Šokius atstoja išmanusis telefonas

VERS­MĖS

Šo­kius at­sto­ja iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas

Kelmės rajono Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro Kiau­no­rių kai­mo ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Onu­tė Vai­čiu­lie­nė sa­ko, jog per sep­ty­nio­li­ka jos dar­bo kul­tū­ros sri­ty­je me­tų po­žiū­ris į kul­tū­rą la­bai pa­si­kei­tė. Anks­čiau jau­ni­mas no­rė­jo vai­din­ti ir dai­nuo­ti, pa­si­ro­dy­ti sce­no­je. Šian­dien sė­di prie kom­piu­te­rio ir mai­go te­le­fo­ną. Po­rei­kis bend­rau­ti gy­vai nu­nyks­ta.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Re­pe­tuo­da­vo na­muo­se

Kai prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų Onu­tė Vai­čiu­lie­nė pra­dė­jo dirb­ti ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­re Kiau­no­rių kai­mo kul­tū­ros na­muo­se, są­ly­gos re­pe­ti­ci­joms ir ren­gi­niams bu­vo ne­pa­vy­dė­ti­nos. Pa­tal­pos – ne­šil­do­mos. Ta­čiau jau­ni­mas tuo­met dar no­rė­jo da­ly­vau­ti me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vuo­se. Re­pe­tuo­da­vo ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės na­muo­se. De­gė en­tu­ziaz­mu. No­rė­da­vo ir šo­kių va­ka­rų.

Ra­šy­da­ma pro­jek­tus O. Vai­čiu­lie­nė pri­kė­lė kul­tū­ros na­mus. Da­bar pa­tal­pos su­tvar­ky­tos. Nu­pirk­ti nau­ji sa­lės bal­dai. Ta­čiau en­tu­ziaz­mo da­ly­vau­ti me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vuo­se su­ma­žė­jo. Nors jau­ni­mo kai­me dar yra.

Ma­žie­ji kai­mo vai­kai dar atei­na į re­pe­ti­ci­jas, kai ren­gia­ma ko­kia nors kai­mo šven­tė. Jie mo­ko­si dek­la­muo­ti, vai­din­ti, dai­nuo­ti.

Paau­gę pra­de­da gė­dy­tis, at­si­ran­da sce­nos bai­mė. Ne­pa­gei­dau­ja ir sa­vait­ga­li­nių dis­ko­te­kų. Jau­ni­mas mie­liau sė­di prie kom­piu­te­rio, mai­go mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus.

Kai vyks­ta kai­mo šven­tės ar ren­gi­niai, jie atei­na. Po ren­gi­nių pa­pras­tai ren­gia­mi šo­kiai. Gro­ja gy­va mu­zi­ka. Šo­ka ir nau­jo­ji kar­ta. Bet ne taip, kaip jų tė­vai. Ber­niu­kai šo­ka su ber­niu­kais, mer­gai­tės su mer­gai­tė­mis. Gal ber­niu­kams trūks­ta drą­sos pa­kvies­ti mer­gai­tę šo­kio?

Įsi­jau­tęs į vir­tua­lią erd­vę, jau­ni­mas, ma­tyt, at­pran­ta bend­rau­ti gy­vai. Jiems tai iš­šū­kis, nors kai­me vi­si žmo­nės taip ar­ti vie­nas ki­to.

Vy­res­nio­ji kar­ta dar dai­nuo­ja

Be ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro Kiau­no­rių fi­lia­le da­lį eta­to dar tu­ri me­no va­do­vas Al­gi­man­tas Šur­na. Dai­nuo­ti ren­ka­si mo­te­rų an­samb­lis, so­lis­tai. Pa­vy­ko su­bur­ti ir vai­kų vo­ka­li­nį an­samb­lį. Pui­ku, kai yra kam pa­si­ro­dy­ti per kai­me ren­gia­mas šven­tes.

Juk kul­tū­ros ren­gi­niams ne­ski­ria­ma jo­kio fi­nan­sa­vi­mo. Ten­ka ieš­ko­ti rė­mė­jų. O kur tie tur­tuo­liai kai­me? Yra po­ra ūki­nin­kų – ir vi­si tur­tin­gie­ji.

