Naujausios
Signataras atgulė prie paminklo Tautos kančiai atminti
Praėjusį trečiadienį Kelmės kapinėse, priešais paminklą „Tautos kančiai atminti“, amžino poilsio atgulė Kovo 11 -osios Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Seimo narys, rajono Garbės pilietis Antanas Račas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Į paskutinę kelionę lydėjo minios žmonių
Valstybinėmis laidotuvėmis rūpinosi organizacinis komitetas, vadovaujamas Andriaus Kubiliaus.
Prieš prasidedant laidotuvių ceremonijai prie bažnyčios būriavosi minios kelmiškių: inteligentų, senjorų, darbininkų, neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių. Daugeliui jų A.Račas buvo kuo nors padėjęs: labdara, kompensacine technika, galimybe padirbėti pas Vokietijos ūkininkus, prasmingomis pilietinėmis ir patriotinėmis iniciatyvomis. Jie susirinko savo geradario palydėti į paskutiniąją kelionę, nes A.Račas buvo vienintelis Kelmės rajono politikas tiek daug gero padaręs rajono žmonėms ir rajono įvaizdžiui.
Palydėti signataro į paskutinę kelionę atvyko didelis būrys bendražygių iš sostinės, tarptautinės organizacijos Tradicijoms šeimai ir nuosavybei ginti atstovų, visuomenės veikėjų.
Šv.Mišias bažnyčioje aukojo Panevėžio vyskupas emeritas J.E. Jonas Kauneckas, pabrėžęs ypatingą A.Račo kuklumą, dvasingumą, pagalbą ir geranorišką, pagarbų ryšį su Lietuvos dvasininkija. Jam padėjo Kelmės dekanas Arūnas Urbelis.
Prie kapo duobės Valstybinės laidotuvių komisijos vardu kalbėjo ir užuojautą mirusiojo šeimai pareiškė Seimo narys, velionio bendrapartietis, Tėvynės sąjungos – lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius.
Kovo 11 – osios akto signatarų vardu atsisveikinimo kalbą pasakė Stasys Malkevičius.
Kelmiškų vardu kalbėjo rajono meras Vaclovas Andrulis.
Atsisveikinti su savo draugu iš Vokietijos atvyko ir lietuvių kalba atsisveikinimo kalbą perskaitė Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje prof. dr. Volfgangas fon Štetenas, velionio dėka tapęs geru kelmiškių draugu ir rėmėju, pelnęs Kelmės rajono garbės piliečio vardą.
Eilėmis į paskutinę kelionę signatarą palydėjo Račų šeimos draugė, poetė Elena Skaudvilaitė.
Visi kalbėtojai pabrėžė, jog velionis buvo tikras savo šalies ir savo rajono patriotas, aktyvus kovotojas už laisvę, savo darbą dirbęs tyliai be pompastikos ir savireklamos, bet nuoširdžiai ir nuosekliai.
Antaną Račą atsisveikinant lydėjo ir jo garbei Kelmės miesto kapinėse saliutavo Garbės sargybos kuopos kariai. Valstybinę vėliavą, kuria buvo uždengtas velionio karstas, Seimo narys Andrius Kubilius perdavė Antano Račo našlei Jadvygai. Ceremonijai baigiantis, sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas.
Signataras amžinojo poilsio atgulė priešais medinį koplytstulpį „Tautos kančiai atminti“, kuris pastatytas jo paties iniciatyva ir skirtas tremtiniams, partizanams, visiems kovotojams už Lietuvos laisvę.
Prie šio paminklo vykdavo mitingai, stabteldavo A.Račo organizuojamų eisenų į Šiluvą dalyviai.
Suprato ir nusivylusius
Nuo Sąjūdžio pradžios nuosekliai už Lietuvos Nepriklausomybę kovojęs A.Račas apdovanotas Baltijos asamblėjos medaliu už nuopelnus organizuojant Sąjūdį ir Baltijos kelią. Už ilgametį darbą užsienio politikos srityje plėtojant Lietuvos ir Vokietijos santykius pelnė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Daug nuveikęs dėl Lietuvos neriklausomybės ir rajono žmonių gerovės, į Lietuvą atvedęs samariečius ir kitas labdaringas visuomenines organizacijas A.Račas suprato ir tuos žmones, kurie nusivylę Nepriklausomybe.
Viename iš paskutiniųjų savo interviu „Kelmės kraštui“, parėjusių metų kovo pradžioje jis sakė:
– Suprantu tuos žmones, kurie mano, jog anksčiau Lietuvoje gyventi buvo geriau. Sutinku – geriau, nes buvome jaunesni, sveikesni, džiugesni.
Bet ar tikrai dabar blogiau gyvename? Juk Kelmėje nėra kur pastatyti automobilio. Vien miesto centre „Maxima“, „Koopsas“, turgelis, kelios mažos parduotuvės. Visur pilna žmonių.
Prisimenu vienos Užvenčio moksleivės mintį. Diskutavome apie gyvenimą Lietuvai tapus nepriklausoma. „Ne gyvenimas pablogėjo, o pasikeitė mūsų poreikiai, – sakė jauna mergaitė. – Anksčiau Užventyje niekas neturėjo žoliapjovės, kiemuose nebuvo žalių vejų. Augo svogūnų lysvės, o dabar žydi gėlės.“
Natūralu, kad ne kiekvienas galime patenkinti padidėjusius poreikius. Juolab, kad žurnaluose ir televizijoje propaguojamas turtingas, tviskantis gyvenimas, malonumų siekimas, seksas. To neturintis ir nesiekiantis žmogus blogai jaučiasi, mano esąs nevisavertis.
Todėl kartais prisimenu kažkada vikaru Kelmėje dirbusio kunigo G. Kaušiaus mintį, jog Lietuvą išgelbės tik Dievas ir krikščioniškos vertybės. O archivyskupas Sigitas Tamkevičius ragino mus atsispirti neigiamoms įtakoms ir tapti tvirta mažuma.
Manau, kad nė viena partija, atėjusi į valdžią nenori, kad Lietuvos žmonėms būtų blogiau. Tačiau visos problemos kyla dėl pašlijusios dorovės ir moralės. Kiekvienoje partijoje yra ir idealistų, ir savanaudžių.
Gerovės turi siekti ne vien valdžia. Jeigu kiekvienas Lietuvos pilietis dorai atliktų savo pareigas, gyventume tikrai geriau.
Autorės nuotr.
PRASMĖ: Nepriklausomybės akto signataro Antano Račo gyvenimas buvo trumpas, bet prasmingas.
KELIONĖ: Į paskutiniąją kelionę signataro Antano Račo kūną nešė Garbės sargybos kuopos nariai.
KUKLUMAS: Valstybinių laidotuvių organizacinio komiteto pirmininkas Andrius Kubilius atsisveikinimo kalboje akcentavo velionio kuklumą ir gebėjimą tyliai nuveikti labai daug prasmingų darbų.
KANČIA: Signataras Antanas Račas amžino poilsio atgulė priešais jo paties iniciatyvą kovotojams už Lietuvos laisvę pastatytą paminklą „Tautos kančiai atminti.“