Sugrįžimas: antras bandymas

Sug­rį­ži­mas: ant­ras ban­dy­mas

Pak­ruo­jie­tis Dei­vi­das Jo­kan­tas, be­veik pus­me­tį pra­lei­dęs Olan­di­jo­je, ne­se­niai grį­žo na­mo. Vy­ras ant­rą kar­tą ban­dys kur­ti šei­mos ge­ro­vę gim­ta­ja­me mies­te. Iš jo pa­va­sa­rį iš­vy­ko, gy­ve­ni­mui ne­beuž­te­kus už­dar­bio.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Ieš­ko­jo ge­ro­vės šei­mai

Šio­mis die­no­mis Dei­vi­das su­si­ra­do dar­bą vie­no­je iš Pak­ruo­jo įmo­nių. At­lie­ka vy­riš­kus dar­bus na­mų ūky­je – Jo­kan­tai tu­ri sa­vą pa­sto­gę: kur­da­mi šei­mą, jau anks­čiau nu­si­pir­ko pu­sę na­mo Pak­ruo­jy­je.

Po­ra mė­ne­sių anks­čiau iš Olan­di­jos grį­žu­si jo žmo­na taip pat dir­ba, duk­ra lan­ko vai­kų dar­že­lį.

„Di­de­lių vil­čių pra­si­gy­ven­ti ne­tu­riu. Bet pa­ban­dy­si­me – juk ir ki­ti pa­žįs­ta­mi kaž­kaip su­ka­si čia. Bus ant­ras mū­sų ban­dy­mas su­si­kur­ti nor­ma­lų gy­ve­ni­mą“, – sa­kė Dei­vi­das.

Pir­ma­sis, vi­sos šei­mos emig­ra­ci­ja bai­gę­sis ban­dy­mas pra­si­kur­ti, tę­sė­si iki šių me­tų ge­gu­žės. Kuo­met Dei­vi­das su šei­my­nykš­čiais pa­žįs­ta­mus nu­ste­bi­no "Fa­ce­book" pa­skelb­to­mis nuo­trau­ko­mis iš Olan­di­jos.

Per­ne­lyg neat­vi­rau­jan­tis pa­kruo­jie­tis į klau­si­mus, kaip ten at­si­dū­ręs, tuo me­tu pa­ra­šė la­ko­niš­kai: Pak­ruo­jy­je už­dir­ba­mos al­gos tie­siog ne­beuž­te­ko iš­si­lai­ky­ti vi­sai šei­mai. Nes žmo­na ne­dir­bo, na­muo­se pri­žiū­rė­jo ma­žy­lę.

Žy­miai ge­riau ap­mo­ka­mą dar­bą ne­to­li Ams­ter­da­mo D. Jo­kan­tas su­si­ra­do per Lie­tu­vo­je vei­kian­čią įdar­bi­ni­mo fir­mą. Jos at­sto­vai pa­si­rū­pi­no ir iš­nuo­mo­ti bu­tus dar­bi­nin­kams Olan­di­jo­je.

„Bend­ra­vi­mo sty­giaus ne­ju­to­me – vie­nu me­tu gy­ve­no­me tarp ki­tų už­dar­biau­jan­čių lie­tu­vių, su­ti­ko­me ir se­nų pa­žįs­ta­mų. Pra­džia bu­vo ge­ra: vie­na iš pa­žįs­ta­mų ta­po duk­re­lės auk­le, į dar­bą ei­da­vo­me abu su žmo­na. At­ly­gi­ni­mas – ne­pa­ly­gi­na­mas su pa­kruo­jie­tiš­ku: už­dirb­da­vo­me apy­tik­riai po po­rą tūks­tan­čių eu­rų. Bet ir dirb­ti rei­kė­jo, ne­skai­čiuo­jant va­lan­dų“, – pa­sa­ko­jo D. Jo­kan­tas.

Jo dar­bas bu­vo švie­žiai skin­tas gė­les su­rū­šiuo­ti pa­gal gau­tus už­sa­ky­mus ir su­krau­ti į au­to­mo­bi­lius. Kiek au­ga­lų per die­ną per­kil­no­da­vo, Dei­vi­das ne­skai­čiuo­ja – bet pri­krau­da­vo po ke­lis vil­ki­kus.

Te­ko ap­si­spręs­ti

Šei­mos rei­ka­lai ta­po su­dė­tin­ges­ni, Jo­kan­tams per­si­kė­lus į ki­tą iš­nuo­mo­tą bu­tą Ams­ter­da­mo „pa­šo­nė­je“ – už 20-30 ki­lo­met­rų nuo sos­ti­nės, Rij­sen­hout mies­te­ly­je. Olan­diš­ką na­mą su kie­mu jie da­li­jo­si su už­dar­biau­jan­čiais len­kais.

Ka­dan­gi nuo­mo­ja­mas plo­tas bu­vo ne­di­de­lis, pa­kruo­jie­čiai ne­ga­lė­jo pri­si­re­gist­ruo­ti.

