Naujausios
Sudie, gyvenime! Einu kalnelin
Žmonių būriai, nešini pundais gėlių, skuba į kapines. Palinkusios ties kapais pluša moterys. Kalnelio papėdėje rikiuojasi automobiliai. Trinksi bagažinės, sudrumsdamos amžinojo poilsio tylą.
Tai įprasti gyvenimiški vaizdai prieš Vėlines – Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo šventę.
Sakoma, jog reikia bijoti ne mirties, o nuodėmingo gyvenimo. Koks mūsų santykis su mirtimi ir mirusiais? Ką mes darome su savo gyvenimu? Gal mirusius kartais mylime labiau už gyvuosius? Ką jaučia žmonės, kasdien susiduriantys su mirtimi? Kaip galime padėti mirštančiam? Tokios mintys kiekvienam iš mūsų sukasi galvoje prieš Vėlines.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Laidotuvės anksčiau būdavo nuoširdesnės
Kelmės kapininkė Diana Šapalaitė būdama 23 metų ėmėsi šio sunkaus, nejaunatviško darbo, tik baigusi A. Kvedaro miškų technikumą. Ketino dirbti tik laikinai, kol ras geresnį darbą. Kapinės anuomet buvo niūrios, tamsios, nejaukios. Jauna mergina bijodavo po jas vaikščioti. Jautė didžiulę psichologinę įtampą.
Bet užsiliko. Iki pat šiol, jau daugiau kaip dvidešimt metų moteris priima mirties liudijimų kopijas, išrašo leidimus laidoti. Savo dokumentuose pažymi, kada ir kurioje vietoje, kokioje kapavietėje žmogus palaidotas, kada pastatytas paminklas. Kai iš toliau atvažiuoja giminaičiai, parodo, kur jų artimojo kapas. Jeigu skiriama nauja kapavietė, kapininkė pamatuoja žemės gabalą.
2000-aisiais, kai Savivaldybė iš privatininko atpirko pačios statytus laidojimo namus, trisdešimtmetė kapininkė Diana tapo ir laidojimo namų prižiūrėtoja. „Žmonės anuomet būdavo labai dėkingi už paslaugas ir pagalbą. Šermenys ir laidotuvės vykdavo nuoširdžiau, – sako moteris. – Dabar laidotuvės primena komercinį aktą. Viskas labai brangu. O mirusiojo artimieji neturi pasirinkimo. Sutaupyti gali tik pirkdami pigesnį karstą ir pašarvotą mirusįjį laikydami tik vieną parą. O šiaip laidotuvės tampa prabanga, kurios neįmanoma atsisakyti.“
Daugėja apleistų kapų
Kapininkė džiaugiasi, jog dabar Kelmės kapinės – labai šviesios, gražios. Dauguma gyventojų nuolat prižiūri artimųjų kapus. Kurie gyvena toliau, stengiasi sodinti mažiau augalų, kapą apdengia skaldele arba plytelėmis. Stato mažesnius, skoningesnius paminklus.
Tačiau sparčiai daugėja ir apleistų kapų. Ankstesnės kartos žmonės, atėję tvarkyti artimųjų kapų, apravėdavo ir šalia esantį apleistą kapą. Dabar tokių senučių, kurios taip daro, galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Senojo supratimo žmonės baigia išmirti. Jaunesnieji pikti, nedėkingi, paskendę tikruose ar tariamuose rūpesčiuose. Skuba. Neturi kada žvalgytis į šalia esančius apleistus kapus. Juos tvarko seniūnijos darbininkai. Žolę tiesiog nupjauna žoliapjovėmis.
Nereikia verkti
Ponia Diana, lankydama savo tėvo kapą, niekuomet neneša gėlių. Tik žvakutę. „Gėles reikia nešti gyviesiems, juos pradžiuginti, – sako. – O mirusiems jos neturi jokios prasmės. Tik malda ir žvakelė jiems padeda.“
Kapininkės nuomone, per daug gėlių nešama ir per laidotuves. Mirusiajam jos nereikalingos. O jo artimiesiems sudaro tik rūpesčių. Geriau gėlėms išleidžiamus pinigus padovanoti artimiesiems. Tuo palengvinti jų materialinius rūpesčius.
„Lietuviai daugelyje gyvenimo situacijų mėgsta apsikrauti nereikalingais rūpesčiais. Tas pats ir per laidotuves, – stebisi Diana. – Per miestą eina eisenos, primenančios demonstracijas. Uždarytas karstas su velioniu dar labai dažnai nešamas į bažnyčią. Ten kunigas pašventina karsto lentas. Ar ne geriau, kai kunigas ateina tiesiog į šarvojimo salę, pašventina mirusiojo kūną, o mišioms artimieji į bažnyčią renkasi laidotuvių rytą?“
Netekus mamos, tėvo, sūnaus, dukros ar kito šeimos nario, labai skaudu. Artimieji dažniausiai prie jo karsto budi ir naktį. Laidotuvės tampa sunkia, ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai labai varginančia procedūra.
