Šimtas lentelių ant namų primena istoriją

Šim­tas len­te­lių ant na­mų pri­me­na is­to­ri­ją

Ža­ga­rė­je (Joniškio r.) re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos ini­cia­ty­va prieš sa­vai­tę ant na­mų pri­tvir­tin­ta šim­tas len­te­lių su įra­šais apie XIX am­žiaus pa­bai­go­je – XX am­žiaus pra­džio­je gy­ve­nu­sias žy­mias as­me­ny­bes, vie­tos ama­ti­nin­kus. Taip pri­si­me­na­ma is­to­ri­ja ir su­tei­kia­ma ga­li­my­bė sa­va­ran­kiš­kai su ja su­si­pa­žin­ti mies­to sve­čiams, tu­ris­tams bei vie­tos gy­ven­to­jams.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

In­for­ma­ci­ja dviem kal­bo­mis

Šim­tas len­te­lių pri­tvir­tin­ta prie įvai­rių bu­vu­sių vie­tos ama­ti­nin­kų, pre­ky­bi­nin­kų, gy­dy­to­jų, me­ni­nin­kų bei ki­tų Ža­ga­rė­je gy­ve­nu­sių, iš jos ki­lu­sių žy­mių as­me­ny­bių na­mų. Lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja su­tei­kia ga­li­my­bę su­ži­no­ti, kas konk­re­čio­je vie­to­je gy­ve­no, kuo ver­tė­si ar­ba ko­kia svar­bi vi­suo­me­nei ins­ti­tu­ci­ja ta­me pa­sta­te vei­kė XIX am­žiaus pa­bai­go­je – XX am­žiaus pra­džio­je.

Taip pat pa­ga­min­tos ir pri­ka­bin­tos ke­lios len­te­lės su bu­vu­siais se­nai­siais gat­vių pa­va­di­ni­mais.

„Ne­re­tai at­vyk­da­vę žmo­nės, ka­dai­se gi­mę Ža­ga­rė­je ar tu­rė­ję gi­mi­nai­čių, tei­rau­da­vo­si, kur yra vie­na ar ki­ta gat­vė. O jos pa­va­di­ni­mas jau se­niai pa­si­kei­tęs, per šimt­me­tį net po tris ke­tu­ris kar­tus, tad da­bar pa­pras­čiau su­ras­ti rei­ka­lin­gą ad­re­są", – re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sio­ji kraš­tot­var­ki­nin­kė, idė­jos ku­ra­to­rė Gied­rė Rakš­tie­nė.

Pa­sak jos, min­tis pa­ka­bin­ti len­te­les ki­lo prieš ke­le­rius me­tus, kai bu­vo iš­leis­ta kaš­to­ty­ri­nin­kės, pe­da­go­gės, Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­tės Ro­mual­dos Vait­kie­nės kny­ga „Ama­tų me­tai“ apie Ža­ga­rės ama­ti­nin­kus.

Svar­biau­sias Šiau­rės Lie­tu­vos pre­ky­bos cent­ras

Apie XVIII–XX am­žiaus Ža­ga­rės gy­ven­to­jus ama­ti­nin­kus, vers­li­nin­kus bei ki­tus žy­mius žmo­nes ir jų veik­lą ieš­ko­ta do­ku­men­tų ar­chy­vuo­se bei mu­zie­jų fon­duo­se.

At­lik­tas kraš­to­ty­ri­nis dar­bas: ap­klaus­ti vie­tos se­nie­ji gy­ven­to­jai, išei­viai iš Ža­ga­rės, su­rink­tos is­to­ri­nės nuo­trau­kos. Su­rink­ta in­for­ma­ci­ja apie be­veik 250 vie­tos ama­ti­nin­kų, vers­li­nin­kų, mies­te vei­ku­sias įstai­gas. Iš jų at­rink­ta 100 įdo­mių, svar­bių, di­de­lę įta­ką Ža­ga­rės mies­to rai­do­je at­li­ku­sių ama­ti­nin­kų, vers­li­nin­kų, švie­suo­lių, vi­suo­me­nės vei­kė­jų ir ki­tų žy­mių žmo­nių.

XVIII am­žiaus pa­bai­go­je Ža­ga­rė ta­po svar­biau­siu Šiau­rės Lie­tu­vos pre­ky­bos cent­ru, į kurį su­va­žiuo­da­vo pirk­liai ne tik iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų, bet ir iš Ru­si­jos, Len­ki­jos, Ang­li­jos ir Vo­kie­ti­jos. Mies­te vei­kė pre­ky­bos įmo­nės, alaus, vy­no ir mi­ne­ra­li­nio van­dens da­ryk­los, ga­ro, vė­jo ir mo­to­ri­niai ma­lū­nai, vil­nos, sa­gų, ga­lio­nų, ba­so­nų ir ki­tų ga­mi­nių fab­ri­kai bei ga­myk­los.

Įs­pū­din­gi skai­čiai

„1897–1899 me­tais Ža­ga­rė­je dir­bo net 820 ama­ti­nin­kų, vei­kė 171 pre­ky­bos įmo­nė, – įspū­din­gus skai­čius, ži­nant, kad šiuo me­tu šia­me mies­te gy­ve­na tik apie 1 700 žmo­nių, var­di­ja G. Rakš­tie­nė. – Šian­die­ni­nei kar­tai, sve­čiams sun­ku su­vok­ti bu­vu­sią mies­to ga­ly­bę. Su­dė­tin­ga įsi­vaiz­duo­ti, kad da­bar nie­kuo neiš­sis­ki­rian­čia­me ke­lias­de­šim­ties kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­me­ly­je XIX am­žiu­je vei­kė mo­kyk­la, ke­pyk­lė­lė, spaus­tu­vė ar kny­gy­nas.“

Pa­gal re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos pro­jek­tą, ku­rį pa­rė­mė ir Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, ge­ra­no­riš­kai tal­ki­no ža­ga­rie­čiai, bu­vo ne tik pa­ga­min­tos len­te­lės, bet ir 1000 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­tas lan­ky­to­jams skir­tas in­for­ma­ci­nis leidinys-žemėlapis.

Au­to­rės nuo­tr.

ĮVAI­RO­VĖ: Šia­me na­me ka­dai­se vei­kė fo­tos­tu­di­ja ir siu­vyk­la, ir siu­vi­mo ma­ši­nų bei ki­tų pre­kių par­duo­tu­vė, taip pat čia 1935 me­tais gi­mė ope­ros so­lis­tas Vac­lo­vas Dau­no­ras.

LAIK­RO­DŽIAI: Šia­me pa­sta­te, kuriame da­bar vei­kia gė­lių par­duo­tu­vė, o gre­ta se­niau vei­kė fo­tos­tu­di­ja, XX am­žiaus pra­džio­je Šlio­nė Os­tic­lis prekia­vo laik­ro­džia­is ir auk­so dir­bi­niais.