Naujausios
SENIEJI LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAI
Su spausdintu žodžiu – už Lietuvą
Iš Steigvilių kaimo ūkininkų šeimos kilęs knygnešys, jaunimo organizacijų kūrėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis Vladas Požela (Požėla) – vienas iš tų žmonių, kurių gyvenimas nuo ankstyvos jaunystės buvo paskirtas lietuvių tautos žadinimui. Kai kurie jo likimo vingiai primena nuotykių filmo siužetą.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Lietuviškumo pradžiamokslis – tėviškėje
„Vladas Požėla, visuomenininkas ir advokatas, buvo negausios lietuvių inteligentijos kartos narys – tos kartos, kuri dar praeitame šimtmetyje žadino tautinę sąmonę, kėlė kultūrą ir kovojo su Rusijos carinės valdžios priespauda“, – rašė V. Poželos dukra Isolda Poželaitė -Davis 1985-aisiais.
Pirmoji Vladuko mokytoja buvo paprasta steigvilietė moteris Ievutė. Verpdama ji mokė berniuką poterių, tautinių dainų, sekdavo pasakas, skaitydavo knygeles, kurias parsinešdavo iš Bažnyčios.
„Kasdien šalia Ievutės prie ratelio išsėdėdavau po valandą priešpiet ir tiek pat popiet, kartodamas senas ar pradėdamas naujas maldas... Ji daug ką man pasakodavo. Kalbėdavo prilyginimais, pavyzdžiais. Šitaip žadinami, kilo man pirmieji nauji jausmai: žmogaus, jo vertės, darbo ir pagarbos“, – vėliau prisiminimuose rašė V. Požela.
Po pamokų prie ratelio Vladukas išlaikė pirmą savo gyvenimo egzaminą ir kartu su kitais trylika Steigvilių kaimo vaikų pradėjo lankyti slaptą lietuvišką mokyklą. Mokyklėlei trūko elementorių, mokytojas Juozas Užpuras juos vaikams perrašinėjo naktimis.
Buvo mokoma lietuvių kalbos, matematikos, Lietuvos istorijos ir geografijos, vokiečių kalbos. Vieni moksleiviai jau sprendė aritmetikos uždavinius, o kiti dar tik mokėsi skaityti bei rašyti. Mokytis iš perrašinėtų elementorių steigviliečiams ilgai neteko – knygnešys Jurgis Bielinis mokyklą aprūpino Prūsijoje spausdintomis knygomis.
V. Požela prisiminė, kad Steigvilių žmonės susiginčijo dėl mokyklų. Dalis kaimiečių bijojo žandarų ir ragino jų klausyti, leisti vaikus į rusiškas mokyklas. O slaptų mokyklų šalininkai tvirtino, kad mokėti lietuviškai melstis, savo kraštą mylėti yra svarbiau. Pastarieji buvo už tai, kad slaptojoje mokykloje nebūtų mokoma rusų kalbos – atseit, „kas pas maskolius bus, ten jos ir išmoks“.
Slaptos mokyklėlės išlikimą nulėmė Vladuko tėvo, ūkininko Jono Požėlos nuomonė. Jis priminė, kaip patiems, dar vaikams, teko mokytis: kartą caro policija užklupo, jaujoje besimokančius. Bet tėvai nenusigando – perkėlė mokyklą į saugesnę vietą.
Tačiau mokytojui Užpurui ir moksleiviams teko slapstytis – Steigviliuose atsirasdavo žmonių, skundusių kaimynus žandarams.
Po trejeto metų mokslų Steigvilių mokyklėlėje tėvas, giminaičiai bei mokytojas Užpuras nutarė, kad reikia Vladą leisti mokytis toliau – į Mintaujos (Latvija) gimnaziją.
Gimnazistas tapo knygnešiu
Mintaujoje Vladui teko mokytis pas to meto šviesuolius lietuvius – Joną Jablonskį, kunigą Genį. 1894-aisiais penkiolikmetis Vladas įstojo į mokytojo J. Jablonskio ir gimnazisto Petro Avižonio įkurtą slaptą „Kūdikio“ draugiją.
