Sportininkai keliavo penkioliktą kartą

Sportininkai keliavo penkioliktą kartą

Spor­ti­nin­kai ke­lia­vo pen­kio­lik­tą kar­tą

Lie­pos pra­džio­je iš Pak­ruo­jo bei ki­tų ša­lies mies­tų su­si­rin­kę ka­ra­tis­tai sa­vai­tę pra­lei­do plauk­da­mi Še­šu­pe ir sto­vyk­lau­da­mi jos pa­kran­tė­se. Tra­di­ci­nis iš­tver­mės žy­gis „Šiau­rės kla­nas“ vy­ko jau pen­kio­lik­tą kar­tą.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Žy­gis – pa­tik­rin­ti sa­ve

Žy­gio va­das, Pak­ruo­jo ka­ra­tė šo­to­kan klu­bo „Cu­na­mi“ pre­zi­den­tas Val­de­ma­ras Koz­lo­vas in­for­ma­vo, kad šie­me­ti­nis per­mai­nin­gas oras kaip tik ati­ti­ko „Šiau­rės kla­no“ idė­ją: bu­vo ir liū­ties, ir vė­jo, ir sau­lės, plau­kian­tiems bai­da­rė­mis žy­gei­viams te­ko įveik­ti be­brų už­tvan­kas. Še­šu­pe nu­plauk­ta šim­tas ki­lo­met­rų, sto­vyk­lau­jant pa­kran­tė­se. Pu­sė ke­liau­to­jų bu­vo jau pa­ty­rę „Šiau­rės kla­no“ na­riai, ki­ta pu­sė – nau­jo­kai.

„Oro są­ly­gos ir grū­di­no, ir džiu­gi­no, bet, pa­va­din­ki­me, ko­vi­niam pa­reng­imui įta­kos ne­tu­rė­jo. „Šiau­rės kla­no“ ve­te­ra­nų ir jų pa­vyz­džiu se­kan­čių nau­jo­kų ne­pa­to­gu­mais nei nu­ste­bin­si, nei iš­gąs­din­si. Aiš­ku, daug pri­klau­so nuo nuo­tai­kos – kaip žy­gei­vis ver­ti­na ke­lio­nės iš­šū­kius“, – tei­gia V. Koz­lo­vas.

Šis žy­gis spor­ti­nin­kams įsi­mi­nė se­niai ne­bū­tu įvy­kiu – vie­no de­biu­tuo­jan­čio ke­liau­to­jo pa­si­trau­ki­mu marš­ru­to vi­du­ry­je. Spor­tiš­kas, sos­ti­nės klu­be be­si­tre­ni­ruo­jan­tis vai­ki­nas, į „Šiau­rės kla­ną“ pa­kvies­tas gi­mi­nai­čio, ne­pri­si­tai­kė prie per­mai­nin­go oro ir ko­lek­ty­vi­nio gy­ve­ni­mo gam­tos są­ly­go­mis tai­syk­lių. Te­ko nak­vo­ti pa­la­pi­nė­se, pa­tiems ga­min­tis mais­tą ant lau­žo, rū­pin­tis vi­sais bui­ties rei­ka­lais – žy­gy­je nė­ra ap­tar­nau­jan­čio per­so­na­lo.

V. Koz­lo­vas pri­si­mi­nė pri­stab­dęs ki­tus žy­gei­vius, su­si­ruo­šu­sius jau­nat­viš­kai ašt­riai ver­tin­ti šio vai­ki­no el­ge­sį ke­lio­nės me­tu. „Šiau­rės kla­nas“ – žy­gis, skir­tas pa­tik­rin­ti sa­ve: at­skleis­ti su­ma­nu­mą, kū­ry­biš­ku­mą, iš­mok­ti kas­dien veik­ti ko­lek­ty­ve ir pa­dė­ti vie­nas ki­tam. Nep­ri­ta­pu­siam iš jo ga­li­ma pa­si­trauk­ti sa­vo nuo­žiū­ra.

„Už­tat fi­ni­ša­vę, su ve­te­ra­nais ap­tar­da­mi pen­kio­lik­to­jo „Šiau­rės kla­no“, re­zul­ta­tus, džiau­gė­mės ki­tais nau­jo­kais. Re­tas da­ly­kas, kad jie jau ant­rą­ją ke­lio­nės die­ną „pa­gau­tų kam­pą“ ir vi­siš­kai įsi­lie­tų į mar­gą am­žiu­mi bei geog­ra­fi­ja ko­man­dą“, – sa­kė V. Koz­lo­vas.

