Stačiūnams – 350 metų

Sta­čiū­nams – 350 me­tų

Sa­vait­ga­lį kai­mo 350 me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­ję Sta­čiū­nų gy­ven­to­jai, kraš­tie­čiai ir sve­čiai pri­si­mi­nė praei­tį, skai­čia­vo šian­die­nos pa­sie­ki­mus, pa­ger­bė il­gaam­žius kai­my­nus. Sta­čiū­nie­čiai ti­ki­si, kad tur­tin­gą is­to­ri­ją tu­rin­tis kai­mas iš­liks, nes yra jau­nų šei­mų, o „Jau­no­jo sta­čiū­nie­čio“ pa­žy­mė­ji­mai kas­met įtei­kia­mi tarp tra­di­ci­nių šven­čių gi­mu­siems ma­žy­liams.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Šven­tė­je – apie is­to­ri­ją ir šian­die­ną

Kai­mo ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­mas ri­kiuo­tas pa­gal sim­bo­li­nę Sta­čiū­nų kny­gą, is­to­ri­ją su­skirs­čiu­sią šimt­me­čiais. Ka­da iš tik­rų­jų der­lin­go­se ly­gu­mo­se įsi­kū­rė žmo­nės, nė­ra ži­no­ma. Bet apy­lin­kė­se ka­si­nė­ję ar­cheo­lo­gai ra­do daik­tų, da­tuo­ja­mų apy­tik­riai II am­žiu­mi.

Šiam am­žiui bū­din­gais sti­li­zuo­tais bal­tiš­kais dra­bu­žiais vil­kin­čios sta­čiū­nie­tės už­de­gė sim­bo­li­nius deg­lus, kvies­da­mos se­nuo­sius lie­tu­vių die­vus pa­lai­min­ti, sau­go­ti čia gy­ve­nan­čius žmo­nes.

Deg­lų lieps­nos ly­dė­jo vi­są ren­gi­nį: tiek folk­lo­ro ko­lek­ty­vų, tiek šiuo­lai­ki­nių dai­nų, šo­kių an­samb­lių na­rių pa­si­ro­dy­mus. Bu­vo pri­si­min­ta vi­sa kai­mo is­to­ri­ja.

Sta­čiū­nų is­to­ri­jos iš­trau­kų skai­ty­mus kei­tė tra­di­ci­niai svei­ki­ni­mai. „Jau­no­jo sta­čiū­nie­čio“ pa­žy­mė­ji­mai įteik­ti dvie­jų kū­di­kių, gi­mu­sių lai­ku nuo per­nykš­tės iki pa­sta­ro­sios kai­mo šven­tės, tė­vams.

Pro­gi­nė puokš­tė ir bend­ruo­me­nės do­va­na skir­ta Da­nu­tei Ja­nu­lie­nei, sa­vo 70-ąjį ju­bi­lie­jų mi­nė­ju­siai tą pa­čią die­ną, kaip ir Sta­čiū­nai – 350-ąjį. Pa­gerb­ti vy­riau­sie­ji kai­my­nai – Tek­lė Jan­kai­tie­nė, Leo­nas Si­mo­nai­tis, Ol­ga Mur­zie­nė, Va­le­ri­ja Ja­nu­še­vi­čie­nė, Vy­tau­tas Ma­te­lis, Mi­cha­li­na Burbienė-Jurgaitienė.

Išs­kir­ti­nę do­va­ną tė­viš­kei at­ve­žė bu­vu­sių Sta­čiū­nų ma­lū­ni­nin­kų Pra­nai­čių sū­nus Pra­nas su žmo­na Va­le­ri­ja: eks­po­nuo­ti pa­ruoš­tas gi­mi­nės ar­chy­vi­nių nuo­trau­kų ko­pi­jas. Jo­se – prieš dau­ge­lį de­šimt­me­čių gy­ve­nę žmo­nės, to me­to pa­sta­tai.