Šios organizacijos tikslas buvo ugdyti lietuvių kalbą, skleisti lietuvybę moksleivių tarpe, ruošti literatūros vakarus, ieškoti kitose mokyklose besimokančių tautiečių, platinti draudžiamą lietuvišką spaudą.
Išeivijos lietuvių žurnale „Aidai“ Elena Reisonienė, aptardama V. Požėlos „Jaunystės atsiminimus“, vardija visą būrį mokytojų, bendramokslių, idėjos draugų, veikusių lietuvybei ir padėjusių jaunam ūkininkaičiui pasirinkti gyvenimo kelią.
Jau po metų Vladas tapo „Kūdikio“ pirmininku. Draugijos veikla aktyvėjo, narių ratas plėtėsi, prisidėdavo ir amžiumi vyresni lietuviai. Moksleiviai susiburdavo į lietuviškus pensijonus – čia būdavo skaitomi referatai įvairiomis temomis ir diskutuojama.
Lietuvybės puoselėtojus gimnazistus palaikė ne tik mokytojai lietuviai. Graikų kalbos dėstytojas Rudolf Weineck priimdavo siuntinius iš Tilžės, kuriuose atkeliaudavo lietuviška draudžiama spauda. Pedagogas klausdavo Vlado, apie ką šie slapti laikraščiai rašo, piktindavosi dėl spaudos draudimo.
Mokytojui ir kalbininkui J. Jablonskiui V. Požela talkininkavo kaip kurjeris, gabeno ir platino lietuvišką spaudą tarp Mintaujos ir Žeimelio. Įsteigė slaptą lietuvišką knygyną tėviškėje Steigviliuose, o jo suburtai knygnešių ir spaudos platintojų grupei priklausė šeši apylinkių vyrai.
1896-aisiais Mintaujos gimnazijoje buvo nutarta įvesti pravoslaviškas maldas. Tautiškai susipratę įvairių klasių gimnazistai užprotestavo. Gimnazijos direktorius nepaklusniesiems iškvietė policiją.
Apygardos inspektoriaus tardomi moksleiviai protesto organizatorių (tarp jų ir Vlado) neišdavė. Tad buvo nubausti aktyviausieji dalyviai. Aštuoni aštuntos klasės gimnazistai buvo pašalinti (tarp jų – būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona). Šešiems žemesniųjų klasių moksleiviams pareikšti įspėjimai, o elgesio pažymys sumažintas iki trejeto. Tarp švelniau nubaustųjų pakliuvo ir Vladas. Jis prisimimuose rašė, kad anuomet elgesio laipsnio sumažinimas buvo didelis psichologinis smūgis – tai būdavo laikoma moksleivio gėda. Tačiau mintaujiečiai protestuotojus suprato ir palaikė.
1899-aisiais jau aštuntokas Vladas vėl pakliuvo į gimnazijos valdžios nemalonę – už tai, kad perrašinėjo moksleivių laikraštėlį „Jaunos Mintys“. Jame gimnazistams kartas nuo karto pavykdavo parašyti apie laisvę, laisvą kiekvieno krašto apsisprendimą. Būdavo publikuojama ir mokslo programų kritikos, mokytojų karikatūrų.
Gimnazijos direktorius įsakė laikraštėlį konfiskuoti, tolesnį jo leidimą sustabdyti, o iniciatorius nubausti. Vladas buvo nuteistas dviems valandoms karcerio, jo elgesio pažymys vėl sumažintas iki trejeto. Iškilo grėsmė tolimesniam mokslui, nors artėjančiam į pabaigą. V. Poželai vis dėlto buvo leista laikyti egzaminus ir gimnaziją baigti.
Represijos nesustabdė
Baigęs gimnaziją V. Požela toliau ėjo knygnešystės keliu. Dar 1896-aisiais jis buvo suartėjęs su Liudu Vaineikiu, jau anksčiau persekiotu už lietuviškos spaudos platinimą ir kuriam laikui gyvenusiu Mintaujoje. 1897-aisiais L. Vaineikis (vėliau tapęs pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatoriumi) išvyko į Palangą ir čia suorganizavo knygų kontrabandos tinklą. Į jį buvo įsitraukęs ir V. Požela.
