Su­šil­dė gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį

Su­šil­dė gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį

Su­šil­dė gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį

Pak­ruo­jie­tė li­te­ra­tė Ka­ro­li­na Kaz­laus­kie­nė ke­liems mė­ne­siams bu­vo ta­pu­si sa­va­no­re slau­ge – globo­jo ne­se­niai į Am­ži­ny­bę išė­ju­sį mu­zi­kan­tą, folk­lo­ri­nin­ką Al­ber­tą Jū­rą. Re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­ti Ka­ro­li­na jau­čia džiaugs­mą bū­ti rei­ka­lin­ga.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Ry­šio svar­ba

Pa­va­sa­riop pa­kruo­jie­čiai vėl gat­vė­se ma­to ei­liuo­to­ją Ka­ro­li­ną Kaz­laus­kie­nę, ne­ši­ną krep­šiu ir ne­re­tai ve­di­ną šu­niu­ku. Li­te­ra­tė pa­pras­tai sku­ba į ko­kį su­si­ti­ki­mą ar spau­dai ruo­šia­mos nau­jos sa­vo kny­gos rei­ka­lais. Ar­ba – par­neš­ti drau­gei vais­tų.

Sep­tin­tą de­šim­tį bai­gian­ti Ka­ro­li­na juo­kia­si, kad pa­gal­bos rei­ka­lin­gų žmo­nių su­tin­ka ne­ti­kė­to­se vie­to­se. An­tai prieš ku­rį lai­ką iš­si­kal­bė­jo su par­duo­tu­vė­je su­tik­ta mo­te­ri­mi – ir ne­tru­ko su­si­drau­gau­ti. Ne ką vy­res­nei, bet silp­nes­nės svei­ka­tos drau­gei Ka­ro­li­na yra klau­sy­to­ja ir guo­dė­ja, ku­riai ga­li­ma pa­skam­bin­ti net vė­lų va­ka­rą.

„Ar­ti­mas žmo­giš­kas ry­šys svar­bus vi­siems. Man pa­čiai ge­ra, kad ga­liu pa­dė­ti ki­tam. Neįs­ten­giu su­pras­ti kai ku­rių šiuo­lai­ki­nių san­ty­kių: kai suau­gę vai­kai ne­ran­da lai­ko ap­lan­ky­ti jų pa­siilgs­tan­čių tė­vų, kai gi­mi­nės pri­si­me­na­mi, tik kai atei­na lai­kas da­ly­tis pa­li­ki­mą“, – sa­ko Ka­ro­li­na.

Ji ke­tu­ris mė­ne­sius bu­vo pa­li­ku­si Pak­ruo­jį – Lin­ku­vo­je be at­ly­gio slau­gė gar­siau­sią ra­jo­no ar­mo­ni­ki­nin­ką, pa­sa­ko­to­ją, „Lin­ka­vos“ folk­lo­ri­nio an­samb­lio il­ga­me­tį da­ly­vį Al­ber­tą Jū­rą.

At­sik­lau­sė ar­ti­mų­jų

A. Jū­ras per­nai va­sa­rą į Am­ži­ny­bę iš­ly­dė­jo žmo­ną. De­vy­nias­de­šimt sep­ty­ne­rių se­no­lis so­dy­bo­je li­ko vie­nas – ar­ti­miau­si gi­mi­nės už­siė­mę sa­vais rū­pes­čiais ar­ba gy­ve­na ki­to­se vie­to­vė­se.

„Al­ber­tas silp­na­re­gių drau­gi­jos su­si­ti­ki­muo­se guos­da­vo­si, kad pra­stė­ja svei­ka­ta, vis blo­giau ma­to. Jam pa­dė­da­vo atei­nan­ti sam­dy­ta tal­ki­nin­kė – su­tvar­ky­da­vo na­mus, iš­vir­da­vo val­gį. Bu­vo ma­ty­ti, kaip sle­gia Al­ber­tą vie­nat­vė: da­rė­si vis liūd­nes­nis, ne­be­gir­dė­jo­me jo įpras­tų po­kštų“, – pri­si­me­na Ka­ro­li­na.

Ru­de­nį pra­si­dė­jus šal­čiams Al­ber­tas ne­pas­te­bė­jo kie­me le­do – griu­vo, smar­kiai su­si­tren­kė. Pa­gal­bon lin­ku­vis pa­si­šau­kė li­ki­mo drau­gus silp­na­re­gius. Ge­riau ma­tan­ti, stip­res­nės svei­ka­tos Ka­ro­li­na ly­dė­jo jį pas gy­dy­to­jus.

„Paaiš­kė­jo, jog po šio su­si­žei­di­mo Al­ber­tui jau rei­kia nuo­la­ti­nės slau­gos, kad jis ne­be­ga­li gy­ven­ti vie­nas. Ta­da ir pa­pra­šė ma­nęs pa­dė­ti – įsi­kur­ti jo na­muo­se, kaip slau­gei. Pra­šy­mui pri­ta­rė Al­ber­to se­sers vai­kai, gy­ve­nan­tys Šiau­liuo­se“, – sa­kė K. Kaz­laus­kie­nė.

