Naujausios
Tik ąžuolai belikę
Šv. Antano atlaidai Žukančių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje kiekvienais metais būna didelė šventė, kai suvažiuoja pas tėvus vaikai, anūkai, atvyksta giminės aplankyti artimųjų kapų, supančių šventovę. O šiemet ji buvo išskirtinė, nes skirta prisiminti išnykusius Ročkių ir Rukaičių kaimus. Tad po šv. Mišių visi suko į Gaižaičių riedulių skverelį, kur pastatytos naujos skulptūros. Ročkius simbolizuoja akmeninis paukštis, o Rukaičius tarsi apglėbia Madona, o gal motina, esanti viso ko pradas.
„Nejau aš vienintelė iš Ročkių atvykusi? – prie paukštės sukiojosi dabar joniškietė, o kadaise po šį kaimą netoli Mūšos tyrelio pelkės basomis su dar keturiais šeimoje augusiais vaikais laksčiusi vyriausioji iš jų Irena Metrikienė. – Penkis kilometrus pėsčiomis eidavome į Juodeikių aštuonmetę mokyklą, ar žiemą užsnigus, ar pavasarį, pažliugus keliams. Autobusų nebuvo. Gal tik prieš pat baigiant mokyklą jie pradėjo kursuoti. Dabar pro savo kaimą kada į Juodeikių kapines pravažiuoju, širdį suspaudžia – tik ąžuolai prie kelio likę.“
Moteris vardija iš atminties gyvenusiųjų pavardes: Mituzai, Vozbutai, Bašiai...
Neeilinis įvykis – įvesta elektra
Rukaičių kaime užaugusi, dabar Žagarėje gyvenanti Zina Giedraitienė pasakoja: „Mano prisiminimuose – tai nepaprastai gražus nedidelis kaimas, su miškeliu, prie kurio buvo įrengtos sūpynės. Mes, vaikai ir jaunuoliai, bėgdavome jose pasisupti, o ypač skubėdavome per Velykas, nes tokia tradicija. Tame miškelyje ir uogaudavome, grybaudavome. O štai, pro Ročkius eidavome į pelkę spanguoliauti.“
Dar jai atmintin įstrigo neeilinis įvykis: jau buvo gal septyniolikinė panelė, kai į kaimą pagaliau atvedė elektrą. Iš Panevėžio atvykę darbininkai statė elektros stulpus, tiesė liniją. Iki tol gyventojai pasišviesdavo žibalinėmis lempomis.
„Kiek mums tada buvo džiaugsmo! Tiesiog šokome iš laimės dainuodami“, – pasakojo buvusi Rukaičių kaimo gyventoja.
Nepagražinta istorija
O štai į renginio sceną po poetinio įžanginio Žagarės kultūros centro renginių organizatorės Dianos Sičiovienės žodžio, rajono Vietos veiklos grupės vadovės Nijolės Valuckienės sveikinimo bei padėkos, kad aktyvios Gaižaičių seniūnijos bendruomenės rengia projektus tokiems istorijos, praeities įprasminimui skirtiems renginiams, įžengusi Rukaičių kaimo atstovė iš Viekšnių (Mažeikių rajonas) Bronė Ežerskienė (Gerikaitė), lydima taip pat rukaitiškio Kazio Rakicko, pateikė visą nepagražintą krašto istoriją. Pasak jos, Ročkiai ir Rukaičiai išnyko, praėję skaudų karo, pokario kovų, tremčių, melioracijos, kolektyvizacijos kelią, kaip daugelis šalies kaimų kaimelių.
1944–1953 metais Rukaičių kaime žuvo arba sužeisti mirė 13 gyventojų. Liūdnos nuotaikos vyravo, kuriantis kolūkiams: teko dirbti ir be atlygio, kai kuriems buvo striuka su maistu, tad jaunimas patraukė geresnio gyvenimo ir pragyvenimo šaltinio ieškoti į miestus. Melioracija dar labiau palaužė vyresniųjų žmonių sveikatą.
B. Ežerskienė pateikė iškalbingą statistiką: 1923 metais per gyventojų surašymą Rukaičiuose suskaičiuotos 23 sodybos su 136 gyventojais. 1942 metais jau buvo likę 94, 1967 metais – vos 45 gyventojai. Pasak jos, apie 1983-iuosius Rukaičiai jau buvo tušti. Tiesa, oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, 2011-aisiais ten dar skaičiuojami šeši gyventojai, o štai Ročkiuose – jau nė vieno. 1979 metais Ročkiuose gyveno septyni žmonės, 1970 – 22, o geriausias laikmetis buvo 1923-ieji, kai šiame viensėdžių kaime surašyta 60 gyventojų.
Kaip Rukaičiai tapo Rosija
Tarp atvykusiųjų į savo tėviškę iš lūpų į lūpas sklandė žodis „Rosija“, kuris žmonių sąmonėje tiek įstrigęs, kad daugeliui pakeitė Rukaičių pavadinimą. Tik nę vienas jų jau neatmena, kodėl taip vadindavę. Gaižaitiškis Jonas Gylys bando paaiškinti. Pasak jo, carinėje Rusijoje pagal rekrutų prevolę į kariuomenę vyrai buvo imami 25-eriems metams. Grįžusieji įsikūrę Rukaičių kaime labai gerai kalbėję rusiškai, tad ir vėliau, jau kartoms keičiantis „ prilipo“ ir išliko pavadinimas Rosija.
Istorijų tą vakarą netrūko – ir linksmų, ir liūdnų. Prie skulptūrų Ročkių ir Rukaičių kaimams, pašventinių Žagarės ir Žukančių parapijų klebono Andriaus Valčiuko, degė žvakelės, švietė gėlių žiedai. Visus sveikino Skaistgirio ir Gaižaičių seniūnė Virginija Kaikarienė, koncertavo kapela „Mingė“ iš Klaipėdos.
Šį renginį, kuris yra vienas iš Juodeikių – mažosios Lietuvos kultūros sostinės programos sudedamųjų dalių, organizavo Gaižaičių ir Juodeikių kaimų bendruomenės, Žagarės kultūros centras, Gaižaičių seniūnija. Gaižaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Laima Petkauskienė dėkojo projekto sumanytojai ir rengėjai Stanislavai Andrulaitienei, jai padėjusiai Renaldai Giedraitienei, savo darbais prisidėjusiems Romui Miliešiui su komanda, medžiotojams, virusiems gardų guliašą, kultūros darbuotojams. Ji taip pat pasveikino varduvininkius Antanus.
