Naujausios
Trys sielos reiškiančios tris mūzas
„Matyt, aš turiu tris sielas. Pirmoji nori juoktis ir šypsotis – tada kuriu satyrą. Antroji nori verkti – tada rašau eilėraščius. Trečioji trokšta mąstyti – tuomet imuosi prozos“, – apie universalią kūrybą šmaikštavo Jadvyga Tautkevičiūtė- Šimkienė, pristatydama vienuoliktąją ir dvyliktąją savo knygas.
Anot kūrėjos, žmogus nėra vientisa būtybė, todėl ir jo saviraiška nėra vientisa. Tai, ką rašai, priklauso nuo tos dienos nuotaikos. Ir apskritai kūrybos procesas tarsi upė – su potvyniais ir atoslūgiais. „Kartais nieko neparašau ištisą mėnesį arba net kelis mėnesius. Bet ateina metas, kai užsivedu. Tada rašau, rašau ir negaliu sustoti. Lyrinius eilrėraščius keičia satyra, satyrines eiles keičia proza“ – kūrybos subtilybėmis su jai būdinga autoironija dalijasi Jadvyga.
Vienuoliktojoje jos knygoje „Ir čia, ir ten“ publikuojami eilėraščiai. Juose kūrėjos požiūris į gyvenimą, į „dienas išėjusias iš proto“, metus, besiritančius nuo bėgių, vaiko ir motinos ašarą, meilę Dievui ir meilę žmogui.
Kaip rašoma knygos anotacijoje, kūrėja kelia amžinuosius būties klausimus, į kuriuos bando atsakyti žmogaus širdis. Ji ieško gyvenimo prasmės, meilės, mirties, tikėjimo apraiškų, Dievo buvimo liudijimų, skaudžių netekčių, išgyvenimų paliktų randų, išėjusiųjų buvimo ženklų.
Autorei nesvetimos ir socialinės temos, žmogaus santykis su žmogumi. Domina anapusinis pasaulis. „Kas ten bus? Kur mes išeisim? Kas mūsų laukia?“
Dvyliktoji J. Tautkevičiūtės – Šimkienės knyga „Žmonės minčių dulkėse“ – tai satyrinių eilėraščių knyga. Joje publikuojama daug trumpų besirimuojančių ketureilių, kurių kūrybinę gyvybę lemia paradoksas. Pagrindinės temos žmonių tarpusavio santykiai, žalingi įpročiai, socialinės problemos, Lietuvos tuštėjimas:
„Priekalai visi paseno,
Dalgiai nebeturi darbo,
Žmonės į Europą bėga,
Dilgėlėm namus palieka.“
Prozą įkvėpė bajorės statusas
Melodingas, su rimu ir ritmu eiles mėgstanti kurti Jadvyga prieš keletą metų netikėtai tapo prozininke. Mat, archyvuose pavyko rasti dokumentus, kurie įrodė jos motinos bajorišką kilmę. Paieškos truko trejus metus. Susigrąžinusi bajorės titulą, literatė pasišovė padėti susigrąžinti titulus ir kitiems giminaičiams.
Tai įkvėpė parašyti savo giminės istoriją, kurią sudėjo į knygą „Tautkevičių giminės šaknys“. Knyga iliustruota dokumentais ir spalvingais pasakojimais apie kiekvieną atskirą giminės šaką.
Vėliau J. Tautkevičiūtė- Šimkienė nusprendė papasakoti apie savo mamos, gyvenusios Kelmės rajono Karklėnų apylinkėse, gyvenimą. Istoriją sudėjo knygon „Pokario bajorė“.
„Nors mama buvo bajoriškos kilmės, bet gyvenome kaip paskutiniai skurdžiai. Tėvas žuvo. Mama liko viena su vaikais. Sukosi kaip išmanydama, kad bent išmaitintų šeimyną, – vaikystės prisiminimais dalijosi knygos autorė. – Neturėjome namų. Apsistodavome skurdžiose trobose, išdaužytais langais. Mama sutvirtindavo stiklus pagaliukais, kad nesušaltume. Nieko neturėjome. Visas mūsų turtas tilpdavo į vieną vežimą. Taip ir keliavome iš vienos vietos į kitą.“
Ponia Jadvyga sako labai mylėjusi savo mamą. Tie skaudūs jos visai ne bajoriško gyvenimo prisiminimai skaudėjo tol, kol nesudėjo jų į knygą.
Dabar jau pradėta rašyti pačios Jadvygos, bajoraitės, nepažinusios bajoriško gyvenimo istorija. „Patyriau daug vargo. Daug kartų ir mirtis žvelgė į akis. Keturis kartus skendau. Keletą kartų patekau į avarijas. Bet, matyt, turiu labai pareigingus angelus sargus, kurie saugo mane nuo mirties, padeda iškęsti visus gyvenimo iššūkius. Nepaisant visko, labai myliu gyvenimą“, – savo istoriją pasakoja Jadvyga.