Dar­bo dar tu­rin­tys kiau­no­riš­kiai pa­re­mia, skir­da­mi 2 pro­cen­tus sa­vo mo­kes­čių.

Dar vie­na išei­tis pa­si­kvies­ti kai­my­nus iš ki­tų kai­mų. Pa­vyz­džiui, kar­tais ne­mo­ka­mai pa­kon­cer­tuo­ja Šed­ba­rų ka­pe­la ar Kra­žių me­no mė­gė­jai.

Nors vy­res­nio­ji kar­ta taip pat ne­pa­ten­kin­ta gy­ve­ni­mu, dėl ne­dar­bo fi­nan­si­nių ir svei­ka­tos pro­ble­mų, ta­čiau ne vi­si no­ri gy­ven­ti už­da­rai. Kas mėgs­ta pa­dai­nuo­ti, kas pa­dek­la­muo­ti, kas su­kur­ti ko­kį ke­tu­rei­lį.

An­tai mo­te­rys ren­ka­si į flo­ris­ti­kos bū­re­lį, ku­riam va­do­vau­ja mo­ky­to­ja Jad­vy­ga Ru­dai­tie­nė.

Kai­me ne­ma­žai šei­mi­nin­kių. Jos ren­ka­si į ku­li­na­rių bū­re­lį, da­li­ja­si re­cep­tais ir pa­ta­ri­mais, ką pa­ga­min­ti iš dar­žo­vių, ku­rių yra be­veik kiek­vie­no­je kai­mo so­dy­bo­je.

Vy­res­ni žmo­nės dar no­ri bend­rau­ti gy­vai, ieš­ko­ti sa­vi­raiš­kos for­mų. Gal to­dėl, kad nuo vai­kys­tės ne­pri­si­ri­šo prie nau­jau­sių­jų tech­no­lo­gi­jų, nes jų tuo­met dar ne­bu­vo. Be to, jų įsi­ti­ki­ni­mu, te­cho­lo­gi­jos ne­ga­li at­sto­ti žmo­gaus ir gy­vo bend­ra­vi­mo.

Kai­mo kul­tū­rą ug­do ir bend­ruo­me­nė

O. Vai­čiu­lie­nė dar tu­ri ir vi­suo­me­ni­nes bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės pa­rei­gas. Šios pa­rei­gos taip pat glau­džiai su­si­ju­sios su kul­tū­ra. Juk kai­mo žmo­gus yra kul­tū­ros kū­rė­jas ir var­to­to­jas.

Kul­tū­ros są­vo­ka pla­ti, neap­si­ri­bo­ja vien sa­vi­veik­la, šo­kiais, dai­no­mis ir vai­di­ni­mais. Tai ir kul­tū­rin­ga gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, ir bend­rų tra­di­ci­jų kū­ri­mas. Bend­ruo­me­niš­ku­mas ska­ti­na žmo­gų tap­ti kul­tū­rin­ges­niu, to­bu­lė­ti, o kul­tū­ra, ren­gi­niai, vie­no­di po­mė­giai, pa­na­šūs tiks­lai bu­ria bend­ruo­me­nę.

„Kiau­no­riai ne­ga­li pa­si­gir­ti nei ko­kio­mis kai­mo įžy­my­bė­mis, nei tur­tin­ga is­to­ri­ja, nei la­bai gra­žia gam­ta, – svars­to Onu­tė Vai­čiu­lie­nė. – Ta­čiau bur­da­mas žmo­nes pri­va­lai į ką nors at­si­rem­ti, nu­si­brėž­ti ko­kį nors vi­siems priim­ti­ną tiks­lą. Kiek­vie­nam pa­ts su­pran­ta­miau­sias ir ar­ti­miau­sias da­ly­kas šei­ma. To­dėl nu­spren­dė­me įkur­ti šei­mos par­ką. Prieš ket­ver­tą me­tų pir­mo­sios jau­nos šei­mos sa­vo vai­kams pa­so­di­no po me­dį. Pra­dė­jo aug­ti dvi lie­pos mer­gai­tėms ir še­ši ąžuo­liu­kai ber­niu­kams. Da­bar čia au­ga jau ke­lio­li­ka me­džių. Lie­pai­tes ir ąžuo­liu­kus sa­vo vai­kams pa­ra­gi­na­me pa­so­din­ti ir nau­jai at­si­kė­lu­sias šei­mas.

