Šimtametė už likimą dėkoja Dievui

Šimtametė už likimą dėkoja Dievui

Šim­ta­me­tė už li­ki­mą dė­ko­ja Die­vui

Ža­ga­rie­tei Ju­ze­fai La­pins­kie­nei spa­lio 15 die­ną su­ka­ko šim­tas me­tų. Ži­no­ma vie­tos au­dė­ja, su švie­saus at­mi­ni­mo vy­ru An­ta­nu išau­gi­nu­si ke­tu­ris vai­kus, du kar­tus per ste­buk­lą iš­ven­gu­si trem­ties sa­ko už vis­ką esan­ti dė­kin­ga Die­vui.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Au­dė­jos dar­bai – baž­ny­čiai

Ju­ze­fos La­pins­kie­nės šim­to me­tų su­kak­tis iš­kil­min­gai pa­mi­nė­ta Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čio­je, ku­riai ži­no­ma vie­tos gra­žia­dar­bė ka­dai­se do­va­no­jo sa­vo ran­ko­mis aus­tą ap­klo­tą su ąžuo­lo la­pais sa­kyk­lai pa­puoš­ti. Ku­ni­go ir poe­to Jo­no Mačiulio–Maironio pa­veiks­las – taip pat au­dė­jos kū­ri­nys – ir­gi pa­skir­tas Se­no­sios Ža­ga­rės šven­to­vei.

Kū­ry­bin­gos ir darbš­čios mo­ters aus­ti ca­lū­nai (ki­li­mė­liai, per mi­šias de­da­mi prie mi­ru­siojo kars­to – aut. pa­st.) sau­go­mi Ža­ga­rės, Juo­dei­kių, Skaist­gi­rio, Bai­so­ga­los (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) baž­ny­čio­se. Pa­ti au­dė­ja pa­me­na do­va­no­ju­si šven­to­vėms iš vi­so še­šis ki­li­mė­lius.

J. La­pins­kie­nės kū­ri­niai bu­vo de­monst­ruo­ja­mi baž­ny­čio­je skaid­rė­mis, apie juos pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja Al­ma Kan­čels­kie­nė, jos va­do­vau­ja­mas mo­ki­nys Lu­kas Ra­ma­šaus­kas prieš ke­le­rius me­tus su­rin­ko me­džia­gą apie au­dė­ją ir pa­ra­šė dar­bą.

O kiek aus­ta užuo­lai­dų, stal­tie­sių, lo­vų už­tie­sa­lų, rankš­luos­čių. Kur dar dai­lus pa­veiks­las su jo­jan­čiu Vy­čiu, Vil­niaus Šv. Onos baž­ny­čios at­vaiz­du, vė­lia­va vie­tos mo­kyk­lai.

Tik su­lau­ku­si 95-erių me­tų au­dė­ja su­pra­to jau ne­be­ga­lin­ti akių var­gin­ti, nors ant stak­lių, iš­ke­lia­vu­sių į ki­tus na­mus Kau­ne, dar li­ko už­mes­ti siū­lai ir ne­baig­tas dar­bas.

„Ieš­ko­siu jau­nos au­dė­jos, kad už­baig­tų“, – tar­si juo­kau­da­mas, o tar­si ir rim­tai pa­ža­da Ju­ze­fa La­pins­kie­nė.

Au­di­mo stak­les, dve­jas per gy­ve­ni­mą, jai pa­ga­mi­no švie­saus at­mi­ni­mo vy­ras, na­gin­gas ak­mens meist­ras An­ta­nas La­pins­kas. Pir­mo­sios bu­vu­sios sun­kes­nės, ma­sy­vios. Ant­ros pa­vy­ko leng­ves­nės ir pa­to­ges­nės.

Šim­to me­tų su­lau­ku­si ža­ga­rie­tė vi­są gy­ve­ni­mą mė­go rank­dar­bius. Ne tik au­dė, bet ir dai­liai siu­vi­nė­jo.

