Senųjų Agailių ir Pusbaublių liepų amžių prailgino arboristai

Se­nų­jų Agai­lių ir Pus­baub­lių lie­pų am­žių prail­gi­no ar­bo­ris­tai

Kur­šė­nų kai­miš­ko­jo­je se­niū­ni­jo­je, Ge­din­čių gi­ri­nin­ki­jos Pus­baub­lių miš­ke au­gan­čios dvi vals­ty­bės sau­go­mos lie­pos, skai­čiuo­jan­čios ne vie­ną šimt­me­tį, – Agai­lių ir Pus­baub­lių var­dus ga­vo ne­to­li jų au­ga­vie­čių esan­tiems kai­mams įam­žin­ti. Agai­lių lie­pos ka­mie­no apim­tis net 4,5 met­ro, aukš­tis apie 25 met­rus, Pus­baub­lių lie­pos apim­tis – 4 met­rai, aukš­tis – apie 20 met­rų. Ti­kė­ti­na, kad kai jos dar tik au­go, ap­link miš­kų ne­bu­vo, nes pa­na­šių pa­ra­met­rų me­džių ap­lin­kui dau­giau nė­ra.

Šiuos vals­ty­bės sau­go­mus gam­tos pa­vel­do ob­jek­tus bu­vo nu­spręs­ta, pa­si­tel­kus pro­fe­sio­na­lius ar­bo­ris­tus, su­tvar­ky­ti – ap­ge­nė­ti abie­jų me­džių la­jas, pa­ge­rin­ti me­džių au­gi­mo są­ly­gas. Dar­bai bu­vo pa­ti­kė­ti Lie­tu­vos ar­bo­ris­tų aso­cia­ci­jos na­rės – bend­ro­vės „Ar­bo­vi­ta ir Ko“ spe­cia­lis­tams. Dar­bams va­do­va­vo bend­ro­vės va­do­vas, pro­fe­sio­na­lus ar­bo­ris­tas, tu­rin­tis ETW (Eu­ro­pean Tree Wor­ker) ser­ti­fi­ka­ci­ją, Re­nal­das Ži­lins­kas.

Pir­miau­sia im­ta tvar­ky­ti miš­ko tank­mė­je au­gan­ti Agai­lių lie­pa. Ap­link lie­pą bu­vo iš­kirs­ti jos po­la­jy­je ir į me­džio la­ją be­si­skver­bian­tys me­džiai bei krū­mai. At­lik­ti pie­ti­nės ir piet­va­ka­ri­nės la­jos pu­sės re­duk­ci­niai ge­nė­ji­mai. Ge­nint stam­bią­sias sau­sas ša­kas bu­vo tai­ko­ma na­tū­ra­laus lū­žio me­to­di­ka, kai da­ro­mas pjū­vis, imi­tuo­jan­tis na­tū­ra­laus lū­žio pa­vir­šių. Toks pjū­vis ne tik su­tei­kia na­tū­ra­lu­mo, ku­ris pa­gei­dau­ti­nas me­džio se­no­lio la­jos ske­le­ti­nė­je struk­tū­ro­je, bet ir yra nau­din­gas me­džio eko­sis­te­mai. Nau­do­jant spe­cia­lius su­tvir­ti­ni­mo ly­nus, bu­vo sta­bi­li­zuo­ta me­džio la­ja, di­na­mi­nė­mis jung­ti­mis su­tvir­tin­tos dvi ske­le­ti­nės lie­pos ša­kos.

Pus­baub­lių lie­pa ry­mo kir­ti­mo pa­kraš­ty­je, tad jau se­no­kai mė­gau­ja­si švie­sa. Ta­čiau jos ty­ko ki­tas pa­vo­jus – vis la­biau smar­kau­jan­tys vė­jai, ku­rie dau­ge­liui me­džių bū­na pra­žū­tin­gi. Šiai lie­pai bu­vo iš­ge­nė­tos la­jos pie­ti­nės ir šiau­ri­nės pu­sės ša­kos, re­du­kuo­tos pie­ti­nės da­lies ša­kos, iš­ly­gin­tas la­jos ba­lan­sas. Sau­soms ša­koms tai­ky­tas toks pa­ts me­to­das kaip ir Agai­lių lie­pai. Di­na­mi­ne jung­ti­mi su­tvir­tin­ta pie­ti­nė ske­le­ti­nė ša­ka, po­la­jy­je iš­kirs­ti krū­mai.

Prie abie­jų lie­pų pa­sta­ty­ti in­for­ma­ci­niai sten­dai apie me­džius se­no­lius, o prie gau­siai lan­ko­mos Agai­lių kop­ly­tė­lės bei miš­ko kvar­ta­li­nių san­kir­to­je pa­sta­ty­tos dvi in­for­ma­ci­nės ro­dyk­lės, ro­dan­čios kryp­tį link se­nų­jų lie­pų.

Pro­fe­sio­na­lių ar­bo­ris­tų dė­ka prail­gin­tas šių dvie­jų me­džių gy­va­vi­mas.

Re­nal­das ŽI­LINS­KAS, Orin­ta KA­ZĖ­NIE­NĖ

Au­to­rių nuo­tr.

lie­pos genimos1, lie­pos genimos2, lie­pos genimos3, lie­pos ge­ni­mos4

Ap­ge­nė­ti se­nų­jų lie­pų la­jas, pa­ge­rin­ti me­džių au­gi­mo są­ly­gas ėmė­si re­tos pro­fe­si­jos at­sto­vai – ar­bo­ris­tai, ku­rie dar tu­ri mo­kė­ti įval­dy­ti ir al­pi­nis­to įran­kius.