D. Šapalaitė sako, jog nereikia budėti naktį. Ir verkti nereikia. Mirusiajam blogai, kai jo gailisi. Susitaikymas – vienintelis netekties valandą tinkamas žodis. „Pavaikščiojom, paviešėjom šioje žemėje. Išeikime ramiai ir tyliai. Galbūt tai nėra mirtis, tik buvimas kitu pavidalu.“
Paskutinioji gyvenimo stotelė
Liolių senelių namai – paskutinioji čia priglaustų žmonių gyvenimo stotelė. Mirtis čia – kasdienis ir įprastas reiškinys. Senelių namai turi net specialią širmą, kuria nuo kitų kambario gyventojų atskiriama mirusiojo lova, kad jų netrikdytų, kol bus paimtas ruošti šarvoti.
Vieni miršta ligoninėje. Kitas užgęsta tiesiog valgydamas pietus. Trečias neatsibunda po nakties. Ketvirtas ilgai merdėja. Būna, kad gyvenimo išvarginti seneliai nepakelia dar ir ligos pridėtų kančių, nesulaukia ateinant mirties. Patys nutraukia savo gyvybę.
Senelių namų direktorius Stepas Dzimidas sako, jog tik pastaruosius keletą mėnesių nemirė nė vienas globotinis. Anksčiau pasitaikydavo tokių savaičių, kai vieną išveži, kitas jau guldomas ant šermenų stalo.
Prie karsto ateina įstaigos darbuotojai, senelių namų gyventojos. Paskutinę pagarbą mirusiam likimo broliui ar sesei dažniau atiduoda moterys. Vyrai prie karsto nemėgsta sėdėti. Geriau ta proga nusiperka alaus.
Rūpestis senelių laidotuvėmis yra vienas iš įprastų globos įstaigos rūpesčių. Visiems vienodai – du vainikai ir didžiulė puokštė galvūgalyje. Šv. mišios bažnyčioje. Duobkasiai, giedotojos. Penki artimųjų neturėję senelių namų gyventojai palaidoti Liolių kapinėse. Pastatyti kuklūs paminklai su gyvenusio žmogaus vardu, pavarde ir gimimo bei mirties datomis. Tuos kapelius prižiūri kelios vietos gyventojos.
Kitus mirusius veža į jų gimtąsias vietas – Telšius, Tauragę, Jurbarką, Kelmę, jeigu to pageidauja artimieji.
Nereikia bijoti mirties
Farmakologas, natūralios medicinos žinovas ir lektorius Virgilijus Skirkevičius tvirtina, jog šiandieniniai žmonės per daug bijo mirties. Beviltiškai sergantį ligonį daugelis stengiasi išvežti į ligoninę arba slaugos skyrių, kad jis mirtų ten, tik ne namuose.
Tačiau mirštančiajam toks artimųjų sprendimas dar labiau apsunkina paskutiniąsias gyvenimo dienas. Jis norėtų išeiti savoje aplinkoje. Toje, kur gyveno, arba bent toje, kur būtų patys artimiausi jo žmonės. „Juk jis ruošiasi ilgai kelionei. Nori su artimaisiais atsisveikinti. Ir mes turime nebijoti. Leisti jiems tai padaryti namuose. Visos religijos tai patvirtina. Kai kur teigiama, kad siela į žemę vėl grįžta tik po 800 metų.“
Ir medikas, kaip teigia Tibeto dvasininkai, turėtų būti iš dvasininkų luomo – aukštesnė, kilnesnė, visuomet pasiruošusi padėti būtybė. Į tokias rankas patekęs ligonis greičiau ir sėkmingiau pagytų.
Etninės kultūros žinovas Valdas Rutkūnas sako, jog lietuviai į mirtį žiūri kaip į neišvengiamybę, kad suktųsi amžinasis gyvybės ratas. Jie tiki, jog mirusieji gyvena anapusiniame pasaulyje. O jų galios slypi mumyse, gyvuosiuose. Jeigu mirusius mes gerbiame, tos galios mumyse ypač išryškėja.
Didžioji mūsų tautos dalis per amžių amžius jau išėjusi. Kartu su jais mes būtume ne trijų milijonų, o daug kartų didesnė tauta. Kartu su savo protėviais mes stiprūs.
Autorės nuotr.
KALNELIS: Turtingi ir vargšai, garbingi ir niekingi, stiprūs ir silpni, valdovai ir pavaldiniai – visi susitiks čia ir bus lygūs savo padėtimi.
KASDIENYBĖ: Būdama 23 metų kapininke pradėjusi dirbti Diana Šapalaitė susigyveno su savo darbu. Mirtis tapo jos kasdienybe.
BAIMĖ: Farmakologas, natūralios medicinos žinovas ir lektorius Virgilijus Skirkevičius sako, jog daugelis per daug bijo mirties. Mirštantį žmogų išveža į ligoninę, nors medikai jau nieko nepadės. Reikia leisti mirti namuose.
TVARKA: Pasak kapininkės Dianos Šapalaitės, Kelmės kapinės dabar gražiai tvarkomos. Jos – šviesios.