Šimtametė nepamiršta dainų

Šim­ta­me­tė ne­pa­mirš­ta dai­nų

Kriu­kų mies­te­ly­je (Jo­niš­kio r.) gy­ve­nan­čiai Emi­li­jai Ka­zi­liū­nie­nei ko­vo 16 die­ną su­ka­ko 100 me­tų – ly­giai tiek, kiek at­kur­tai Lie­tu­vos vals­ty­bei. Po­ka­riu at­plėš­ta nuo vy­ro, ku­riam dėl pa­lan­ku­mo sme­to­ni­nei Lie­tu­vai bu­vo skir­ti 25-eri me­tai la­ge­rio, ir li­ku­si su dviem vai­kais šian­dien il­gaam­žė sa­ko, kad gy­ve­ni­mas bu­vo su­dė­tin­gas. Ta­čiau ji nie­ka­da ne­pa­mir­šo dai­nų, ku­rios ta­po pa­guo­da.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Krikš­ti­jo du kar­tus

100 me­tų su­lau­ku­si Emi­li­ja Ka­zi­liū­nie­nė gi­mė Val­mie­ros ra­jo­ne Smil­te­nės mies­te­ly­je Lat­vi­jo­je. Pir­mo­jo Pa­sau­li­nio ka­ro aud­rų blaš­ko­mi jos tė­ve­liai su­si­pa­ži­no gin­da­mi Dau­no­ra­vos dva­ri­nin­kų kar­vių ban­das į Psko­vo gu­ber­ni­ją. Vie­nas ki­tam į akį kri­tę lie­tu­viai su­si­tuo­kė Ru­si­jo­je, Sankt Pe­ter­bur­ge, sve­ti­ma­me kraš­te ce­re­mo­ni­jai liu­di­nin­kais pa­kvie­tę du jū­rei­vius tie­siog iš gat­vės.

Lat­vi­jo­je 1918 me­tais ko­vo 16 die­ną su­si­lau­kė sa­vo vie­nin­te­lio vai­ko – duk­ros Emi­li­jos. Pak­rikš­ty­tą pro­tes­tan­tų baž­ny­čio­je, į gim­tą kraš­tą ją par­si­ve­žė pa­gul­dy­tą kai­li­nių ran­ko­vė­je.

Lie­tu­vo­je pa­krikš­ti­jo ant­rą kar­tą, jau pa­gal ka­ta­li­kų apei­gas. Tad šim­ta­me­tė se­no­lė da­bar juo­kau­ja ga­vu­si dvi­gu­bą ap­sau­gą gy­ve­ni­me, kad to­kio am­žiaus su­lau­kė.

Bu­vo silp­nos svei­ka­tos

Jau­na šei­ma, ne­tu­rė­da­ma būs­to, glau­dė­si pas žmo­nes Žan­da­gių, Dva­re­liš­kių, Bi­kai­čių, Al­ber­tiš­kio kai­muo­se. Kai pa­ga­liau tė­vas ga­vo val­diš­ką sar­go dar­bą Kriu­kuo­se, vals­čiaus pa­sta­te jiems su­tei­kė kam­ba­rė­lį gy­ven­ti. Ma­ma skalb­da­vo tur­tin­ges­nėms šei­moms skal­bi­nius, mo­ky­to­jams ga­mi­no val­gį, o ma­žo­ji Emi­li­ja ne­šio­jo te­leg­ra­mas.

Iš sa­vo kruopš­taus dar­bo tė­vai il­gai­niui pra­si­gy­ve­no ir nu­si­pir­ko 5,5 hek­ta­ro že­mės But­kū­nų kai­me, kur 1938 me­tais pa­si­sta­tė na­mą, įvei­sė so­dą.

Emi­li­ja ne­bu­vo la­bai stip­rios svei­ka­tos, ke­lis kar­tus sun­kai sir­go, o bū­da­ma vos 20 me­tų ga­vo Li­go­nių pa­te­pi­mo sak­ra­men­tą, ta­čiau po to jau­nos mer­gi­nos svei­ka­ta pa­si­tai­sė.