Žai­di­mais sie­kia­ma bend­raž­mo­giš­kų ver­ty­bių

Kiek­vie­na žy­gio die­na „Šiau­rės kla­ne“ tra­di­ciš­kai tu­ri sa­vo de­vi­zą, ir jai pa­si­bai­gus, bal­suo­jant iš­ren­ka­mas die­nos nu­ga­lė­to­jas. Die­nos „Būk op­ti­mis­tas“ nu­ga­lė­to­ju ta­po Ka­ro­lis Meš­kaus­kas, „Pa­dėk drau­gui“ – Da­nas Buo­žius, „Ne­gai­lėk komp­li­men­tų“ – Ta­das Koz­lo­vas, „Ge­riau­si anek­do­tai“ – Min­dau­gas Buo­žius, „Dos­nu­mas – do­ry­bė“ – Žy­gi­man­tas Va­ce­lis, „Šyp­se­na yra vis­kas“ – Mar­ty­na Va­ka­lai­tė.

V. Koz­lo­vas juo­kė­si, pri­si­mi­nęs, kaip paaiš­kė­jo op­ti­miz­mo die­nos lai­mė­to­jas. Žy­gio ve­te­ra­nams ki­lo min­tis iš­ban­dy­ti nau­jo­kų cha­rak­te­rio tvir­tu­mą. Po su­dė­tin­gos marš­ru­to da­lies įsi­kū­rus sto­vyk­la­vie­tė­je nak­čiai, nu­tar­ta su­vai­din­ti, kad va­do­vai pa­su­ko klai­din­ga link­me. Ir kad teks ga­lą ke­lio plauk­ti at­gal prieš sro­vę, vėl įvei­kiant upės va­go­je su­vir­tu­sius me­džius.

„Tas plau­ki­mas bu­vo su­ma­ny­tas gal ke­lio­li­kos mi­nu­čių, iki pir­mo Še­šu­pės va­gą už­tve­rian­čio vir­tuo­lio. Ban­dy­mo au­to­riams bu­vo ne­leng­va iš­lik­ti rim­tiems. Prip­lau­kus vir­tuo­lį, nu­tar­ta – me­dį bū­ti­na ap­ge­nė­ti, kad ša­kos ne­truk­dy­tų pra­smuk­ti bai­da­rėms. Da­vė­me pjūk­lą Ka­ro­liui. Šis paa­be­jo­jo, ar me­dį su di­džiu­lė­mis ša­ko­mis įma­no­ma api­pjaus­ty­ti, bet ėmė­si dar­bo. Ne­pa­si­da­vė net ta­da, kai už­da­vi­nys at­ro­dė ap­skri­tai neį­vei­kia­mas. Il­gai nau­jo­kų ne­trik­dė­me, po ke­lių mi­nu­čių pa­sa­kė­me, kad čia – tik iš­ban­dy­mas“.

Sto­vyk­lau­jant vy­ko tra­di­ci­niai žy­gei­vių tur­ny­rai. Bai­da­rių lenk­ty­nė­se grei­čiau­siai fi­ni­šą pa­sie­kė Ž. Va­ce­lis, „To­ma­hau­ko“ (kir­vio me­ti­mo į tai­ki­nį) var­žy­bo­se ge­riau­siai se­kė­si Ta­dui Koz­lo­vui, „Ro­bin­hu­do“ (šau­dy­mas iš lan­ko) – Min­dau­gui Buo­žiui.

Pokš­tų ne­trū­ko tra­di­ci­nia­me „Šu­kuo­se­nos“ kon­kur­se: žy­gei­viai ne tik įvai­riai de­ko­ra­vo gal­vas, bet imp­ro­vi­za­vo iš­ti­sus kos­tiu­mus, net ins­ce­ni­za­vo gy­vuo­sius pa­veiks­lus. Šie­me­ti­nio mas­ka­ra­do nu­ga­lė­to­ju pri­pa­žin­tas D. Buo­žius, ant­ro­ji vie­ta skir­ta M. Va­ka­lai­tei, tre­čią­ją te­ko pa­da­lin­ti pu­siau – Do­mi­ny­kui Pran­ci­liaus­kui ir Ed­vi­nui Krauk­liui.