1900-aisiais žandarai tinklą susekė, knygnešius teisė. Vladas buvo suimtas, metus praleido kalėjime Liepojoje (Latvija). Caro valdžia jį nuteisė metams ištremti į Smolenską.
Smolensko policija tremtiniui nedavė leidimo dirbti. Vladą tremtyje šelpė „Žiburėlio“ organizacija, jis vertėsi privačiomis lotynų kalbos (kurią puikiai mokėjo) pamokomis.
Grįžti į Lietuvą V. Poželai buvo leista 1903-aisiais. Įsidarbinęs Šiauliuose, lietuvybės skleidėjus palaikiusių grafų Zubovų dvarų archyve, Vladas tuoj pat grįžo į visuomeninę veiklą. Dalyvavo slaptų lietuviškų vakarų rengėjų kuopelėje, tais pat metais tapo vienos iš lietuvių organizacijos „Draugas“ įkūrėjų, Tilžėje leido laikraštį „Draugas“.
Nuo 1901-ųjų Vladas rašė į lietuvišką spaudą, o 1904-1905 buvo vienas iš „Naujienų“, „Ūkininko“, „Varpo“ redaktorių Tilžėje. Tuo pačiu įvairiais slapyvardžiais rašydamas dar šešiems įvairių politinių krypčių lietuviškiems laikraščiams.
Tais pačiais 1905-aisiais V. Požela tapo ką tik įkurtos Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Prasidėjus revoliucijai Rusijoje, Vladas važinėjo po Šiaurės Lietuvą (Smilgius, Pušalotą, Žeimius, Žagarę), sakė kalbas mitinguose, ragindamas versti caro statytinius ir kurti pačių lietuvių savivaldą.
Metų pabaigoje V. Požela buvo išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviu. Šis Seimas pirmą kartą suformulavo Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą. Nutarta reikalauti vartoti lietuvių kalbą valsčiuose ir mokyklose. Lietuviai raginti nemokėti caro valdžiai jokių mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o jaunuolių – į kariuomenę, rengti streikus.
Steigvilietis nė nelaukė Seimo pabaigos – išskubėjo skelbti žmonėms jo rezoliucijų.
Revoliuciją nuslopinus, 1906-aisiais Vladas įstojo studijuoti teisės į Tartu (Estija) universitetą, domėjosi senovės kalbomis ir politine ekonomija. Viena iš priežasčių išvykti į Estiją – Tartu buvo susibūręs nemažas lietuvių studentų būrys. Be to, V. Poželai reikėjo pasislėpti nuo caro žandarų, ėmusių sekti jo pėdsakais.
Jaunystė - kaip nuotykių filmas
Dėmesį į save Vladas atkreipė ne tik kalbomis anticariniuose mitinguose ar platindamas draudžiamą spaudą.
1906-aisiais jis suorganizavo bendražygio socialdemokrato Vinco Mickevičiaus – Kapsuko išlaisvinimą iš Suvalkų kalėjimo ligoninės. V. Kapsukas po to pasislėpė, tęsė veiklą pogrindyje. Apie šį epizodą šaltiniai kalba šykščiai, dažniausiai paminimas tik pats faktas. Vėliau V. Poželos bei V. Kapsuko politinės pažiūros griežtai išsiskyrė, baigėsi ir jų asmeninė draugystė.
Studijuojančio Vlado pėdsakus policija pametė. Bet 1907-aisiais į Tartu atėjo telegrama, kviečianti steigvilietį pakartoti praėjusių metų žygį: išlaisvinti į kalėjimą pakliuvusius draugus.
Išvaduoti reikėjo Kleofą Jurgelionį, kitą jauną to meto lietuvių judėjimo dalyvį – jis važinėjo po visą Lietuvą ir rėžė kalbas prieš carą. Už ką pakliuvo į Vilkaviškio kalėjimą. Ten ir būsimojo pirmojo savo poezijos rinkinio pirmąjį eilėraštį parašė.
Apie šį žygį K. Jurgelionis plačiau prabilo po keliolikos metų, jau gyvendamas Čikagoje.
