
Naujausios
VERSMĖS
Šokius atstoja išmanusis telefonas
Kelmės rajono Tytuvėnų kultūros centro Kiaunorių kaimo renginių organizatorė Onutė Vaičiulienė sako, jog per septyniolika jos darbo kultūros srityje metų požiūris į kultūrą labai pasikeitė. Anksčiau jaunimas norėjo vaidinti ir dainuoti, pasirodyti scenoje. Šiandien sėdi prie kompiuterio ir maigo telefoną. Poreikis bendrauti gyvai nunyksta.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Repetuodavo namuose
Kai prieš septyniolika metų Onutė Vaičiulienė pradėjo dirbti renginių organizatore Kiaunorių kaimo kultūros namuose, sąlygos repeticijoms ir renginiams buvo nepavydėtinos. Patalpos – nešildomos. Tačiau jaunimas tuomet dar norėjo dalyvauti meno saviveiklos kolektyvuose. Repetuodavo renginių organizatorės namuose. Degė entuziazmu. Norėdavo ir šokių vakarų.
Rašydama projektus O. Vaičiulienė prikėlė kultūros namus. Dabar patalpos sutvarkytos. Nupirkti nauji salės baldai. Tačiau entuziazmo dalyvauti meno mėgėjų kolektyvuose sumažėjo. Nors jaunimo kaime dar yra.
Mažieji kaimo vaikai dar ateina į repeticijas, kai rengiama kokia nors kaimo šventė. Jie mokosi deklamuoti, vaidinti, dainuoti.
Paaugę pradeda gėdytis, atsiranda scenos baimė. Nepageidauja ir savaitgalinių diskotekų. Jaunimas mieliau sėdi prie kompiuterio, maigo mobiliuosius telefonus.
Kai vyksta kaimo šventės ar renginiai, jie ateina. Po renginių paprastai rengiami šokiai. Groja gyva muzika. Šoka ir naujoji karta. Bet ne taip, kaip jų tėvai. Berniukai šoka su berniukais, mergaitės su mergaitėmis. Gal berniukams trūksta drąsos pakviesti mergaitę šokio?
Įsijautęs į virtualią erdvę, jaunimas, matyt, atpranta bendrauti gyvai. Jiems tai iššūkis, nors kaime visi žmonės taip arti vienas kito.
Vyresnioji karta dar dainuoja
Be renginių organizatorės Tytuvėnų kultūros centro Kiaunorių filiale dalį etato dar turi meno vadovas Algimantas Šurna. Dainuoti renkasi moterų ansamblis, solistai. Pavyko suburti ir vaikų vokalinį ansamblį. Puiku, kai yra kam pasirodyti per kaime rengiamas šventes.
Juk kultūros renginiams neskiriama jokio finansavimo. Tenka ieškoti rėmėjų. O kur tie turtuoliai kaime? Yra pora ūkininkų – ir visi turtingieji.
Darbo dar turintys kiaunoriškiai paremia, skirdami 2 procentus savo mokesčių.
Dar viena išeitis pasikviesti kaimynus iš kitų kaimų. Pavyzdžiui, kartais nemokamai pakoncertuoja Šedbarų kapela ar Kražių meno mėgėjai.
Nors vyresnioji karta taip pat nepatenkinta gyvenimu, dėl nedarbo finansinių ir sveikatos problemų, tačiau ne visi nori gyventi uždarai. Kas mėgsta padainuoti, kas padeklamuoti, kas sukurti kokį ketureilį.
Antai moterys renkasi į floristikos būrelį, kuriam vadovauja mokytoja Jadvyga Rudaitienė.
Kaime nemažai šeimininkių. Jos renkasi į kulinarių būrelį, dalijasi receptais ir patarimais, ką pagaminti iš daržovių, kurių yra beveik kiekvienoje kaimo sodyboje.
Vyresni žmonės dar nori bendrauti gyvai, ieškoti saviraiškos formų. Gal todėl, kad nuo vaikystės neprisirišo prie naujausiųjų technologijų, nes jų tuomet dar nebuvo. Be to, jų įsitikinimu, techologijos negali atstoti žmogaus ir gyvo bendravimo.
