Stiprybės šaltinis – artimi žmonės ir namai

Stip­ry­bės šal­ti­nis – ar­ti­mi žmo­nės ir na­mai

Ma­žei­ko­nie­tė El­zė Rač­kaus­kie­nė sau­go tė­viš­kės so­dy­bą gau­siai šei­mai. Nuo li­gų mo­te­ris gi­na­si dar­bu, o stip­ry­bės ir džiaugs­mo jai tei­kia bū­rys vai­kų bei anū­kų.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Ge­riau­si tre­ne­riai – kar­vu­tė ir dvi­ra­tis

E. Rač­kaus­kie­nė kiek­vie­ną die­ną pra­de­da, įveik­da­ma ope­ruo­to klu­bo są­na­rio skaus­mą: rei­kia va­lios pri­si­vers­ti iš­lip­ti iš lo­vos. Ma­žei­ko­nie­tei pa­de­da su­vo­ki­mas, kad skaus­mas ta­po gy­ve­ni­mo da­li­mi.

„Nuo sa­vęs ne­pa­bėg­si. Ar gu­lė­si, ar dirb­si – vis­tiek skau­dės. Dir­bant iš­si­ju­di­na ne tik klu­bo, bet vi­si są­na­riai. Kol pa­mel­žiu kar­vę, ir ran­kos at­si­gau­na, pa­si­da­ro ne­be to­kios su­stin­gu­sios. Juo­kau­ju, kad ma­no ge­riau­si tre­ne­riai – kar­vu­tė ir dvi­ra­tis. Juo ir į ga­nyk­lą nu­va­žiuo­ju, ir į par­duo­tu­vę. O kar­tais ne­va­žiuo­ju – ei­nu, ve­di­na dvi­ra­čiu. Kai skaus­mai la­bai su­ra­ki­na, jis – at­ra­ma, į ku­rią įsi­ki­bu­si ga­liu paei­ti, kol pa­leng­vės“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris.

Dar­bu gin­da­ma­si nuo li­gų ke­lia­mo skaus­mo, E. Rač­kaus­kie­nė kol kas ne­pa­si­duo­da vai­kų įkal­bi­nė­ji­mams at­si­sa­ky­ti kar­vės. Sa­ko, ant­raip ne­be­lik­tų vie­no iš svar­biau­sių kas­die­nos už­siė­mi­mų. Nes vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­du­si kai­me, neį­si­vaiz­duo­ja so­dy­bos be gy­vu­lių ir paukš­čių.

„Jei dirb­ti ne­tin­gė­si – kai­me ba­dau­ti ne­teks. Vien kar­vu­tė kiek nau­dos duo­da! Mo­kėk pa­si­da­ry­ti – ne tik pie­ną ant sta­lo pa­si­dė­si, bet ir varš­kę, svies­tą, sū­rį. Vi­so to vai­kys­tė­je iš­mo­kau iš ma­mos, tu­rė­ju­sios su­ktis, kad iš­mai­tin­tų gau­sią šei­my­ną.“

Su kar­tu gy­ve­nan­čiais duk­ra, sū­nu­mi, anū­ku E. Rač­kaus­kie­nė už­siau­gi­na kiau­lių, dir­ba dar­žus.

„Jei­gu ne na­mų ūkis, ma­žos pen­si­jos tik­rai neuž­tek­tų pra­gy­ven­ti. Už­tat keis­ta, kad vi­so­je gat­vė­je kar­vės yra tik ma­no ir dar vie­no­je so­dy­bo­je, o vi­suo­se Ma­žei­ko­niuo­se gal de­šim­tį te­sus­kai­čiuo­tum“, – sa­ko E. Rač­kaus­kie­nė.

Vai­kai su­grįž­ta į šei­mos pa­sto­gę

E. Rač­kaus­kie­nė prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Ana­pi­lin pa­ly­dė­jo vy­rą Po­vi­lą. Iki šiol kiek­vie­na die­na naš­lės pra­si­de­da pri­si­mi­ni­mais apie dvi­de­šimt sep­ty­ne­rius ran­ka ran­kon kar­tu nu­gy­ven­tus me­tus. Ir apie tą skau­dų ry­tą, kai į ma­lū­ną be­si­ruo­šęs Po­vi­las, pa­si­ges­tas na­miš­kių, ras­tas mi­ręs.

„Po lai­do­tu­vių bu­vo lai­kas, kai verk­da­vau iš­ti­sas die­nas. Ko­dėl mi­rė vy­ras, pen­ke­riais me­tais už ma­ne jau­nes­nis?! Se­suo Ka­ro­li­na Kaz­laus­kie­nė pri­kal­bi­no atei­ti į ak­lų­jų drau­gi­ją – čia pa­ma­čiau, kad ne­lai­mės ne tik ma­ne už­klum­pa.“

El­zė nu­si­šluos­tė aša­ras ir su­si­rū­pi­no sau­go­ti tė­viš­kės so­dy­bą vai­kams, anū­kams. Pas­ta­rų­jų še­še­tas pas mo­čiu­tę pra­lei­džia be­veik kiek­vie­ną va­sa­rą. At­va­žiuo­ja ir še­ši vai­kai.

E. Rač­kaus­kie­nės šei­mos neap­len­kė emig­ra­ci­ja – vie­na duk­ra su šei­ma gy­ve­na Ang­li­jo­je, tė­viš­kė­je vie­ši kar­tą per me­tus. Vėl į Lon­do­ną su­si­ruo­šu­siai, jai ma­ma pri­de­da ne tik kai­miš­kų gė­ry­bių, bet ir mai­še­lius įvai­rių vais­ta­žo­lių. El­zė jas pa­žin­ti iš­mo­ko vai­kys­tė­je iš sa­vo mo­čiu­tės, apy­lin­kė­je gar­sė­ju­sios žo­li­nin­kės.