Nuo tapybos prie poezijos
Per kelis savo gyvenimo dešimtmečius bajoriškos kilmės Jadvyga ir pati išbandė ne visai bajoriškų darbų. Būdama jauna įsidarbino Butinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Darbas buvo įdomus, bet ne tradicinis. Tekdavo važinėti po įvairias savo rajono vietoves ir kitus rajonus. Siūlydavo fotografės paslaugą – nefotografuodavo, o išdidindavo ir pagerindavo senus portretus.
Tokių artimų žmonių portretų norėdavo daugelis. Nes kartais teturėdavo tik pasinę jau Anapilin iškeliavusių tėvų ar kitų artimųjų nuotrauką. Jadvygos misija būdavo surinkti tokias nuotraukas, parvežti jas fotografui į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą. O jis tas nuotraukėles išdidindavo, kartais pakeisdavo, pagražindavo nufotografuotų žmonių drabužius, pavyzdžiui, vyrui „užvilkdavo“ švarką arba pripiešdavo kalaraištį. Moterį papuošdavo gražesne suknele.
Tokias pagerintas, išdidintas ir įrėmintas nuotraukas Jadvyga vėl išvežiodavo klientams.
Bet ne visas išeidavo pagerinti. Labai senų, nekokybiškų nuotraukų kombinato fotografas nesiimdavo rekonstruoti.
Vieną kartą Jadvygai šovė mintis pačiai pabandyti pagerinti nekokybiškas fotografo atmestas nuotraukas. „Skalpeliu grandžiau nereikalingus drabužius, visokias detales. Pripiešiau gražesnius, išeiginius drabužius. Ir visai neblogai pavyko. Parodžiau fotografui. Tas nustebo, klausia, kas čia taip tą portretą rekonstravo. Ai, sakau, į Vilnių vežiau, „ – prisiminimais dalijasi Jadvyga.
Humoro jausmo nestokojanti Jadvyga sako, jog toks valkataujantis fotografės darbas jai patiko. Bet visko būta. Teko kartą ir policijai aiškintis, iš kur tiek grynųjų jos rankinėje, nors jie buvo gauti už nuotraukas. Galiausiai darbas pasidarė – per sunkus. Susapnuodavo, kad „gerina“ nuotraukas – išpildavo šaltas prakaitas.
Vėliau ji išbandė ir tapybos meną. Piešdavo žmonių portretus iš nuotraukų. Piešė šventųjų paveikslus. Per Šilinės atlaidus veždavo į Šiluvą. „Ten susirinkdavom visi spekuliantai. Išsinuomodavom būstą. Ir prekiaudavau tais paveikslais visas atlaidų dienas, „ – vėl šmaikščiai su autoironija pasakoja.
Buvo pradėjusi tapyti ant drobės. Buto sienas puošia jos tapyti paveikslai. Nutapė ir savo dukrų portretus.
„Paskui man šovė į galvą, kad gal esu poetė. Pradėjau eiliuoti“, – apie posūkį į literatūrą šmaikščiai kalba dvylikos knygų autorė.
Lyrikos ir muzikos pavakarys
Pristatant literatės knygas surengtas gražus, dvasingas muzikos ir lteratūros pavakarys, pripildytas minčių apie gyvenimą ir kūrybą bei pačios Jadvygos Tautkevičiūtės- Šimkienės, turinčios puikų humoro jausmą, pašmaikštavimų.
Renginį vedė Šedbarų bibliotekos vedėja Dalia Galbuogienė. Kūrybą skaitė kelmiškė bibliotekininkė Danguolė Garnienė ir pati autorė. Dainas Jadvygos Šimkienės ir kitų autorių žodžiais atliko iš Jurbarko rajono Raudonės atvykęs bardas Rimas Liorančas.
Knygų sutiktuvėse dalyvavo kelmiškiai literatūros mylėtojai, „Vieversio“ klubo nariai, būrys Šiaulių krašto bajorijos atstovų.
Nuo 2009 metų literatūrinį kelią pradėjusi šventės kaltininkė Jadvyga yra išleidusi penkias eilėraščių knygas,vieną haiku rinkinį, tris satyrinių eilėraščių ir dvi prozos knygas bei eiliuotą pasaką „Susitikimas parke“.
Už aktyvią kultūrinę veiklą Kaimo rašytojų sąjunga jai suteikė Kultūros šviesuolės vardą.
Už eilėraščių rinkinį „Saulėtekio žiedlapis“ pelnė Reginos Biržinytės premiją.
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga jai suteikė Garbės narės vardą. O šios sąjungos surengtame literatūriniame konkurse „Lygiadienio giesmė 2022“ už eilėraštį „Gyvenimui“ pripažinta laureate. 2023 metais Jadvyga tapo Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos surengto Poezijos pavasario laureate.
Du kartus jos kūryba pelnė pirmąją vietą „Prozos aruodų“ konkurse.
O Lietuvos bajorų sąjunga Jadvygą Šimkienę apdovanojo Tado Kosciuškos kryžiumi.
