Senove dvelkianti grožio oazė

Senove dvelkianti grožio oazė

Joniškiečiai Loreta ir Gintautas Vilimai sodybą nuošalioje mažoje Žiemgalių gatvėje kuria jau daugiau kaip 10 metų. Grožio puoselėtojai „prisijaukino“ medį, akmenį, vandenį, kurie jungia vis naujus gėlynus, o aplinkai savitumo suteikia senoviniai rakandai, prikelti naujam gyvenimui.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Tujų ir lapuočių medelių gausa

Loretos ir Gintauto Vilimų 24 arų sodyboje į akis iš karto krenta keli akcentai – daug akmens, medžio, senų daiktų. Iš augalijos išsiskiria medeliai ir krūmai, kurių gausa bei spalvų, atspalvių įvairovė net ryškesnė už žydinčias gėles.

Prie namo supiltas alpinariumas. Jo centre tarsi nedidelis bokštelis viršūnę kelia eglutė konika, driekiasi šliaužiantis kadagys, glaudžiasi geltona karpoma tuja, bukmedžiai.

Pastarieji, apgailestauja šeimininkė, pavasarį apdegė nuo saulės spindulių, kurie ypač negailestingi, kai žemę dar dengia sniegas. Reikėjo pridengti, bet nesuskubo. Teks karpyti nurudavusias šakeles.

Prie tujų išdėlioti įvairių formų nelygūs akmenys, įkomponuotos girnapusės, įrengti šviestuvai.

Skiepytas ąžuoliukas

Toliau už namo atsiveria didžiausi vejos ir gėlynų plotai, į kuriuos rytais gerdami kavą iš antro aukšto žvelgia Loreta ir Gintautas. Šeimininkei ypač svarbus ąžuoliukas, žemyn svyrančiomis šakomis.

„Visada norėjau ąžuolo, nes jis – stiprybės simbolis, toks artimas lietuvio dvasiai. Tačiau pažįstamas gėlininkas patarė nesodinti paprasto medžio, nes jis augs labai didelis, tad pasiūlė skiepytą variantą, kuriuo esu patenkinta,“ – sako moteris.

Vejoje tarsi kokioje pasakoje vingiuoja upelis akmenuotais krantais, kurį juosta perriša medinis tiltas, o vakarais nušviečia žibintas.

Tujos, krūmai, medeliai pasodinti pagal dydį, mažesnieji – priekyje, didesni, greitai augantys – tolėliau. Todėl vienas kito neužgožia ir nekonkuruoja.

Sodas ir daržas su šiltnamiu, kuriame tarpsta ekologiškai auginamų pomidorų daigai, atskirti nuo gėlynų medine ažūrine tvorele.

Pati pamūrijo rūsį

Pagrindinė tvora jungiama iš apatinės akmens ir viršutinės medžio dalies. Iš akmenų, senų raudonų plytų sumūrytas židinys pavėsinėje, senoviškas kaimiškas rūsys, kuris tarsi kalnas iškyla daržo pakraštyje.

Loreta sako apie rūsį svajojusi ne vienerius metus. Žadėjo padėti sūnūs Eitvydas ir Aivaras. Tačiau, kaip didelė dalis tautiečių, vaikinai išvyko į užsienį. Nesulaukusi grįžtančių moteris pati jį pamūrijo. Praėjusią žiemą ten jau supylė bulves, laikė morkas, kitas dražoves, konservus. Šiemet rūsio vidų dar žada tinkuoti.

Pomėgiu gražinti aplinką joniškietė užsikrėtė nuo močiutės, kuri jai dar vaikui leisdavo sodinti gėles, kaip pačiai atrodė tinkama.

„Fantazijos turėjau nemažai. Ir dabar jos netrūksta. Esu baigusi dailės mokyklą,“ – pastebi Loreta.

Seniau moteris gėlių parsisiųsdindavo pagal katalogą. Dabar didelę dalį daigelių užaugina vyro teta Vlada Grinienė. Įvairius krūmus, medelius šeima dažniausiai perka Joniškio turguje, Žemės ūkio mokykloje rudenį ir pavasarį vykstančiose mugėse, kuriose siūlomų augalų įvairovė juos tenkina.