Dė­kin­ga Die­vui

Su­kak­tu­vi­nin­kė at­vi­rau­ja nie­ka­da ne­si­ti­kė­ju­si su­lauk­ti šimt­me­čio. Jo­kio ste­buk­lin­go re­cep­to ne­tu­ri: kiek pa­jė­gia, ju­da, klau­so­si ra­di­jo, kad ne­nu­tol­tų nuo pa­sau­lio ir ži­no­tų, kas ja­me de­da­si, val­go pa­pras­tą mais­tą. Svei­ka­ta ne­si­skun­džia, tik nu­si­lpęs re­gė­ji­mas.

Gar­baus am­žiaus mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si: pa­dė­jęs Die­vas. Juk net du kar­tus iš­ven­gė trem­ties, nors šei­ma bu­vo pa­smerk­ta. Pir­mas sy­kis bu­vo apie 1948-uo­sius. Vy­ras, su­ži­no­jęs apie ve­ži­mus, slaps­tė­si, o Ju­ze­fa su vai­kais tuo me­tu ap­si­sto­jo gim­ta­ja­me Do­mei­kių kai­me. At­vy­kus sau­gu­mie­čiams, mo­te­ris spė­jo per lan­gą iš­leis­ti vai­kus, pri­sa­kiu­si bėg­ti pas pa­ti­ki­mus žmo­nes.

„Bu­vau gal ket­ve­rių ar pen­ke­rių me­tu­kų. Bė­gant ba­lu­tė­se traš­kė­jo le­du­kas“, – nuo­tru­pas iš tų įvy­kių pa­me­na duk­ra Ro­ma.

Pa­ti J. La­pins­kie­nė drą­siai priė­mė li­ki­mo iš­šū­kį: su­si­kro­vė mai­šus ir iš­va­žia­vo. Jo­niš­ky­je ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je su ki­tais pa­smerk­tai­siais bu­vo įgrūs­ta į gy­vu­li­nį va­go­ną. Ta­čiau pa­sku­ti­nę aki­mir­ką du­rys at­si­da­rė ir mo­te­ris, tie­siai prie­šais ją sto­vint trims gink­luo­tiems ka­rei­viams, su­ge­bė­jo praei­ti tar­si ne­ma­to­ma. „Kaip ki­taip tai pa­va­din­ti, jei ne Die­vo ap­vaiz­da?..“ – klau­sia da­bar šim­ta­me­tė.

Tą­kart ji nu­sku­bė­jo į Jo­niš­kio baž­ny­čią pa­si­mels­ti. Iš ten į sa­vo na­mus par­si­ve­dė ge­ra mo­te­ris, ku­ri pra­lai­kė tris pa­ras. Vė­liau dar sa­vai­tę slaps­tė­si Lin­ku­vo­je.

Ant­rą kar­tą jau ve­žė iš Ža­ga­rės. Ju­ze­fą su An­ta­nu suė­mė sau­gu­mas, o pa­bė­gu­sius vai­kus pri­glau­dė pa­žįs­ta­mi žmo­nės Lat­vi­jo­je. Po sa­vai­tės pa­leis­ti tė­vai par­vy­ko na­mo.

Užau­gi­no te­tos šei­ma

J. La­pins­kie­nė kol ga­lė­jo, kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ėjo į baž­ny­čią. Ir taip – nuo ma­žų die­nų. Iš Do­mei­kių kai­mo pės­čio­mis sku­bė­da­vo į Skaist­gi­rio ar­ba net į Ža­ga­rės šven­to­vę, kur per miš­ke­lį, pa­gal suar­tų lau­kų va­gas nu­pė­din­da­vo sep­ty­nis ki­lo­met­rus. Tė­vai įdė­da­vo mais­to lauk­ne­šė­lį ir iš­leis­da­vo net dviems die­noms, nes po at­lai­dų jau ne­bū­tų spė­ju­si iki tam­sos su­grįž­ti. Per­nak­vo­da­vo pas pa­žįs­ta­mus.

Ju­ze­fa La­pins­kie­nė da­bar at­vi­ra: Do­mei­kių kai­me ją užau­gi­no ūki­nin­kų te­tos Ju­li­ja­nos ir Alek­sand­ro Rips­kių šei­ma. Ju­li­ja­na ne­tu­rė­jo vai­kų ir su­si­ta­rė su se­se­ri­mi Zu­za­na jos duk­rą pa­siim­ti. Ta­čiau nie­ka­da to kai­mo žmo­nėms neatsk­lei­dė, sa­ky­da­vo, kad pri­glau­dė ras­ti­nu­kę.