Vy­rą at­plė­šė nuo šei­mos

Net­ru­kus vien­tur­tę duk­rą tė­vai iš­lei­do už Kriu­kų par­duo­tu­vės ve­dė­jo Vla­do Ka­zi­liū­no. Po­ra no­rė­jo tuok­tis dar apie 1940-uo­sius, jau­ni­kis nu­pir­ko bal­tą me­džia­gą sa­vo bū­si­mos žmo­nos su­kne­lei. Ta­čiau užė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir jųd­vie­jų šven­tę te­ko ati­dė­ti. Po ka­ro ne­be links­my­bės gal­vo­je bu­vo, tad su­si­tuo­kė be bal­tos su­kne­lės, vil­kė­jo tam­siai mė­ly­ną. Ir ne­nu­si­fo­tog­ra­fa­vo, tad vaiz­das li­kęs tik at­min­ty­je.

Po ka­ro pra­dė­jo va­ry­ti į kol­cho­zus, ne­be­li­ko nei sa­vos že­mės, nei pa­dar­gų. Ji su vy­ru Vla­du su­si­lau­kė pir­mų­jų sū­nų – Ze­no­no ir Rai­mun­do, o ta­da šei­mą už­klu­po žiau­rus iš­ban­dy­mas. Vy­ras, pri­jau­tęs A. Sme­to­nos Lie­tu­vai, so­vie­tų val­džios bu­vo ap­kal­tin­tas tė­vy­nės iš­da­vi­mu ir nu­teis­tas 25 me­tams ka­tor­gos. Lai­mei, jam te­ko iš­bū­ti tik pen­ke­rius me­tus, nes mi­rė Jo­si­fas Sta­li­nas ir dau­ge­lis ka­li­nių bei trem­ti­nių bu­vo rea­bi­li­tuo­ti, jiems leis­ta grįž­ti į sa­vo kraš­tą.

„Bu­vo ne­pap­ras­tai sun­ku vie­nai su dviem ma­žais sū­ne­liais. Jau­čiau ir nuo­skau­dą tė­vui, ku­ris, anks­ti mi­rus ma­mai, ve­dė me­tais už ma­ne jau­nes­nę mo­te­rį, rū­pi­no­si jos ma­žais vai­kais, ne ma­no. Ta­čiau, kai jis mi­rė, lai­do­jau aš, ne žmo­na“, – pa­sa­ko­ja šim­ta­me­tė.

Šei­mai vėl su­si­ti­kus ne­tru­kus gi­mė dar du vai­kai – Re­gi­na ir Vla­das. Emi­li­ja dir­bo ko­lū­kio lau­ko dar­bi­nin­ke. Kai tvar­ky­da­vo nuim­tus run­ke­lius, pei­lio ge­lež­tę „su­drož­da­vo“ – tiek jų tek­da­vo su­do­ro­ti. Pa­pil­do­mai pi­ni­gų pri­si­dur­da­vo vež­da­ma kiau­ši­nius par­duo­ti į Ry­gą. Ne­re­tai nuo Elė­jos tek­da­vo grįž­ti pės­čio­mis, nes trans­por­to ne­bu­vo.

Gel­bė­jo žy­dą

Emi­li­ja Ka­zi­liū­nie­nė pa­sa­ko­ja, kad jos vy­ras gy­vy­be ri­zi­ka­vo, kai užė­jus vo­kie­čiams, gel­bė­jo žy­dą Jan­ke­lį Ko­ga­ną, ku­ris kar­tu par­da­vė­ju dir­bo to­je pa­čio­je Kriu­kų par­duo­tu­vė­je.

