Senovės gyventojų pėdsakais

VERS­MĖS

Se­no­vės gy­ven­to­jų pėd­sa­kais

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį gru­pe­lė žy­gei­vių pa­trau­kė į ke­lio­nę, ku­rios me­tu lan­ky­tos įvai­rios is­to­ri­nės vie­tos.

Ke­lio­nė pra­si­dė­jo Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­re, kur su­si­rin­ku­sie­ji su­si­pa­ži­no su par­ke sau­go­mo­mis ver­ty­bė­mis. Iš čia sma­gus bū­rys pa­trau­kė link miš­ko mu­zie­jaus, pa­ke­liui su­sto­jo prie sto­ro­sios Ty­tu­vė­nų ši­lo pu­šies.

Nors par­ko te­ri­to­ri­ja di­de­lė, se­nų­jų miš­kų čia be­veik ne­li­kę, vi­si ap­lin­ki­niai pu­šy­nai iš­kirs­ti sta­tant lai­ki­ną­jį me­di­nį Ly­du­vė­nų ge­le­žin­ke­lio til­tą (jis vei­kė 1915-1918 me­tais, kol bu­vo ati­da­ry­tas nau­ja­sis be­to­ni­nis). Se­niau­sias par­ke ošian­tis ši­las tę­sia­si nuo Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­ro iki Gi­liaus eže­ro pa­kraš­čio.

Miš­ko mu­zie­ju­je žy­gei­viai su­si­pa­ži­no su apy­lin­kių paukš­čiais, gy­vū­nais, tau­to­dai­li­nin­kų dar­bais ir pa­trau­kė prie Gi­liaus eže­ro. Le­gen­da by­lo­ja, jog eže­ras šniokš­da­mas at­skri­do dan­gu­mi ir pliūkš­te­lė­jo ant miš­ko. Il­gai dar žmo­nės ga­lė­ję ma­ty­ti jo dug­ne sty­ran­čius me­džius.

Ty­tu­vė­nai bei jų apy­lin­kės – nuo la­bai se­nų lai­kų gy­ve­na­mos vie­tos. Ar­cheo­lo­gai tit­na­gi­nių dir­bi­nių, ku­rių am­žius ga­li siek­ti ir 10 000 me­tų, ran­da pae­že­rė­se, jų ras­ta net ka­si­nė­jant mies­te­lio aikš­tę.

Žy­gio me­tu daug kal­bė­ta apie se­ną­jį ak­mens am­žiaus lai­ko­tar­pį. Apu­šio eže­ro pa­kraš­ty­je 2015 me­tais ar­cheo­lo­gai ty­ri­nė­jo ak­mens am­žiaus gy­ven­vie­tę. Stab­te­lė­ję ke­liau­to­jai ga­lė­jo pa­čiu­pi­nė­ti tit­na­gi­nių dir­bi­nių ko­pi­jas, pa­mė­gin­ti įskel­ti ug­nį tiek se­no­vi­niu, tiek šiuo­lai­ki­niu skil­tu­vu.

Iš se­nų­jų kla­jok­lių me­džio­to­jų ran­kio­to­jų lai­kų mus pa­sie­kė įvai­riau­sių da­ly­kų bei vaiz­di­nių, daž­nai mums ne­sup­ran­ta­mų. Moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­jan­tys liau­dies dai­nas, kai ku­rias jų pri­ski­ria šiam lai­ko­tar­piui. Tra­di­ci­nės šven­tės – Ka­lė­dos, Ve­ly­kos – yra ki­lu­sios bei sa­vo sim­bo­lius at­si­ne­šė iš to­li­mo­jo laik­me­čio: el­nią de­vy­nia­ra­gį, sa­vo ra­guo­se at­ne­šan­tį sau­lę (sie­ti­nas su kla­jo­jan­čiais šiau­rės el­niais bei tuok­tu­vių – gi­mi­nės su­si­rin­ki­mų lai­ko­tar­piu), Ve­ly­ki­nį kiau­ši­nį – at­gi­mi­mo, gy­vy­bės ženk­lą. Pa­va­sa­rį, ėmus pe­rė­ti paukš­čiams, jų kiau­ši­nių ran­kio­ji­mas bu­vo tik­ra at­gai­va po žie­mos sunk­me­čio.

