­se, rū­pė­jo mies­te­lis. Nes čia – jos šak­nys, o ry­šiai su kraš­tie­čiais, D. Skrups­ke­ly­tei ypač pra­ver­čia da­bar.

„Su kle­bo­nu Vai­du Mi­kal­čiu su­ta­rė­me, kad bend­ruo­me­nė ga­li neat­ly­gin­ti­nai nau­do­tis kle­bo­ni­jos pa­sta­tu. Jis se­niai sto­vė­jo ir ny­ko tuš­čias, o bend­ruo­me­nė ne­tu­rė­jo sa­vo pa­tal­pų“, – is­to­ri­ją, kaip po dau­ge­lį me­tų už­si­tę­su­sių pa­sto­gės bend­ruo­me­nei paieš­kų, mies­te­ly­je at­si­ra­do vi­sa so­dy­ba, pa­sa­ko­ja D. Skrups­ke­ly­tė.

Se­niū­ni­jos pa­de­da­mi bend­ruo­me­nės žmo­nės me­di­nį se­ną na­mą iš­va­lė, kur ga­lė­da­mi iš­da­žė, at­ve­žė ne­be­rei­ka­lin­gų bal­dų, o žei­me­lie­tis vers­li­nin­kas, Vil­niu­je tu­rin­tis sa­vo įmo­nę Al­gis Pu­pi­nis, at­ve­žė ir vel­tui pa­kei­tė vi­sus na­mo lan­gus. Dai­vos su­telk­ti ge­ra­da­riai ėmė­si dar­bų, ku­riems bend­ruo­me­nės pa­pras­tai ryž­ta­si tik re­mia­mos pro­jek­ti­niais pi­ni­gais.

D. Skrups­ke­ly­tės ma­ny­mu, atei­ty­je šia­me na­me ga­lės ap­si­sto­ti ir tu­ris­tai (kar­tą čia jau te­ko pri­glaus­ti per Žei­me­lį ke­lia­vu­sius dvi­ra­ti­nin­kus iš Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos) ir į mies­te­lį at­vyks­tan­tys me­ni­nin­kai, o gal ir smur­tą vai­kais pa­ty­ru­si mo­te­ris.

„Nuo­šir­džiau­siai dė­kin­ga esu ir Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­los vir­tu­vės vi­rė­joms bei mo­kyk­los di­rek­to­riui An­ta­nui Ind­riu­liui. Jis su­da­ro są­ly­gas, kad vi­rė­jos kiek­vie­ną tre­čia­die­nį ga­lė­tų iš­vir­ti puo­dą so­čios sriu­bos mū­sų var­gin­gai gy­ve­nan­tiems žmo­nės. Tos mo­te­rys net ato­sto­gų me­tu ne­pa­mirš­ta, kad kiek­vie­ną tre­čia­die­nį 26 vie­ni­ši žei­me­lie­čiai lau­kia lėkš­tės karš­tos sriu­bos“, – apie mies­te­lio ge­ra­da­rius pa­sa­ko­ji­mą tę­sia Dai­va.

„Kai prieš Ka­lė­das žei­me­lie­čiams su­ren­gė­me pa­dė­kos va­ka­rą, ne­si­ti­kė­jau, kad žmo­nės bus taip su­jau­din­ti dė­me­sio, kad gau­siu tiek gra­žių at­si­lie­pi­mų“, – sa­kė D. Skrups­ke­ly­tė.

Pa­si­džiau­gia, kad ga­lė­jo pa­dė­ko­ti mo­ky­to­jai Zi­nai Da­ma­sic­kie­nei, už ste­bi­nan­čiai iš­puoš­tą ka­ta­li­kų baž­ny­čios šven­to­rių, ku­ria­me už­si­bū­na net eks­kur­si­jos, at­ves­tos ap­žiū­rė­ti baž­ny­čios sta­ti­nio.

„O kai Da­nui Ei­du­kui įtei­kiau į ren­gi­nį kvie­ti­mą ir pra­si­ta­riau, kad jam no­rė­si­me pa­dė­ko­ti už gra­žiai su­tvar­ky­tą pa­vel­do pa­sta­tų kie­me­lį, iš­va­ly­tą ap­leis­tą na­mų rū­sį, žmo­gus pa­si­kuk­li­no ir ren­gi­ny­je ne­pa­si­ro­dė. Tik­riau­siai to­dėl, kad nie­kas jam vie­šai nė­ra pa­sa­kęs: „Ačiū“. Jis man – tik­ras at­ra­di­mas“ , – džiau­gia­si Dai­va.

Dai­va įsi­ti­ki­nu­si, kad su­si­tel­kus bend­ram tiks­lui ga­li­ma nu­veik­ti daug. Jos žo­džiais, Žei­me­lis bus toks, ko­kio no­ri pa­tys žei­me­lie­čiai. Svar­biau­sia – ne­lik­ti abe­jin­gais. O to ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti iš čia at­vyks­tan­čių Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos me­ni­nin­kų. Jiems Žei­me­lis – iki šiol ke­lian­tis nuo­sta­bą, ma­žai gir­dė­tas ar tie­siog pa­mirš­tas įspū­din­gas pa­sie­nio mies­te­lis.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

„Da­rau tai kas man įdo­mu. Tai ne dar­bas, tai – tie­siog ma­no gy­ve­ni­mas“, – apie mu­zie­jaus ve­dė­jos pa­rei­gas ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą sa­ko Dai­va Skrups­ke­ly­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

Žei­me­lie­tės D. Skrups­ke­ly­tės (ket­vir­ta iš de­ši­nės) kvie­čia­mi ne tik mu­zie­jų, bet ir iš­skir­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros mies­te­lio erd­ves kū­ry­bai at­ran­da vis dau­giau Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos me­ni­nin­kų.