Pir­mą kar­tą „Šiau­rės kla­no“ is­to­ri­jo­je su­reng­tas iš­ra­di­mų kon­kur­sas. Jo nu­ga­lė­to­jais pa­skelb­ti M. Buo­žius ir T. Koz­lo­vas, su­ma­nę, kaip žy­gio są­ly­go­mis pa­si­da­ry­ti du­šą su karš­tu van­de­niu. Kon­kur­sui dar bu­vo pa­siū­ly­ti imp­ro­vi­zuo­tas plaus­tas, ne­štu­vai, spe­cia­li lau­ža­vie­tė, van­dens rin­kik­lis-filt­ras, pirš­tų ap­sau­ga pjaus­tant pei­liu, uni­ver­sa­lios kė­du­tės. Net su­kur­ta gies­mė „Klanas–15“.

„Šias idė­jas pa­nau­do­si­me bū­si­muo­se žy­giuo­se. Taip, kaip nau­do­ja­me bu­vu­sio mū­sų na­rio Po­vi­lo Dra­gū­no prieš de­šimt me­tų su­gal­vo­tą mo­bi­lią pir­tį“, – sa­kė V. Koz­lo­vas.

Anot va­do­vo, šie tur­ny­rai ir pra­mo­gos, ki­ti žy­gio ypa­tu­mai nau­do­ja­mi, sie­kiant ug­dy­ti moks­lei­vių ir jau­ni­mo bend­raž­mo­giš­kas savy­bes.

An­tai žy­gei­vis, pa­dė­jęs me­džiuo­se su bai­da­re įstri­gu­siems nau­jo­kams, neiš­sau­go­jo nuo van­dens jam pa­ti­kė­to kro­vi­nio. Ir va­ka­rie­nei skir­ti ma­ka­ro­nai su­šla­po, vir­tu­vės bu­dė­to­jams te­ko sku­biai gal­vo­ti, ką pa­ruoš­ti vi­sam pul­kui al­ka­nų bur­nų.

„Štai ir si­tua­ci­ja, mo­kan­ti, jog sku­bė­ti į pa­gal­bą – pui­ku. Ta­čiau pri­va­lu ne­pa­mirš­ti ir sa­vo pa­rei­gos, nuo ku­rios pri­klau­so, kaip jau­sis vi­si ta­vo drau­gai. Ar­ba nak­ti­niai žy­gei­vių bu­dė­ji­mai prie sto­vyk­los lau­žo: at­ro­dy­tų, kam jų rei­kia? Juk nei žvė­rys už­puls, nei nu­si­kal­tė­liai to­kio­se vie­to­se nuo­sto­lių pri­da­rys, o už­ge­su­sį lau­žą iš ry­to vėl už­deg­si­me. Ta­čiau toks žai­di­mas su­ka­rin­tais ele­men­tais mo­ko bū­ti at­sa­kin­gą. Jau­ni­mas iš­moks­ta, ku­rį me­dį ga­li­ma im­ti lau­žui, miš­ką va­lant, o ne ža­lo­jant. Kad ir pa­pras­tiems kas­die­niams dar­bams, pa­vyz­džiui, ge­rai iš­plau­ti žy­gio ka­ti­lą, rei­kia įgū­džių.“

Pas­ta­ra­sis dar­bas lai­ko­mas svar­biu – žy­gei­viai ne­si­de­da į kup­ri­nes nei traš­ku­čių, nei po­pu­lia­rių ga­zuo­tų gė­ri­mų. Sten­gia­ma­si mai­tin­tis kuo na­tū­ra­liau ir svei­kiau, val­gį ver­dan­tis sto­vyk­lo­se ant lau­žo.

V. Koz­lo­vas juo­kė­si, kad net yra fir­mi­nis „Šiau­rės kla­no“ su­muš­ti­nis, va­di­na­mas „klan­bur­ge­riu": ant duo­nos te­pa­mas me­dus, de­da­mi na­mi­niai la­ši­nu­kai, sū­ris, o vir­šu­je dar įtai­so­ma da­tu­lė.

Žy­gių pa­mo­kos pra­ver­čia

Bai­gian­tis ke­lio­nei, žy­gei­viai pa­tys ją ver­ti­na ir ski­ria ap­do­va­no­ji­mus bend­ra­žy­giams.

