Naujausios
Šimtametei pavyko pabėgti nuo tremties
Šlapakių kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti šimtametė Aniceta Bakanauskaitė visą gyvenimą buvo blaivininkė. Ilgaamžei daug teko patirti: moteris su vienintele dukra net kelerius metus per „pogromus“ slapstėsi nuo Sibiro tremties, kurios pavyko išvengti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Buvusių namų trauka
Smulkutė rausvaskruostė šimtametė sutinka svečius spausdama rankas ir išlydi tankiai mindama takeliu per kiemą be lazdos. Jos dukra Janina Jonkuvienė, pas kurią mama gyvena, pasakoja, kad senolė dar neseniai sugalvodavo pėsčiomis keliauti link savo buvusių namų Gasčiūnų kaime. Artimieji sustabdydavo ir parvesdavo atgal, nes kelias – tikrai jos kojoms neįveikiamas. Bet buvusių namų trauka – begalinė.
Močiutė užaugo dabar jau ištuštėjusiame Puplesių kaime netoli Gasčiūnų kartu su broliu ir keturiomis seserimis. Jauniausia sesuo Elena, dabar jau 99-erių metų, gyvena Panevėžyje. Kitų nebėra gyvų.
Slapstėsi nuo vežimų į Sibirą
Kadangi tėvai valdė žemės, jų visa giminė buvo įtraukta į išvežamų į Sibirą sąrašus.
Brolis Teofilis, Pavasarininkų draugijos narys, buvo išgabentas pirmas ir iš Sibiro nebegrįžo. Vėliau išvežti ir kiti šeimos nariai.
Su mama ir maža dukrele Janina gyvenusi Aniceta Bakanauskaitė Sibiro gulagų išvengė per kaimynų, pažįstamų draugiškumą.
Būdavo, naktį kas pabeldžia į langą ir informuoja, kad organizuojamas vežimas. Pasičiupusi dukrelę ji su mama išskubėdavo per miškelį slėptis pas pažįstamus.
„Mano mama buvo „svetauna“, su daug kuo bendraudavo, tad atsirasdavo geradarių, priglausdavusių, paslėpdavusių kelioms dienoms ar net savaitei, kol vežimų vajus nurimdavo“,– pasakoja šimtametės dukra J. Jonkuvienė.
O iš kaimo ir aplink jį išvežtų buvo daug: Vladas Pilipuitis, Jonas Stripeikis su šeimomis, Šlančiauskai, Jurgeliai ir kiti.
Grįžusios namo moterys rasdavo išlaužtas duris, namus apverstus aukštyn kojomis. Enkėvėdistai, neradę ieškomų asmenų, išplėšdavo, pavogdavo tai, kas jiems atrodė naudinga. Taip iškeliavo gausybė Anicetos Bakanauskaitės austų drobių, rankšluosčių, apklotų.
Nevartojo alkoholio
Po karo pradėta varyti į kolūkius. Ten iškeliavo ir Aniceta. Dirbo laukininkystėje, kurį laiką plušėjo ir fermoje. Iš tų laikų įstrigo, kad žmonės pradėjo dažnai išgėrinėti. Moteris stebėjosi: kaip gali būti, kad tokią didelę techniką kaimo laukuose traktorininkas ar kombainininkas palieka, o paskui pats nebeatsimena, kurioje vietoje.
A. Bakanauskaitė visą gyvenimą nevartojo alkoholio. Pasak dukros, gal per gyvenimą ir bus stiklinę alaus išgėrusi. Šimtmečio sulaukusi ji taip pat tik rankose „pašildė šampano fužierių“.
Pokario skanėstas
Maisto pokariu trūko, mažai mokėjo už darbadienius. Šimtametės dukra Janina pasakoja, kad didžiausias skanėstas būdavusios pačių surinktos žemuogėlės, sutrintos su bičiulių duotu žiupsneliu cukraus ir pienu.
„Pamenu, kaip į tyrelę merkdavome iš audimo staklių skietų išimtas plokšteles ir nuo jų, kaip nuo šaukštų, laižydavome. Tam, kad pailgintume malonų procesą, nes šaukštais kabinant nebūtume nė skonio pajutę,“ – pasakoja J. Jonkuvienė.
Staklėse mama jau nebesėdėjo, nebuvo laiko.
80-metė įveisė sodą
A. Bakanauskaitė daug kuo gyvenime domėjosi. Giedojo Gasčiūnų bažnyčios chore.
Dar būdama 80-metė Gasčiūnuose savo rankomis susinešė, susivežė ir pasodino slyvų, kriaušaičių,obelaičių. Dabar ten jų rudenį pilna prikritę, nebespėja dukra surinkti, nes ir savo namuose Šlapakiuose sodas nemenkas.
Pastaruoju metu senolė jau silpnokos sveikatos. Mėgsta daugiau pamiegoti – kartais nuo 7 vakaro iki 7 ryto. Retkarčiais prisėda prie televizoriaus vaizdų pažiūrėti, nes silpnai tegirdi.
Autorės nuotr.
PRIEŽIŪRA: Šimtametę Anicetą Bakanauskaitę jau daug metų prižiūri dukra Janina Jonkuvienė.
BLAIVININKĖ: Šlapakių kaime gyvenanti šimtametė Aniceta Bakanauskaitė visą gyvenimą buvo blaivininkė.