„Sta­čiū­nų ma­lū­nas jau ta­ryb­me­čiu bu­vo pri­pa­žin­tas ver­tin­gu ar­chi­tek­tū­ri­niu pa­vel­du. Ma­lū­ni­nin­kų so­dy­bo­je sto­vė­ju­sią pir­tį išar­dė da­li­mis ir iš­ga­be­no į Rum­šiš­kių liau­dies bui­ties mu­zie­jų. Bu­vo ruo­šia­mas ten pat per­kel­ti ir ma­lū­nas – vi­sos jo da­lys su­žy­mė­tos prieš išar­dant. Ma­lū­ne ku­rį lai­ką gy­ve­no spe­cia­lis­tė, su­ra­ši­nė­ju­si įren­gi­nius. Įsi­mi­nė iš­skir­ti­nės laip­tų į ant­rą­jį aukš­tą tu­rėk­lų ko­lo­nos – to­kios bū­da­vo gy­ve­namuo­siuo­se na­muo­se. Vė­liau tie tu­rėk­lai din­go neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis. O pa­ties ma­lū­no iš­vež­ti į Rum­šiš­kes ne­bes­pė­jo – lai­kai pa­si­kei­tė“, – pri­si­mi­nė V. Pra­nai­tie­nė.

Ak­ty­vaus kai­mo is­to­ri­ja

Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se Sta­čiū­nai pir­mą kar­tą pa­mi­nė­ti 1668 me­tais – kai apy­lin­kių ba­jo­ras Jo­ze­fas Sta­čiū­ne­vi­čius ne­to­li Obe­lės upe­lio pa­sta­tė kop­ly­čią. Pa­sa­ko­ja­ma le­gen­da, kad jo­da­mas po­nas griu­vęs su vi­su ark­liu, bet neuž­si­ga­vęs. Už­tat kop­ly­čia esan­ti jo pa­dė­ka Die­vui už iš­sau­go­tą gy­vy­bę bei svei­ka­tą.

Vė­liau di­džiau­siais mal­dos na­mų fun­da­to­riais ta­po apy­lin­kių dva­ri­nin­kai Čep­ke­vi­čiai – jie XIX am­žiu­je du kar­tus fi­nan­sa­vo jau baž­ny­čia ta­pu­sios kop­ly­čios re­mon­tą. Sta­čiū­nų bend­ruo­me­nės pirmi­nin­kė Jo­lan­ta Gu­taus­kie­nė sa­kė, jog šal­ti­niuo­se ne­pa­vy­ko ras­ti dau­giau ži­nių, kas to­kie bu­vo Čep­ke­vi­čiai, ne­ži­no­mi nė jų var­dai.

1918-ai­siais Sta­čiū­nuo­se bu­vo įkur­tas ma­žiau­sias Šiau­lių ap­skri­ties vals­čius.

„Ma­žiau­sias – bet tik­rai vie­nas ak­ty­viau­sių. Sta­čiū­nie­čiai iš­lai­kė ne tik tar­nau­to­jus, bet ir vie­šą­ją tvar­ką pri­žiū­rė­ju­sius pa­rei­gū­nus. Vei­kė par­duo­tu­vės, ama­ti­nin­kai. Sa­vo ini­cia­ty­va ir lė­šo­mis žmo­nės ce­men­ti­niais pa­kei­tė ke­lis til­tus per vin­giuo­tą Obe­lę, nu­tie­sė vieš­ke­lius į gre­ti­mus kai­mus. Ce­men­to konst­ruk­ci­jų to­li ieš­ko­ti ne­rei­kė­jo – kai­me vei­kė šių ga­mi­nių dirb­tu­vės“, – pa­sa­ko­jo J. Gu­taus­kie­nė.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė juo­ka­vo, kad sta­čiū­nie­čiai jau ko­ne šimt­me­tį rū­pi­na­si ke­liais. Anuo­met tar­pu­ka­riu pa­tys iš­grin­dė ak­me­ni­mis pa­grin­di­nę Šiau­lių (da­bar Ma­lū­no) gat­vę, jos ša­li­gat­vius iš­klo­jo ce­men­to ply­te­lė­mis. O pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus raš­tu ir žo­džiu spau­dė įvai­rių ran­gų po­li­ti­kus, ke­li­nin­kus, kad pa­ga­liau bū­tų išas­fal­tuo­tas pa­grin­di­nis kai­mą su pa­sau­liu jun­gian­tis žvyr­ke­lis. Prieš ju­bi­lie­jų jo da­lis iki De­gu­čių jau bu­vo as­fal­tuo­ta, ke­li­nin­kai dir­ba ir ki­to­je žvyr­ke­lio pu­sė­je.