Ty­tu­vė­nų dvar­vie­tė, is­to­riš­kai šioms apy­lin­kėms la­bai svar­bi vie­ta, ap­sup­ta ak­mens am­žiaus pa­mink­lų. Ke­liau­to­jai pri­si­mi­nė ir ne to­kius se­nus lai­kus – dva­rų epo­chą, kil­min­guo­sius, pa­sku­ti­niuo­sius dva­ro šei­mi­nin­kus Eu­ge­ni­jų bei So­fi­ją Ro­me­rius, ku­rių gy­ve­ni­mą drums­tė bei ga­lų ga­le su­grio­vė du pa­sau­li­niai ka­rai. Iš Ty­tu­vė­nų dvar­vie­tės ke­lias vėl pa­su­ko link se­nų­jų lai­kų.

Nuo dva­ro ta­ke­lis ve­dė link du­be­nuo­to­jo To­lu­čių ak­mens, trum­pas ru­de­niš­kas lie­tu­tis at­gi­nė į Bud­rai­čius, švie­saus at­min­imo kraš­to­ty­ri­nin­ko, ra­šy­to­jo Ig­no Vir­žin­to mu­zie­jų. Jo įkur­to­je klė­te­lė­je pa­si­ti­ko jos sau­go­to­ja Jus­ti­na Vir­žin­tie­nė bei lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le be­gro­jan­tis jos gy­ve­ni­mo drau­gas. Jie abu kuo nuo­šir­džiau­siai priė­mė ke­liau­to­jus, su­so­di­no vi­sus už ne­di­de­lio, bet tur­tin­go sta­lo, vai­ši­no obuo­lių ir cu­ki­ni­jų bly­nais, ar­ba­ta, sau­sai­niais ir so­do gė­ry­bė­mis. Klė­te­lė­je sau­go­ma dau­gy­bė įvai­rių eks­po­na­tų. Bud­rai­čių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro bei jau­ni­mo mo­kyk­los pa­tal­po­se di­džio­ji da­lis I. Vir­žin­to su­rink­tos ko­lek­ci­jos.

Ke­lias į Ty­tu­vė­nus ve­dė pro Kur­šių pil­ka­pius, ku­riuo­se 2004-2006 me­tais ar­cheo­lo­gi­nius ka­si­nė­ji­mus vyk­dė ar­cheo­lo­gas, ha­bi­li­tuo­tas hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras My­ko­las Mi­chel­ber­tas. Šiuo­se II – III a. ka­puo­se ras­tas vie­nas tur­tin­giau­sių to lai­ko­tar­pio pa­lai­do­ji­mų Lie­tu­vos-Lat­vi­jos re­gio­ne – 20-25 me­tų mo­ters ka­pas, ku­ria­me kaip įka­pės bu­vo 21 me­ta­li­nis daik­tas: 20 pa­puo­ša­lų bei ge­le­ži­nė yla.

Nors šiuo me­tu at­gal su­pil­ti pil­ka­piai yra tuš­ti (vi­si ra­di­niai sau­giai gu­li mu­zie­jų sau­gyk­lo­se), ta­čiau at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie, įsi­gi­ję de­tek­to­rių, puo­la tik­rin­ti kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų – ir šiuo­se pil­ka­piuo­se ma­tė­si ke­lios kas­tu­vu pra­raus­tos duo­bu­tės. To­kia veik­la „rau­do­no­sio­se“ (pa­vel­do ob­jek­tų) zo­no­se yra bau­džia­ma pa­gal nu­sta­ty­tą tvar­ką.

Žy­gei­viai, nu­ke­lia­vę apie 13 ki­lo­met­rų ir pa­bu­vo­ję įvai­riuo­se is­to­ri­jos lai­ko­tar­piuo­se, su­grį­žo at­gal į pra­di­nį taš­ką.

Ag­nė BU­CHAI­TĖ,

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė

Ad­rien De­xet nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė Ag­nė Bu­chai­tė žy­gei­viams pa­sa­ko­jo, jog Ty­tu­vė­nai bei jų apy­lin­kės – nuo la­bai se­nų lai­kų žmo­nių gy­ve­na­mos vie­tos, ran­da­ma 10 tūks­tan­čių me­tų sie­kian­čių tit­na­gi­nių dir­bi­nių.