„Sve­tim­ša­liams Olan­di­jo­je pri­si­re­gist­ruo­ti su­dė­tin­ga, nes rei­ka­la­vi­mai griež­ti, ša­lis la­bai tan­kiai gy­ve­na­ma, at­vy­kė­lių – daug. O ne­pri­si­re­gist­ra­vę, ne­ga­lė­jo­me leis­ti duk­ros į vai­kų dar­že­lį. Sam­dy­ti auk­lę ta­po per bran­gu: duk­rą bū­tų rei­kė­ję pas ją ve­žio­ti apie sep­ty­nias­de­šimt ki­lo­met­rų. Dar pus­šim­tis ki­lo­met­rų – į mū­sų dar­bo­vie­tę... Žmo­nai te­ko lik­ti na­muo­se pri­žiū­rė­ti ma­žy­lę. O ma­no vie­no al­gos už­te­ko tik gy­ve­ni­mui, nes rei­kė­jo ne tik nuo­mą, bet ir už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas mo­kė­ti. Olan­di­ja – la­bai šva­ri, gra­ži, bet bran­gi gy­ven­ti ša­lis. Kai­my­nai len­kai vie­nu me­tu bu­vo su­si­ruo­šę iš­vyk­ti. Ti­kė­jo­mės per­si­kel­ti į jų nuo­mo­tą na­mo da­lį – bū­tų už­te­kę plo­to re­gist­ra­ci­jai. Bet kai­my­nai per­si­gal­vo­jo – li­ko. Ta­da spręs­ti dėl sa­vo atei­ties te­ko mums.“

Jei ne pro­ble­mos dėl re­gist­ra­ci­jos, Jo­kan­tų duk­re­lei už­da­riu­sios ke­lią į vai­kų dar­že­lį Olan­di­jo­je, šei­ma var­gu ar bū­tų svars­čiu­si apie grį­ži­mą į Pak­ruo­jį.

Dei­vi­dui, ne­si­ver­žian­čiam į did­mies­čius, pa­ti­ko gy­ven­ti ne­di­de­lia­me tvar­kin­ga­me Rij­sen­hout mies­te­ly­je. Su­ta­rė su ge­ra­no­riš­kais kai­my­nais olan­dais, tu­rė­ju­siais pa­na­šaus am­žiaus vai­kų, kaip ir pa­kruo­jie­čių duk­ra. D. Jo­kan­tas sa­ko iš­vis ne­pa­ju­tęs, kad olan­dai žiū­rė­tų į juos, kaip į „ki­to­kius“. O gal tie­siog ne­su­ti­kęs ne­to­le­ran­tiš­kų žmo­nių.

„Nors Olan­di­jo­je le­ga­li ma­ri­hua­na, gat­vė­se ne­pa­ma­ty­si bū­rių „ap­si­rū­kiu­sių“ – ji rū­ko­ma spe­cia­lio­se ka­vi­nė­se ar­ba na­mie, bet ne vie­šu­mo­je. Ten nu­si­pirk­ti „žo­lės“ – tas pa­ts, kaip Lie­tu­vo­je – ci­ga­re­čių, bet el­ge­sio kul­tū­ra ki­to­kia. Vie­šo­se vie­to­se ap­svai­gę daž­niau­siai bū­na at­vy­kė­liai: imig­ran­tai ar­ba tu­ris­tai.“

Ke­lio­nė na­mo – su nuo­ty­kiu

Dei­vi­das na­mo plau­kė kel­tu „Re­gi­na Sea­ways“, ku­ris pa­ke­liui į Klai­pė­dą jū­ro­je pa­ty­rė va­rik­lio ava­ri­ją.

„Šur­mu­lio ap­lin­kui bu­vo ge­ro­kai dau­giau, nei pa­čia­me lai­ve. Ne­gir­dė­jau jo­kio spro­gi­mo. Nei aš, nei bend­ra­ke­lei­viai ne­ju­to­me dū­mų, ne­ma­tė­me pa­ni­kos. Suk­vie­ti­mas, gel­bė­ji­mo­si lie­me­nių da­ly­bos bu­vo lyg at­rak­ci­ja. Fo­tog­ra­fa­vo­me as­me­nu­kes, te­le­fo­nais fil­ma­vo­me pri­plau­ku­sius ly­dė­ti kel­to lai­vus. Su vil­ki­kų vai­ruo­to­jais juo­ka­vo­me, kad įgu­lai rei­kė­tų tu­rė­ti at­sar­gi­nių irk­lų. Iš­da­ly­tų kiek­vie­nam vy­rui po vie­ną – grei­čiau į Klai­pė­dą pa­rirk­luo­tu­me, nei vie­nu va­rik­liu ju­dė­da­mi.“

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Na­mo Dei­vi­das plau­kė kel­tu, pa­ke­liui pa­ty­ru­siu va­rik­lio ava­ri­ją. Nuot­rau­ka su gel­bė­ji­mo­si lie­me­ne jam pri­me­na šį ke­lio­nės nuo­ty­kį.