Dar 2000-aisiais metais naujakurių Loretos ir Gintauto Vilimų sodyba Joniškio mieste buvo pripažinta viena iš gražiausių, skirta antra vieta. O šiais metais vieno sodininkų, gėlininkų mėgiamo žurnalo skelbtame konkurse jie laimėjo prizą ir nominaciją „Gyvenimo versmės sodyba“.

Akmenimis, medžiu, gėlėmis šeima papuošė ir savo turimos parduotuvės Kriukų miestelyje aplinką.

Seni daiktai

Loreta Vilimienė sako tiesiog įsimylėjusi senovinius buities daiktus, baldus. Todėl pagal savo įsivaizdavimą ji kūrė ir namų interjerą, kuriame persipynė dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje gauti minkšti baldai iš Vokietijos, vėliau įgytos senovinė komoda, sekcija, medinė mamos dovanota indėną primenanti skulptūrėlė, „sapnų gaudyklė“ – specialus apvalios formos, plunksnomis puoštas kūrinys, kuris amerikos indėnų tikėjimu, privilioja gerus ir nubaido blogus sapnus.

Seniems daiktams vietos atsiranda ir lauko pavėsinėje. Čia padėti keli verpimo rateliai, medinis ratas, molinis ąsotis įterptas tarp gėlių, kabo sovietinių laikų pionieriškas trimitas, o nedidelė gelda tapo lempos gaubtu.

Pomėgiu „senienoms“ moteris užkrėtė ir sutuoktinį. Tad dirbdamas (Gintautas savo technika talkina ūkininkams) jis žmonių paklausinėja, gal turi kokių senų rakandų, pasiteirauja, ar galėtų parsigabenti laukuose išverstus akmenis. Sodyba vis pildosi.

Namuose rasi ir dvi vokiškas „Singer“ siuvimo mašinas. Viena stovi ūkio pastate įrengtame poilsio kambaryje, kita – garbingai įkurdinta gyvenamojo namo antrajame aukšte. Nors „Singer“ mašina paveldėta dar iš prosenelio, kadaise dirbusio siuvėju, ji veikia iki šių dienų.

Surado senelio kapą Anglijoje

O štai Loretos senelis Jonas Kavoliūnas kadaise emigravo į Angliją. Kol ji buvo maža, pamena iš senelio gaudavusi atvirukų su sveikinimais, laiškų ateidavo tėvui Alvydui.

Senelis mirė, kai Loretai buvo 14 metų, ir moteris niekada nesitikėjo vaikščiosianti jo pramintais keliais. Bet stebuklų būna...

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo į Londoną pajudėjus pirmajai emigrantų bangai, į Angliją išvyko Loretos teta. Vėliau pasikvietė sūnus. O praėjusiais metais į svečią šalį nukeliavo ir Loreta. Kadangi dar turėjo išlikusius senelio laiškus su adresais, šeima nuvyko į miesto, kur jis gyveno, kapines ir ten surado kapą.

„Pastatytas paminklas, aplink nupjauta žolė, tvarkinga. Nustebino, kad pamatėme prie paminkų kai kur priklijuotus vokelius. Pasirodo, žmonės palieka sveikinimus įvairiomis progomis. Su mirusiais bendrauja tarsi su gyvaisiais,“ – pasakojo joniškietė.

Autorės nuotr.

LAIKAS: Loreta Vilimienė sodyboje praleidžia daug laiko.

ĄSOTIS: Sienelėje įkomponuotas senas ąsotis.

LEMPA: Nedidukę geldą Loreta Vilimienė pavertė lempos gaubtu.

EGLUTĖ: Kieme akį traukia kūgio formos eglutė.

DARNA: Augalai, susodinti pagal aukštį, vienas kito neužgožia.

RŪSYS: Šį rūsį šeimininkė pamūrijo pati.

SENOVĖ: Čia daug kur pamatysi senovinių daiktų.

SKULPTŪRA: Skulptūros kartais būna rūsčios.

TVENKINUKAS: Vejoje vingiuoja upelis akmenuotais krantais, kurį lyg juosta perriša medinis tiltas.

PAVELDĖJIMAS: Nors ši „Singer“ mašina paveldėta dar iš prosenelio, kadaise dirbusio siuvėju, ji veikia iki šių dienų.

TRIMITAS: Pavėsinėje vietą surado ir sovietinių laikų trimitas.