„Man per langą buvo įteiktas revolveris. Kada mūsų kameros durys buvo atidarytos ir kalėjiman įsigrūdo Požėlos ginkluoti vyrai ir prasidėjo jų imtynės su sargais, pasigirdo revolverio šūvis. Tai buvo šūvis iš mano revolverio – visai nelauktas ir netikėtas. Niekas nebuvo sužeistas, tik Požėlos ginkluoti vyrai išsigando ir pabėgo“, – prisiminė K. Jurgelionis.
Vladas liko grumtis su gerokai už jį stambesniu kalėjimo sargu, jau išplėšusiu ginklą iš vaduotojo rankų. Prieš ginkluotą Kleofą stovėjo kitas sargas, iškėlęs aukštyn rankas ir prašantis pasigailėti.
Pamatęs, kad smulkutis Vladas neįstengs įveikti savo priešininko, Kleofas paspaudė savo revolverio gaiduką. Bet ginklas neiššovė. Tuomet Kleofas pastūmė sargą, su kuriuo grūmėsi Vladas. Pasinaudoję sargybinių sutrikimu, vyrai spruko į gatvę. Jiems bebėgant, atitokę sargai ėmė šaudyti. Laimė, nė vieno nekliudė.
Vladas ir Kleofas sustojo apsnigtame lauke už miesto. Vilkaviškį saugojo caro kariuomenė, tad kiekvieną minutę reikėjo laukti kelyje pasirodant raitų kareivių, pasiųstų gaudyti pabėgėlių. V. Požela pamatė neapsnigtos juodos žemės sklypelį. Ten jiedu ir prigulė.
„Buvo vakaras. Šalta. Ant sušalusios žemės mano batai tuoj neteko padų. Ropodami juoda žeme, išgirdom plentu jojančius dragūnus...Bet jie mūsų nematė: jau buvo sutemę. Mano kojos buvo kruvinos ir skaudėjo. Požėla žiūrėjo pagal žvaigždes, kad mes beklaidžiodami nepataikytume atgal į Vilkaviškį“, – prisiminė K. Jurgelionis.
Tą pačią naktį vyrai susirado ūkininką, sutikusį pavėžėti juos į Marijampolę, pas pažįstamą daktarą Kazį Grinių. Prieš saulėtekį gelbėtojas, vengdamas policijos, pasuko roges tiesiai per užšalusią upę ir atvežė bėglius prie K. Griniaus namų.
Iš Marijampolės jiedu išvyko į Vilnių, slėpėsi Antano Smetonos šeimoje, klaidindami gaudytojus. Po to Vladas grįžo į Tartu toliau studijuoti. O Kleofas išvažiavo į Rusiją, paskui – į Prancūziją.
Vilkaviškio kalėjimo užpuolimas nepraėjo be pasekmių: policija atsekė Vladą iki Estijos. Prisidėjo dar viena nesėkmė: norint laikyti studijų baigiamuosius egzaminus, reikėjo gubernatoriaus pažymėjimo, jog studentas ištikimas valdžiai.
Perspėtas esto, pas kurį nuomojosi butą, Vladas spėjo pasislėpti, iki užgriūnant policijai. Apsigyvenęs kitur, padedamas draugo, steigvilietis gavo kitus dokumentus ir tapo Andrejevu iš Talino. Reikėjo dar atitinkamai sutvarkyti ir dokumentus universitete. Čia Vladui padėjo rektorius, estas profesorius Passek.
Išsisukęs nuo policijos seklių, V. Požela įsijungė į lietuvių studentų kultūrinę veiklą. Bet po metų vienas universiteto darbuotojas pranešė apie jį policijai. V. Požela buvo suimtas, pašalintas iš universiteto. O byla užtruko dvejus metus.
1910-aisiais Vladą nuteisė už politinę veiklą per revoliuciją: mitingų organizavimą, veiksmus prieš caro valdžią. V. Poželai teko metus kalėti tvirtovės kalėjime Kaune. Išėjęs į laisvę, Vladas tęsė veiklą lietuvių judėjime.
1913-aisiais (pasak kito šaltinio – 1912-aisiais) bandė grįžti į universitetą ir baigti studijas. Bet Kauno gubernatorius atsisakė išduoti jam ištikimybės liudijimą, nepaisant, kad Vladą rėmė universiteto vadovybė. Maža to, V. Požela vėl sulaukė policijos dėmesio – jo bute prasidėjo kratos, nuolatiniai „pasikalbėjimai“.