„Kla­no“ or­di­nai šie­met ati­te­ko T. Koz­lo­vui, bro­liams D. ir M. Buo­žiams bei Vio­le­tai Mic­ku­tei. Pir­mą kar­tą „Šiau­rės kla­no“ is­to­ri­jo­je šis or­di­nas skir­tas žy­gy­je ne­da­ly­vu­siems žmo­nėms – įmo­nės „Še­šu­pės bai­da­rės“, iš ku­rios žy­gei­viai nuo­mo­jo­si bai­da­res, sa­vi­nin­kams. Nes vers­li­nin­kai sa­vo ini­cia­ty­va ta­po ke­liau­to­jų bend­ra­dar­biais, pri­si­dė­ju­siais dau­giau, nei įpras­tai įpa­rei­go­ja pa­slau­gų tei­kė­jų ir nau­do­to­jų san­ty­kiai.

„Ri­te­rio“ or­di­no ka­va­lie­riais ta­po K. Meš­kaus­kas ir Kos­tas Kur­liands­kas, V. Koz­lo­vo pa­va­din­ti kaip tu­rin­tys neiš­sen­kan­čias ener­gi­jos at­sar­gas. „At­sa­ko­my­bės“ or­di­nu įver­tin­ta M. Va­ka­lai­tė, koor­di­na­vu­si vi­sus žy­gio me­tu vy­ku­sius ren­gi­nius.

Me­da­liai „Už drau­giš­ku­mą“ vi­sų žy­gei­vių slap­tu bal­sa­vi­mu skir­ti V. Mic­ku­tei ir D. Buo­žiui.

Me­da­liai „Už iš­tver­mę“ ati­te­ko ke­tu­rio­lik­me­čiams bir­žie­čiams Kris­tu­pui Ku­bi­liui ir Do­mi­ny­kui Pran­ci­liaus­kui, me­da­lis „Už ak­ty­vu­mą“ – Ž. Va­ce­liui.

„Pir­ma­sis „Šiau­rės kla­nas“ bu­vo ke­lio­nė pa­jū­riu, su­trau­ku­si šim­tą da­ly­vių (nuo moks­lei­vių iki tris­de­šimt­me­čių) iš vi­sos Lie­tu­vos. Ke­le­tą me­tų žy­giai ir bu­vo to­kie, orien­tuo­ti į ma­siš­ku­mą. Bet lai­kui bė­gant po­pu­lia­res­nė ta­po la­biau ekst­re­ma­li „Šiau­rės kla­no“ ver­si­ja. Kuo­met prio­ri­te­tas tei­kia­mas ne pra­mo­gi­niam tu­riz­mui, o ke­lio­nei su mi­ni­ma­liu in­ven­to­riu­mi, įvai­rio­mis oro są­ly­go­mis. Per pen­kio­li­ka me­tų iš­vaikš­čio­ti Lie­tu­vos miš­kai, plauk­ta ne vie­na upe, žy­giuo­se išau­go ei­lė or­ga­ni­za­to­rių. Bu­vu­sie­ji žy­gei­viai moks­lei­viai ta­po stu­den­tais, o kai kas – ir vers­li­nin­kais. Ne vie­nas pa­si­rin­ko ke­lio­nėms, tu­riz­mui ar­ti­mas pro­fe­si­jas“, – sa­ko V. Koz­lo­vas.

Va­do­vas džiau­gia­si, kad žy­giuo­se įgy­ta pa­tir­tis bu­vu­siems "kla­nie­čiams" pra­ver­čia, lei­džian­tis į ki­tas ke­lio­nes. An­tai P. Dra­gū­nas pa­žė­rė pluoš­tą nuo­trau­kų iš In­di­jos – bu­vęs žy­gei­vis po šią ša­lį pus­me­tį ke­lia­vo tik su kup­ri­ne ant pe­čių.

Ta­do KOZ­LO­VO nuo­tr.

Per­mai­nin­gas oras ne­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų.

Tra­di­ci­nė­se bai­da­rių lenk­ty­nė­se ne­trū­ko azar­to.

Žy­gei­viai bui­ti­mi rū­pi­no­si pa­tys.

Imp­ro­vi­zuo­tas „gy­va­sis pa­veiks­las“.

Mar­ty­na Va­ka­lai­tė pa­si­rin­ko mis­ti­nę šu­kuo­se­nos te­mą.