Par­ke vyks­ta dau­ge­lis kai­mo šven­čių. Čia vai­ši­na­mės ant lau­žo vir­ta ko­še ar sriu­ba.“

Bend­ruo­me­nė ke­ti­na su­kur­ti poil­sio zo­nas vi­soms kai­mo gy­ven­to­jų gru­pėms nuo ma­žų vai­kų, ku­riems rei­kia žai­di­mų aikš­te­lių, iki se­no­lių, ku­riems pra­vers­tų pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kai ir tre­ni­ruok­liai.

Baž­ny­čia ir kul­tū­ra – vie­no liz­do paukš­tės

Kiau­no­rių kai­mas tu­ri iš­skir­ti­nio gro­žio baž­ny­čią. Ta­čiau jos vi­dus jau pra­šė­si re­mon­to. Sa­vi­val­dy­bė sky­rė 3000 eu­rų. Ta­čiau tiek lė­šų neuž­tek­tų iš­da­žy­ti di­džiu­lį pa­sta­tą.

Au­kas baž­ny­čiai pra­dė­jo rink­ti pa­tys kiau­no­riš­kiai. Ti­ki­si, jog pa­vyks už­baig­ti baž­ny­čios re­mon­tą.

Kiau­no­riš­kis An­ta­nas Še­rys sa­vo so­dy­bo­je ap­gy­ven­di­no sta­ty­bi­nin­kus, kad jiems ne­rei­kė­tų kas­dien į dar­bą va­ži­nė­ti. Sū­nus dva­sin­gu­mą ir alt­ruiz­mą, ma­tyt, bus pa­vel­dė­jęs iš sa­vo tė­vo Vin­co Še­rio, ku­rio rū­pes­čiu Kiau­no­rių baž­ny­čia bu­vo at­sta­ty­ta.

Iš ar­ti pa­ma­ty­ti Ra­dži

O. Vai­čiu­lie­nės rū­pes­čiu, vi­siš­kai at­nau­ji­nus kul­tū­ros na­mus, įren­gus čia sa­ni­ta­ri­nius maz­gus ir jau­kią sa­lę, ku­ri tar­nau­ja ir bend­ruo­me­nės po­rei­kiams, ir kul­tū­ros ren­gi­niams, ne gė­da pa­si­kvies­ti ir pro­fe­sio­na­lių at­li­kė­jų.

Kar­tais už ne­di­de­lę bi­lie­to kai­ną jie pa­si­siū­lo kon­cer­tuo­ti ir pa­tys. Tuo­met po­nia Onu­tė ei­na pas kiau­no­riš­kius į na­mus ir siū­lo bi­lie­tus. Į po­pu­lia­res­nių at­li­kė­jų kon­cer­tus par­duo­da ir po 130 bi­lie­tų.

Kiau­no­riuo­se kon­cer­ta­vo ir Ra­dži, ir Ry­tis Ci­ci­nas, ir Kaz­laus­kų due­tas ir Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė, ir „Amb­ro­zi­ja“.

Nors šie at­li­kė­jai ne­pri­lygs­ta ope­ros pri­ma­do­noms, ta­čiau kai­mo žmo­nėms šiek tiek pa­švie­si­na kas­die­nę ru­ti­ną.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro Kiau­no­rių fi­lia­lo ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Onu­tė Vai­čiu­lie­nė sa­ko, jog kul­tū­ros dar­buo­to­jas pri­va­lo bū­ti ir pra­ktiš­kas, kad su­kur­tų są­ly­gas me­no mė­gė­jams.

Kiau­no­rius puo­šian­ti baž­ny­čią ir jos ap­lin­ką ro­do čia gy­ve­nant kul­tū­rin­gus žmo­nes.