Ka­ro­li­na klau­sė ir sa­vo še­šių vai­kų – kaip šie pa­žiū­rės į nau­ją, neįp­ras­tą naš­lės ma­mos veik­lą? Ne­su­lau­ku­si griež­tų prieš­ta­ra­vi­mų, lapk­ri­tį K. Kaz­laus­kie­nė kar­tu su iš­leis­tu iš li­go­ni­nės Al­ber­tu iš­vy­ko į jo na­mus Lin­ku­vo­je.

Ka­ro­li­na juo­kia­si ne­bi­jo­ju­si at­si­dur­ti po sve­ti­mu sto­gu. Nes su Al­ber­tu pa­žįs­ta­ma de­šimt­me­čius – nuo vai­kys­tės ir anks­ty­vos jau­nys­tės. Dar K. Kaz­laus­kie­nės tė­vai bend­rau­da­vo su to­se pat apy­lin­kė­se gy­ve­nu­siais Jūrais. Pa­ži­no­jo Ka­ro­li­na ir Al­ber­to ve­lio­nę žmo­ną Ro­za­li­ją.

„Ne­pa­lik ma­nęs vie­no“

„Al­ber­tas tu­rė­jo daug drau­gų – re­ta die­na jo na­muo­se ap­siei­da­vo be sve­čių. Lan­ky­da­vo­si kai­my­nai, bu­vę bend­ra­min­čiai „Lin­ka­vos“ sa­vi­veik­li­nin­kai. Bet sve­čiai pa­si­kie­mi­nė­ję išei­da­vo. Ir lik­da­vo­me dvie­se. Grau­du bū­da­vo žiū­rė­ti, kaip Al­ber­tas lai­ko ša­lia mo­bi­lų te­le­fo­ną, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­skam­bins ar­ti­miau­si žmo­nės... Klau­sy­da­vau­si jo pri­si­mi­ni­mų. Trin­da­vau, ma­sa­žuo­da­vau skau­dan­čius są­na­rius. O kai ka­da, ma­ty­da­ma, kaip Al­ber­tą ka­muo­ja liū­de­sys, tie­siog paim­da­vau už ran­kos ir lai­ky­da­vau“, – me­na Ka­ro­li­na.

Sut­var­kiu­si se­no­lio bui­tį, K. Kaz­laus­kie­nė sės­da­vo ra­šy­ti. O ge­riau be­si­jau­čian­tis A. Jū­ras im­da­vo ar­mo­ni­ką ir griež­da­vo. Sau­sį ar­mo­ni­ki­nin­ko svei­ka­ta su­tvir­tė­jo tiek, kad jis net mu­zi­ka­vo ren­gi­ny­je Pak­ruo­jy­je.

„Tai bu­vo pa­sku­ti­nis Al­ber­to pa­si­ro­dy­mas. Netrukus jo svei­ka­ta vėl pra­dė­jo blo­gė­ti. Ga­liau­siai te­ko kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą“, – at­si­dūs­ta Ka­ro­li­na.

A. Jū­ras bu­vo iš­siųs­tas gy­dy­ti į Šiau­lių li­go­ni­nę. K. Kaz­laus­kie­nei įstri­go skaus­mo ka­muo­ja­mo se­no­lio mal­da­vi­mas: „ne­pa­lik ma­nęs vie­no“. Pa­ža­dė­jo – ne­pa­liks.

Al­ber­tą Šiau­lių me­di­kai ope­ra­vo du kar­tus. Ka­ro­li­na kas ant­rą die­ną va­žiuo­da­vo į li­go­ni­nę bu­dė­ti prie jo, keis­da­ma­si su šiau­lie­čiais gi­mi­nai­čiais.

„Li­go­ni­nė­je te­ko ma­ty­ti Al­ber­tą mel­džiant Die­vą, kad ap­lan­ky­tų ar­ti­mie­ji...Taip jų il­gė­jo­si... Džiaug­da­vo­si ir šiau­lie­čiais gi­mi­nai­čiais, ir man atė­jus“.

K. Kaz­laus­kie­nė Al­ber­tą lan­kė iki pa­sku­ti­nių gy­ve­ni­mo die­nų – te­sė­jo pa­ža­dą. O prie švie­žio ka­po per­skai­tė ką tik su­kur­tą ei­lė­raš­tį jo at­min­čiai.

Au­to­rės nuo­tr.

Ka­ro­li­na Kaz­laus­kie­nė lai­ko, kad iš­tie­sę pa­gal­bos ran­ką silp­nes­niam lie­ka ap­do­va­no­ti ir pa­tys.