Naujausios
Šimtametė stengėsi gyventi sveikai
Joniškyje gyvenanti Elena Zuokienė Vasario 16-ąją pasitiko 100 metų sukaktį. Sūnaus prižiūrima senolė daugiausia laiko praleidžia melsdamasi ir vartydama žurnalus. Nuo jaunystės ji stengėsi gyventi sveikai: daug judėjo, dirbo fiziškai, gerdavo pačios rinktų žolelių arbatas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Meldžiasi ir varto žurnalus
Šimtametės Elenos Zuokienės veidas šviesus. Močiutė, įsikibusi į specialiai jai greta lovos įrengtą metalinę atramą, atsisėda ir su šypsena klausia: „Ar iš Joniškio būsite? Dabar fotografuosite?“
Siena prie lovos apkabinėta šventųjų paveikslais, kryželiais.
Šimtametę prižiūrintis sūnus 69-erių Mečislovas sako, kad mama religinga, kol vaikščiojo, bent kartą per savaitę eidavo į bažnyčią. Dabar per dienas meldžiasi gulėdama lovoje arba varto spalvotus žurnalus, kuriuose skaito antraštes, parašytas didesnėmis raidėmis.
Rinkdavo žoleles
Nuo jaunystės E. Zuokienė stengėsi gyventi sveikai. Jos mama buvo Estijoje baigusi akušerės mokslus, nusimanė, kaip sveikatą prižiūrėti.
Šimtametė reguliariai maitindavosi, rinko žoleles ir gerdavo arbatas. Visą laiką domėjosi medicina, gydymo būdais, skaitydavo straipsnius šiomis temomis.
Sūnus Mečislovas mamai gamina lengvą maistą: dažniausiai patiekalus iš varškės, išverda pieniškos sriubos, paruošia skrudintų su sviestu skrebučių su kiaušiniais, šaldytų braškių, mėlynių su cukrumi. Močiutė mielai geria kinrožių arbatą su medumi.
Medaus stiklainis visą laiką padėtas ant stalelio prie senolės lovos. Sūnus Mečislovas laiko bičių, tad šio gardėsio visada namuose yra. Sako, per metus šeima suvartoja apie tris kibirus medaus.
Perėmė tėvų ūkį
Abu senolės tėvai buvo kilę iš ūkininkų šeimų. Tėvo Liudviko artimieji buvo išvežti į Sibirą, jam vienam pavyko išvengti šios lemties. Mama Pirmojo pasaulinio karo metais taip pat gyveno Rusijoje prie Smolensko, tik ne ištremta, bet išsikėlusi savo noru.
Elenai, vyriausiai iš trijų vaikų, pagal tradicijas buvo numatyta perduoti ūkį. Tad ji, baigusi Belvederio žemės ūkio mokyklą, grįžo į Višeikių kaimą (Pakruojo rajonas).
Kitiems vaikams, jaunesniems, teko galimybė daugiau mokytis. Brolis Vytautas studijavo teisę ir pasakodavo, kad jam dėstęs pats Mykolas Romeris. Sesuo Emilija studijavo mokytojų seminarijoje, o po karo baigė akušeriją, kaip ir jos mama.
Po Antrojo pasaulinio karo, susikūrus kolūkiams, Elena Zuokienė dirbo apskaitininke, vėliau – karvių melžėja, lauko darbininke. Jos vyras remontuodavo techniką, dirbo kalviu.
Išėję į pensiją Zuokai nusipirko namą Joniškyje. Dabartiniame name ramioje Adomo Varno gatvėje E. Zuokienė gyvena jau apie 20 metų.
Senolė labai kantri
Pasak sūnaus Mečislovo, nors senolė jau penkerius metus beveik nevaikšto, ji nesiskundžia skausmais, yra labai kantri. Didžiausia problema, kad viena akimi beveik nemato ir prastai girdi. Tačiau močiutė mėgsta lankytojus, nori bendrauti, džiaugiasi, kai atvažiuoja giminės.
Ilgaamžę savo apsilankymais kartais pradžiugina teisę studijuojanti anūkė Rūta ir šiuo metu skėmingai Anglijoje saugos firmoje dirbantis anūkas Saulius.
Autorės nuotr.
JUBILIATĖ: Lovoje gulinti šimtametė Elena Zuokienė daug meldžiasi arba varto žurnalus.