„Ma­žą vals­čių tar­pu­ka­rio ap­skri­ties val­džia no­rė­jo pa­nai­kin­ti. O sta­čiū­nie­čiai su­sior­ga­ni­za­vo pa­si­sta­ty­ti tuo lai­ku mo­der­nią mo­kyk­lą! 1,4 hek­ta­ro že­mės mo­kyk­lai pa­do­va­no­jo Pa­vėz­gių dva­ro sa­vi­nin­kas Chod­ke­vi­čius. Mo­kyk­la bu­vo ati­da­ry­ta 1938-ai­siais. Šį rug­sė­jį mi­nė­si­me jos 80-me­tį. Gai­la, nuo praė­ju­sių me­tų Sta­čiū­nuo­se mo­kyk­los ne­bė­ra. Bet pa­sta­tas ne­tuš­čias – čia vei­kia dau­gia­funk­cis cent­ras, vai­kų dar­že­lis“, – sa­kė bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

O kraš­tie­tis P. Pra­nai­tis pri­si­mi­nė – Sta­čiū­nų pe­da­go­gai moks­lei­vius taip ge­rai iš­mo­ky­da­vo, kad čia gau­tų ži­nių už­tek­da­vo ir vy­res­nė­se kla­sė­se.

Kai­mo bend­ruo­me­nė sau­go ne tik is­to­ri­nį sa­vo pa­vel­dą – ak­ty­viau­sie­ji vi­suo­me­ni­nin­kai ruo­šia­si po­pu­lia­rin­ti ir tra­di­ci­nius apy­lin­kių val­gius, juos jau pri­sta­tė pa­ro­do­je „Ag­ro­Balt“.

Sta­čiū­nuo­se te­be­gy­vuo­ja šim­ta­me­tės lab­da­ros tra­di­ci­jos: žmo­nės pa­tys ro­do ini­cia­ty­vą tvar­ky­ti kai­mo ap­lin­ką, pri­si­de­da rem­da­mi ren­gi­nius. Ne­se­niai baž­ny­čios šven­to­riu­je iš­ki­lo nau­jas kry­žius ka­ra­vy­kas – kraš­tie­čio me­džio meist­ro Au­gus­ti­no Ja­nu­lio do­va­na ju­bi­lie­jų šven­čian­čiai gim­ti­nei.

„Ži­no­ma, kad se­nais lai­kais kry­žiai ka­ra­vy­kai (ki­tuo­se šal­ti­niuo­se va­di­na­mi ka­ra­vy­kų kry­žiais) bū­da­vo sta­to­mi kai­mo priei­go­se, kad sau­go­tų žmo­nes nuo li­gų, įvai­rių ne­gan­dų. Vie­nas toks kry­žius ka­dai­se sto­vė­jo ir šven­to­riu­je. O vie­nas te­bė­ra iš­li­kęs iki šiol. Se­nu­tė­lis kry­žius bu­vo nu­vir­tęs, o po ku­rio lai­ko vėl sto­vė­jo – kas jį at­sta­tė, ne­si­gar­si­na“, – sa­kė J. Gu­taus­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­me sta­čiū­nie­čiai žvilg­te­lė­jo į me­na­mas kai­mo iš­ta­kas – bal­tiš­ką se­no­vę.

Da­nu­tės Ja­nu­lie­nės (ant­ra iš kai­rės) ju­bi­lie­jus su­ta­po su Sta­čiū­nų gim­ta­die­niu.

Va­le­ri­ja Pra­nai­tie­nė (kai­rė­je) bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei Jo­lan­tai Gu­taus­kie­nei per­da­vė ar­chy­vi­nių nuo­trau­kų ko­pi­jas.

Tar­pu­ka­riu sta­čiū­nie­čių pa­si­sta­ty­ta mo­kyk­la – šian­dien dau­gia­funk­cis cent­ras, te­be­tar­nau­jan­tis kai­mo reik­mėms.

Jo­lan­ta Gu­taus­kie­nė juo­kau­ja, kad sta­čiū­nie­čiams ir tar­pu­ka­riu, ir šiais lai­kais už­te­ko rū­pes­čių dėl ke­lių.

Sta­čiū­nus nuo ne­gan­dų sau­gos ir nau­jas kraš­tie­čio Au­gus­ti­no Ja­nu­lio su­kur­tas kry­žius.