„Kriu­kuo­se anuo­met gy­ve­no ne­ma­žai žy­dų tau­ty­bės žmo­nių. Vi­si kar­tu au­go, gra­žiai bend­ra­vo. Ir stai­ga – po­li­ti­ka pa­si­kei­čia: tie pa­tys žmo­nės ženk­li­na­mi gel­to­no­mis žvaigž­dė­mis, va­ro­mi į ge­tus, su jais drau­džia­ma bend­rau­ti. Mū­sų tė­vas bu­vo be ga­lo švie­sus žmo­gus, jam to­kie da­ly­kai at­ro­dė sve­ti­mi, – ma­mos pa­sa­ko­ji­mą tę­sia duk­ra Re­gi­na Dauk­šie­nė. – Tą lem­tin­gą die­ną, kai žy­dai bu­vo šau­do­mi Vil­kiau­šio miš­ke (Jo­niš­kio r.), J. Ko­ga­nui pa­vy­ko pa­spruk­ti. Jis pa­si­slė­pė grio­vy­je, o pa­skui pa­krū­mė­mis nu­bė­go iki tė­čio tė­vų, gy­ve­nu­sių Man­kū­nų kai­me. Jie lai­ki­nai pri­glau­dė. O tė­vas, ka­dan­gi pa­ts sun­kiai ver­tė­si ir ne­tu­rė­jo vie­tos, kur žmo­gų slėp­ti, su­ra­do ge­rus pa­žįs­ta­mus, ku­rie su­ti­ko Jan­ke­lį priim­ti. Jį tur­būt slaps­tė ne vie­na šei­ma. Jan­ke­lis iš­gy­ve­no ir iš­vy­ko į Iz­rae­lį. O dar prieš tai, kai tė­vą so­vie­tai ban­dė kal­tin­ti šau­džius žy­dus, jis liu­di­jo, kad at­virkš­čiai – šis žmo­gus jam pa­čiam iš­gel­bė­jo gy­vy­bę.“

Pa­mėg­tų dai­nų ne­pa­mir­šo iki šiol

Sun­kio­je gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė­je E. Ka­zi­liū­nie­nei pa­dė­jo dai­na. Se­no­lė ir da­bar me­na sa­vo mė­gia­mus An­ta­no Vie­na­žin­džio, Sa­lo­mė­jos Nė­ries bei ki­tų poe­tų ei­lė­raš­čius, ta­pu­sius dai­no­mis. Pap­ra­šy­ta mie­lai už­trau­kia „Su­diev, kviet­ke­li tu bran­giau­sias...“ ir „Die­me­džiu žy­dė­siu“.

Dai­nų mo­kė ir sa­vo anū­kus, ku­rių tu­ri 10. Anū­kė Jur­gi­ta, grį­žu­si iš Ita­li­jos, mie­lai pri­sė­da gre­ta ir se­no­lei dai­nuo­jant pri­ta­ria.

Au­ga jau ir 10 proa­nū­kių. Vi­sa gau­si šei­my­na ko­vo 16-ąją su­va­žia­vo į Kriu­kus švęs­ti gar­baus ju­bi­lie­jaus – iš Lie­tu­vos, Šve­di­jos, Ang­li­jos...

E. Ka­zi­liū­nie­nė sa­vo duk­rą Re­gi­ną, pas ku­rią gy­ve­na jau de­šimt me­tų, va­di­na an­ge­lė­liu, ku­ris ja pa­si­rū­pi­na.

Pak­laus­ta apie il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­tą, E. Ka­zi­liū­nie­nė at­sa­ko, kad rei­kia ne­tin­gė­ti ir daug dirb­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Emi­li­ja Ka­zi­liū­nie­nė, pa­pra­šy­ta pa­dai­nuo­ti, nu­si­šyp­so, ne­tru­kus už­trauks my­li­mą „Die­me­džiu žy­dė­siu“.

Štai to­kia Emi­li­ja Ka­zi­liū­nie­nė bu­vo žy­din­čio­je jau­nys­tė­je.

Šim­ta­me­tė Emi­li­ja Ka­zi­liū­nie­nė – su anū­ke Jur­gi­ta ir vie­nu iš de­šim­ties proa­nū­kių – Jo­kū­bu.

Mo­čiu­tės pa­svei­kin­ti iš Ita­li­jos grį­žo anū­kė Jur­gi­ta, ku­ri po se­ne­lio mir­ties me­tus kar­tu gy­ve­no.