Nelaukdamas, kol vėl bus suimtas, 1914-aisiais V. Požela išvažiavo į Maskvą: tikėjosi pasislėpti nuo seklių ir išlaikyti baigiamuosius teisės egzaminus. Po dvejų metų gavo sąlyginį leidimą juos laikyti. Tuo metu Pirmasis pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje, nebebuvo įmanoma vėl atkapstyti ankstesniųjų Vlado bėdų su caro policija.
Gyvenimo posūkiai
1917-aisiais gavęs teisininko diplomą, V. Požela dirbo advokatu Maskvoje, suartėjo su Rusijos socialdemokratais, atstovavo Lietuvos socialdemokratams. Draugavo su senu bendražygiu V. Kapsuku, nors jų pažiūros jau ėmė išsiskirti: bolševizmo idėjomis persiėmęs Kapsukas tautiškumo neatsisakantį Vladą laikė „dešiniuoju“.
Nors dalyvavo Rusijos revoliucijos įvykiuose, net buvo sužeistas, V. Požela buvo pašalintas iš bolševikine tapusios partijos.
Pasibaigus karui, Vladas grįžo į Lietuvą. Vos 1918-aisiais paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe, prasidėjo didesniųjų kaimynų (Vokietijos, Rusijos, Lenkijos) politinės intrigos bei kariniai užpuolimai, siekiant ją užvaldyti. Sovietinės Rusijos, tęsiančios carinio imperializmo politiką, marionete buvo 1919-aisiais sudaryta Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vadovaujama V. Kapsuko. Šis senam draugui V. Poželai joje buvo skyręs reikalų vedėjo postą.
Bet „reikalų vedėjas“, perpratęs, kas už šios „vyriausybės“ slypi, postą netruko palikti. Tuo pačiu galutinai nusivylė asmenine draugyste su tautos idealų išsižadėjusiu V. Kapsuku.
Nusisukęs nuo socialdemokratų V. Požela su keliais bendraminčiais ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovoms su dalį Lietuvos okupavusiais bermontininkais. Įstojo į Šaulių sąjungą.
Kovoms dėl Nepriklausomybės pasibaigus, Vladas dalyvavo šalies politiniame gyvenime, buvo vidaus reikalų ministru, vėliau užsiėmė teisine praktika. 1941-ųjų pavasarį emigravo į Vokietiją, po aštuonerių metų – į Australiją. Šioje šalyje V. Požela ir palaidotas.
Šaltiniai:
Vikipedija
Steigiamojo Seimo narių (1920-1922 m.) biografijos
Elena REISONIENĖ. „Mokslas, mokytojai ir mokiniai Vlado Požėlos „Jaunystės atsiminimuose“. Aidai.us.Apžvalga
Benys BABRAUSKAS. „Kleofas Jurgelionis nepažintas poetas, nesuprastas žmogus“. Aidai.us.Apžvalga
www.licejus.lt
www.tekstai.lt
APSISPRENDIMAS: Vladas anksti apsisprendė, kam skirti savo gyvenimą. „Tėvynę vien ant lūpų nešioti – neužtenka. Gimęs ir užaugęs krašte, turi jam ir įsipareigojimų. Turėti tėvynę yra dovana, ne savaime suprantama privilegija“, – ne kartą teigė Vladas.
BENDRAMINTIS: Vienas iš Vlado bendraminčių, bendradarbių žadinant lietuvišką dvasią buvo vyresnysis draugas gimnazistas, vėliau – studentas Antanas Smetona.
GELBĖTOJAS: Nuo caro kareivių ir policijos sprunkančius Vladą ir Kleofą pirmiausia paslėpė daktaras Kazys Grinius.
GELBĖTAS PREZIDENTŲ: Lietuvių pomaironinės poezijos reformos iniciatorius, poetas, vertėjas, literatūros kritikas Kleofas Jurgelionis juokaudavo, kad jį gelbėjo du Lietuvos prezidentai – K. Grinius ir A. Smetona.
GIMNAZIJA: Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje praėjusiame amžiuje mokėsi būrys lietuvybės žadintojų, čia į knygnešio kelią stojo ir Vladas Požela.