Įtė­viai Ju­ze­fą my­lė­jo kaip sa­vo vai­ką. Iš pra­džių mer­gai­tė lan­kė Ža­dei­kių pra­di­nę mo­kyk­lą, pri­klau­sė ūki­nin­kų bū­re­liui. Vė­liau ji moks­lus tę­sė Va­la­kuo­se, kur sa­vo na­muo­se ag­ro­no­mas bu­vo įkū­ręs že­mės ūkio mo­kyk­lą. Mer­gai­tė ten mo­kė­si kon­di­te­ri­jos, ku­li­na­ri­jos. O dar vė­liau, jau Ža­ga­rė­je, Ju­ze­fa lan­kė siu­vi­mo kur­sus. Įtė­viai ne­pa­gai­lė­jo pi­ni­gų ir nu­pir­ko iš Vo­kie­ti­jos par­siųs­tą „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­ną.

Su­si­pa­ži­no ves­tu­vė­se

Su vy­ru An­ta­nu Ju­ze­fa su­si­pa­ži­no gi­mi­nių ves­tu­vė­se. Kol jis tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, su­si­ra­ši­nė­jo laiš­kais. Maž­daug po me­tų drau­gys­tės su­si­tuo­kė. Per šven­tes – Tris ka­ra­lius. Nuo­ta­ka vil­kė­jo kre­mi­nės spal­vos klio­ši­ne su­kne­le, pa­siū­ta iš šil­ko me­džia­gos su įspaus­tais rū­tos ša­ke­lių raš­tais. Jau­ni­kis prie al­to­riaus Skaist­gi­rio baž­ny­čio­je ėjo juo­du kos­tiu­mu. Bu­vo gra­ži gy­ve­ni­mo šven­tė. Ju­ze­fa La­pins­kie­nė gai­li­si, kad ne­bu­vę pa­kvies­ta tą­kart fo­tog­ra­fo, tad vaiz­dai iš­li­ko tik at­min­ty­je.

Su vy­ru iki jo mir­ties po­ra dar­niai iš­gy­ve­no 61-erius me­tus. Su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų ir sū­naus: Liu­dos, Ro­mos, Ire­nos ir Re­mi­gi­jaus. Į gy­ve­ni­mą išė­jo še­ši anū­kai, au­ga aš­tuo­ni proa­nū­kiai. Vy­riau­sio­ji Mo­ni­ka – jau 28-erių, o ma­žie­ji Mig­lė ir Ry­tis – ket­ve­rių me­tų. Da­bar šim­ta­me­te ma­ma rū­pi­na­si duk­ra Ro­ma.

Gra­žus ar­ti­mų­jų bū­rys sek­ma­die­nį su­si­bū­rė apie ma­mą, mo­čiu­tę, pro­mo­čiu­tę. Baž­ny­čio­je už il­gaam­žę au­ko­tos mi­šios, ją svei­ki­no bi­čiu­liai, bend­ra­min­čiai.

Šim­ta­me­tė au­dė­ja Ju­ze­fa La­pins­kie­nė už sa­vo gy­ve­ni­mą dė­ko­ja Die­vui.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ju­ze­fa gai­li­si, kad per ves­tu­ves ne­bu­vo fo­tog­ra­fo, tad iš­li­ko tik ši su vy­ru An­ta­nu da­ry­ta su­ža­dė­tu­vių nuo­trau­ka.

Eri­kos ŠI­VIC­KAI­TĖS nuo­tr.

Pir­ma­die­nį (10 16) šim­ta­me­tę Ju­ze­fą La­pins­kie­nę pa­svei­ki­no ir ra­jo­no me­ras Ge­di­mi­nas Če­pu­lis.

Au­to­rės nuo­tr.

Ju­ze­fa La­pins­kie­nė sa­vo šimt­me­čio die­ną baž­ny­čio­je iš­klau­sė dau­gy­bės svei­ki­ni­mų.

Ju­ze­fos La­pins­kie­nės aus­tas šv. Onos baž­ny­čios at­vaiz­das.

Šim­ta­me­tę glo­bo­ja jos duk­ra Ro­ma.