Skulptūrų meistrui geriau, kai lyja

Skulp­tū­rų meist­rui ge­riau, kai ly­ja

Ro­za­li­mie­tis, me­džio dro­žė­jas Egi­di­jus Im­po­lis, kiek­vie­ną die­ną pra­de­da ir bai­gia stuk­sen­da­mas kal­tais. Nuo­ša­lio­je so­dy­bo­je meist­ras ku­ria skulp­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją Triš­ko­nių apy­lin­kių iš­ny­ku­siems kai­mams at­min­ti. Iki šven­tės, ku­rio­je nu­ma­ty­ta ati­deng­ti kom­po­zi­ci­ją, li­ko po­ra sa­vai­čių, o dar­bo – daug.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pa­kruo­jis,@skratsas.lt

Kiek­vie­nam – po skulp­tū­rą

Lie­pos 9-ąją Triš­ko­nių kai­mo bend­ruo­me­nė ren­gia di­džiu­lę šven­tę. Ji skir­ta kraš­tie­čiams ir iš­ny­ku­siams ap­lin­ki­niams kai­mams įam­žin­ti.

Il­gai ieš­ko­ję spren­di­mo, kaip iš­sau­go­ti bent iš­ny­ku­sių kai­mų pa­va­di­ni­mus, triš­ko­nie­čiai į pa­gal­bą pa­si­kvie­tė me­džio dro­žė­ją Egi­di­jų Im­po­lį. Jo pa­de­da­mi, Triš­ko­nių žmo­nės nu­ta­rė: rei­kia sta­ty­ti skulp­tū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją – kiek­vie­nam kai­mui po skulp­tū­rą.

„Di­džiu­lio dar­bo ėmę­sis me­džio dro­žė­jas pa­siū­lė vi­sas skulp­tū­ras su­jung­to tau­ti­nės juos­tos mo­ty­vu. Kad iš­ny­kus dar ku­riam kai­mui ir jam bū­tų vie­tos skulp­tū­rai“, – re­dak­ci­jai sa­kė bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ja­ni­na Ra­mo­nie­nė.

E. Impo­lis šiuo me­tu jau bai­gia tre­čią skulp­tū­rą. Li­ko vie­na iš­ny­ku­siam kai­mui, ki­ta – vi­du­ri­nė – pa­tiems Triš­ko­niams, kaip praei­ties ir is­to­ri­jos ser­gė­to­jams.

Šie­met Triš­ko­niai mi­nės 417-uo­sius me­tus. Ap­link se­ną kai­mą bu­vę ma­žes­ni Bar­ga­vo­niai, Ju­diš­kiai, Pu­piš­kiai, Pa­duo­biai – iš­ny­ku­sie­ji. Jų pa­va­di­ni­mai ir bus iš­kal­ti kiek­vie­nam jų skir­to­se skulp­tū­ro­se.

Ge­riau, kai ly­no­ja

Skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ją ke­ti­na­ma sta­ty­ti prie prie Triš­ko­nių bend­ruo­me­nės cent­ro. Nes čia pa­pras­tai vyks­ta vi­sos kai­mo iš­kil­mės ir šven­tės.

„Tai la­bai at­sa­kin­gas ir di­de­lis dar­bas,“ – apie sa­vo kū­ri­nį triš­ko­nie­čiams sa­ko E.Im­po­lis.

Meist­rui lai­kas tirps­ta kaip žva­kė, to­dėl dar­bui blo­go oro ne­bė­ra.

„Dar ge­riau kai ly­no­ja – ąžuo­lo ne­rei­kia lais­ty­ti. Ki­taip jis su­džiū­tų ir tap­tų sun­kiai įvei­kia­mas“, – šyp­so­si meist­ras.

Me­džio dro­žė­jui dar­bui su­si­kaup­ti pa­de­da ir ap­lin­ka – nuo­ša­lio­je so­dy­bo­je, kur ap­link ply­ti lau­kai, vieš­pa­tau­ja ra­my­bė, pri­pil­dy­ta paukš­čiu bal­sų ir vė­jo šiu­re­na­mų me­džių šla­me­sio.

Rū­pes­tis – Da­naus­kų sto­gas­tul­pis

Ša­lia ąžuo­lų skulp­tū­roms, ap­dangs­ty­tas nuo lie­taus ir tie­sio­gi­nių spin­du­lių gu­li se­nas, pa­trę­šęs sto­gas­tul­pis. Pa­ty­ru­siam meist­rui jį res­tau­ruo­ti pa­ti­kė­jo ra­jo­no kul­tū­ros ir pa­vel­do­sau­gos spe­cia­lis­tai.

Sto­gas­tul­pis – mū­sų pa­vel­do bran­ge­ny­bė. Jų au­to­riai gar­sie­ji diev­dir­biai Jo­nas ir Ksa­ve­ras Da­naus­kai.

„Sto­gas­tul­pis sto­vė­jo prie Klo­vai­nių baž­ny­čios ir bu­vo jau pa­svi­ręs ir api­ru­sio­mis de­ta­lė­mis. Bet ka­da griū­da­mas ga­lė­jo su­by­rė­ti, – pa­sa­ko­ja E.Im­po­lis. – Pla­na­vo­me re­mon­tuo­ti vie­to­je, ta­čiau ge­riau ap­žiū­rė­jus ta­po aiš­ku: jo ten pa­lik­ti ne­be­ga­li­ma“.

Kai tik bus baig­tos skulp­tū­ros, E.Im­po­lis ke­ti­na im­tis šio sto­gas­tul­pio. Ta­čiau jau da­bar yra įsi­ti­ki­nęs, jog ge­riau­sia bū­tų tai kas li­kę kon­ser­vuo­ti ir pa­lik­ti jį kaip bū­si­mą eks­po­na­tą nu­ma­to­mam Pak­ruo­jo mu­zie­jui, o jo vie­to­je pa­sta­ty­ti šio sto­gas­tul­pio ko­pi­ją.

„Ki­taip, kad ir res­tau­ruo­tas, po de­šim­ties me­tų su­nyks. Tai ar bus at­sa­kin­ga, jei šian­dien rink­si­mės pa­pras­tes­nį va­rian­tą ir ri­zi­kuo­si­me pra­ras­ti dar vie­ną ne­pa­mirš­ta­mo diev­dir­bio kū­ri­nį“, – svars­tė meist­ras.

Au­to­rės nuo­tr.

DAR­BY­ME­TIS: Egi­di­jus Im­po­lis sa­ko, kad va­sa­ra me­džio dro­žė­jams – di­dy­sis dar­by­me­tis.

SKULP­TŪ­RA: Triš­ko­nie­čių už­sa­ky­tos skulp­tū­ros jau bai­gia­mos skap­tuo­ti.