Gy­ve­ni­me ne­trū­ko sun­ku­mų

E. Rač­kaus­kie­nės gy­ve­ni­me ne­trū­ko sun­ku­mų.

Pir­mo­ji san­tuo­ka ne­nu­si­se­kė, mo­te­ris li­ko vie­na su dviem ma­žais vai­kais. Po­vi­las ir­gi tu­rė­jo kar­čios šei­my­ni­nės pa­tir­ties. Du ne­sėk­mių pa­ži­nę žmo­nės suė­jo kur­ti bend­rą gy­ve­ni­mą.

Abu dir­bo ko­lū­ky­je, su­ko­si ir sa­vo ūke­ly­je. Po­vi­las, mo­kė­jęs meist­rau­ti, daug ką na­mie nu­veik­da­vo pa­ts.

„Gy­ve­ni­mas jau pra­dė­jo klos­ty­tis, kai su­lau­kėm ži­nios: bu­vu­si Po­vi­lo drau­gė pra­ra­do tei­sę į jųd­vie­jų vai­kus. Vy­ras – pas ma­ne: ne­gi lei­sim ati­duo­ti į vai­kų na­mus? Nep­rieš­ta­ra­vau jo no­rui vai­kus pa­čiam au­gin­ti. Ir taip į mū­sų šei­mą trys ma­žy­liai lyg iš dan­gaus nu­kri­to. Ta­pom dau­gia­vai­kiai. O su­ves­ti­nių bro­lių ir se­se­rų bū­rį dar pa­pil­dė mud­vie­jų su Po­vi­lu pa­gran­du­kas“, – pri­si­me­na El­zė.

Mo­te­ris ta­po ir ofi­cia­lia su­tuok­ti­nio at­ža­lų mo­ti­na – įsi­vai­ki­no juos.

E. Rač­kaus­kie­nė džiau­gia­si, kad užau­gę su­dė­ti­nės šei­mos vai­kai tvar­ko­si gy­ve­ni­mus, pa­lai­ko vie­ni ki­tus, kaip tik­ri krau­jo bro­liai ir se­se­rys.

„Po­vi­lo vai­kų tik­ro­ji mo­ti­na prieš ke­le­tą me­tų su­ma­nė juos su­si­ras­ti ir su­si­tai­ky­ti per te­le­vi­zi­jos lai­dą. Bet vai­kai at­vy­ku­siems te­le­vi­zi­nin­kams at­kir­to: „Mes tu­rim ma­mą!“

Rač­kaus­kų na­muo­se vie­tos už­te­ko ne tik bū­riui vai­kų. Čia pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do slau­go­mi sun­kiai pa­si­li­go­ję Po­vi­lo tė­vai, iš pa­ta­lo ne­be­pa­ky­lan­ti El­zės mo­ti­na.

Šei­my­niš­ku­mo pa­vyz­dį ro­dė gand­rai

E. Rač­kaus­kie­nė me­na prieš dau­ge­lį me­tų ma­ty­tą pa­vyz­dį, kad sa­vo na­mus, sa­vo šei­mą ga­li iš­sau­go­ti tik pa­tys jos na­riai.

„Gy­ve­nant La­bo­ruo­se, žu­vo mū­sų so­dy­bo­je įsi­kū­ru­sios gand­rų šei­my­nos pa­ti­nas. Susk­ri­do ki­ti gand­rai, gąs­din­da­mi pul­di­nė­jo pa­te­lę, vy­da­mi iš liz­do. O ši, ap­tū­pu­si dar neap­sip­lunks­na­vu­sius tris gand­riu­kus, per die­nas ne­ki­lo. Ban­dėm sve­ti­mus gand­rus bai­dy­ti, mė­ty­ti gand­rie­nei mais­to.

Skam­bi­nom gam­ti­nin­kams – ką da­ry­ti? Šie ne­pa­guo­dė: žmo­nės čia ne­pa­dės, jei pa­te­lė bus pa­kan­ka­mai stip­ri – iš­sau­gos liz­dą ir jau­nik­lius. Pa­ma­tėm, kad gand­rie­nė mais­to vai­kams skren­da su­te­mus, kai už­puo­li­kai iš­si­skirs­to. Jau­nik­liai bu­vo silp­nes­ni, vė­liau už ki­tus tų me­tų gand­riu­kus pra­dė­jo skrai­dy­ti. Bet mo­ti­na iš­sau­go­jo juos vi­sus ir vi­si kar­tu iš­skri­do žie­mo­ti.“

Au­to­rės nuo­tr.

RY­ŠYS: El­zė Rač­kaus­kie­nė ry­šį su Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čios duk­ros šei­ma nuo­lat pa­lai­ko in­ter­ne­tu. O ma­žiau­sią anū­kė­lį daž­niau­siai ma­to nuo­trau­ko­je.

Rač­kaus­kų šei­mos al­bu­mo nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: El­zė ir Po­vi­las su­si­ti­ko, jau nu­svi­lę anks­tes­nė­se šei­mo­se.

NA­MAI: Vie­no­je iš pa­sku­ti­nių­jų bend­rų nuo­trau­kų – El­zė ir Po­vi­las prie sa­vo na­mų su tuo­met dar ket­ver­tu anū­kų ir į sve­čius atė­ju­sia kai­my­nų duk­re­le (pir­mo­je ei­lė­je kai­rė­je).