Kaimo kultūrą ugdo ir bendruomenė
O. Vaičiulienė dar turi ir visuomenines bendruomenės pirmininkės pareigas. Šios pareigos taip pat glaudžiai susijusios su kultūra. Juk kaimo žmogus yra kultūros kūrėjas ir vartotojas.
Kultūros sąvoka plati, neapsiriboja vien saviveikla, šokiais, dainomis ir vaidinimais. Tai ir kultūringa gyvenamoji aplinka, ir bendrų tradicijų kūrimas. Bendruomeniškumas skatina žmogų tapti kultūringesniu, tobulėti, o kultūra, renginiai, vienodi pomėgiai, panašūs tikslai buria bendruomenę.
„Kiaunoriai negali pasigirti nei kokiomis kaimo įžymybėmis, nei turtinga istorija, nei labai gražia gamta, – svarsto Onutė Vaičiulienė. – Tačiau burdamas žmones privalai į ką nors atsiremti, nusibrėžti kokį nors visiems priimtiną tikslą. Kiekvienam pats suprantamiausias ir artimiausias dalykas šeima. Todėl nusprendėme įkurti šeimos parką. Prieš ketvertą metų pirmosios jaunos šeimos savo vaikams pasodino po medį. Pradėjo augti dvi liepos mergaitėms ir šeši ąžuoliukai berniukams. Dabar čia auga jau keliolika medžių. Liepaites ir ąžuoliukus savo vaikams paraginame pasodinti ir naujai atsikėlusias šeimas.
Parke vyksta daugelis kaimo švenčių. Čia vaišinamės ant laužo virta koše ar sriuba.“
Bendruomenė ketina sukurti poilsio zonas visoms kaimo gyventojų grupėms nuo mažų vaikų, kuriems reikia žaidimų aikštelių, iki senolių, kuriems praverstų pasivaikščiojimo takai ir treniruokliai.
Bažnyčia ir kultūra – vieno lizdo paukštės
Kiaunorių kaimas turi išskirtinio grožio bažnyčią. Tačiau jos vidus jau prašėsi remonto. Savivaldybė skyrė 3000 eurų. Tačiau tiek lėšų neužtektų išdažyti didžiulį pastatą.
Aukas bažnyčiai pradėjo rinkti patys kiaunoriškiai. Tikisi, jog pavyks užbaigti bažnyčios remontą.
Kiaunoriškis Antanas Šerys savo sodyboje apgyvendino statybininkus, kad jiems nereikėtų kasdien į darbą važinėti. Sūnus dvasingumą ir altruizmą, matyt, bus paveldėjęs iš savo tėvo Vinco Šerio, kurio rūpesčiu Kiaunorių bažnyčia buvo atstatyta.
Iš arti pamatyti Radži
O. Vaičiulienės rūpesčiu, visiškai atnaujinus kultūros namus, įrengus čia sanitarinius mazgus ir jaukią salę, kuri tarnauja ir bendruomenės poreikiams, ir kultūros renginiams, ne gėda pasikviesti ir profesionalių atlikėjų.
Kartais už nedidelę bilieto kainą jie pasisiūlo koncertuoti ir patys. Tuomet ponia Onutė eina pas kiaunoriškius į namus ir siūlo bilietus. Į populiaresnių atlikėjų koncertus parduoda ir po 130 bilietų.
Kiaunoriuose koncertavo ir Radži, ir Rytis Cicinas, ir Kazlauskų duetas ir Vitalija Katunskytė, ir „Ambrozija“.
Nors šie atlikėjai neprilygsta operos primadonoms, tačiau kaimo žmonėms šiek tiek pašviesina kasdienę rutiną.
Autorės nuotr.
Tytuvėnų kultūros centro Kiaunorių filialo renginių organizatorė Onutė Vaičiulienė sako, jog kultūros darbuotojas privalo būti ir praktiškas, kad sukurtų sąlygas meno mėgėjams.
Kiaunorius puošianti bažnyčią ir jos aplinką rodo čia gyvenant kultūringus žmones.