Senos sodybos šeimininkė gyvena prisiminimais

Senos sodybos šeimininkė gyvena prisiminimais

Se­nos so­dy­bos šei­mi­nin­kė gy­ve­na pri­si­mi­ni­mais

Me­di­nė tro­be­lė ant kal­no ta­ry­tum žiū­ri į vi­sas ke­tu­rias pu­ses stik­li­niais įrė­min­tais lan­gais. Ant vi­di­nių pa­lan­gių su­sta­ty­tos stik­li­nai­tės su pa­merk­to­mis rū­tų ša­ke­lė­mis. Se­na, šim­ta­me­tė ko­mo­da, spin­ta, vi­du­ry kam­ba­rio – sta­ti­nė krosnis, šil­dan­tis tik vie­ną šei­mi­nin­kės lo­vos pu­sę. Kry­že­lis, šven­tų­jų pa­veiks­lai. Blyš­kiais or­na­men­tais siu­vi­nė­tas ta­ke­lis.

At­ro­do, jog stai­ga lai­kas Sko­ga­lio kai­me, Mi­cha­li­nos Da­ni­se­vi­čie­nės na­muo­se at­si­su­ko ma­žų ma­žiau­siai bent šimt­me­tį at­gal. Da­bar­tį iš­duo­da tik te­le­vi­zo­rius.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Šei­mi­nin­kė, per­ko­pu­si 90-etį, gy­ve­na pri­si­mi­ni­mais.

Gi­mu­si ne­to­li­ma­me Pui­do­kų kai­me, į Sko­ga­lį Mi­cha­li­na Da­ni­se­vi­čie­nė ati­te­kė­jo, jos tei­gi­mu, prieš be­ga­ly­bę.

„Die­vas man sky­rė nuo­sta­bų žmo­gų. Su sa­vo vy­ru Sta­nis­lo­vu iš­gy­ve­no­me 53 me­tus, bet jau 17 me­tų, kai li­kau vie­na kai­me. Tie­sa, duk­ra Vi­de­lė ne­to­li. Sū­nus Kle­men­se­lis – jau ka­puo­se“, – var­di­jo sko­ga­liš­kė.

M. Da­ni­se­vi­čie­nė tvir­ti­no, jog nie­kuo­met jos vy­ras jai nė vie­no pik­to žo­džio nė­ra pa­sa­kęs. Bu­vo la­bai na­gin­gas meist­ras, sta­tė tro­bas, kros­nis mū­ri­jo, kry­žius ir kry­že­lius drož­da­vo. Ma­žes­niems įtai­sy­da­vo elekt­ros lem­pu­tes, kad švies­tų. Prie sa­vo na­mų bu­vo pa­sta­tęs me­di­nį kry­žių, kai nu­vir­to – su­meist­ra­vo me­ta­li­nį, ku­ris iki šiol sto­vi.

Mi­cha­li­na Da­ni­se­vi­čie­nė gy­ve­ni­mu ne­si­skųs­tų, tik la­bai jau vie­ną ko­ją skau­dą. „Nuo pat „pun­da­men­to“, – vaiz­din­gai že­mai­tiš­kai paaiš­ki­na. To­dėl ne­bed­rįs­ta nuo sa­vo so­dy­bos kal­ne­lio nu­si­leis­ti, į Ty­tu­vė­nų baž­ny­čią nuei­ti. Ar­ba nu­lėk­ti dvi­ra­čiu. Vie­ną, dvi­ra­tį, kaip pa­ti tvir­ti­no, nu­va­ži­nė­ju­si į „sku­tus“, nau­ją nu­si­pir­ko. Dar per­nai dvi­ra­tį my­nė, duk­rai su­kel­da­ma daug ne­ri­mo. Šį­met ap­si­ra­mi­no. Vis­kam sa­vas lai­kas. Tik iki ke­liu­ko nuei­na ir at­gal grįž­ta. Ir vi­sas „spa­cie­ris“.

M. Da­ni­se­vi­čie­nė svars­tė: gal tos ko­jos skau­du­mas nuo sun­kių dar­bų, ypač jau­na­me am­žiu­je, at­si­ra­dęs? Au­go Mi­cha­li­na 12 bro­lių ir se­se­rų šei­mo­je. Jos tė­vas 53 me­tų mi­rė, vai­kai, kas tik ga­lė­jo bent ką dirb­ti, išė­jo tar­nau­ti.

Mi­cha­li­na lan­kė pir­mą kla­sę. Tuo jos moks­lai ir bai­gė­si. Bet spė­jo iš­mok­ti ge­rai skai­ty­ti, skai­tė laik­raš­čius, net kny­gas. O tuo­met iš kla­sės išė­jo žą­sų ga­ny­ti, paū­gė­ju­si – kar­vių, ki­tų gy­vu­lių.

Nors ir pa­var­gę, žmo­nės, pa­sak sko­ga­liš­kės, links­min­tis mo­kė­jo. Po dar­bų lau­kai nuo dai­nų skam­bė­da­vo. Dai­nuo­da­vo iš vi­sos šir­dies Mi­cha­li­nos Sta­nis­lo­vas su bro­liais ir se­se­ri­mi, ir ji pa­ti, ir kai­my­nai. „Kad ži­no­tu­mei, po­nia bran­gi, dar ir da­bar, pa­se­nu­si, pa­siu­ti­mo ne­pa­me­tu: no­riu ir už­dai­nuo­ti, ir už­gie­do­ti“, – šyp­so­jo­si.

Kai sa­vo šei­mą su­kū­rė, vy­ras į val­diš­kus dar­bus Mi­cha­li­nos ei­ti ne­lei­do. Lie­pė na­mus žiū­rė­ti: duk­rą ir sū­nų au­gin­ti, lai­ky­ti kar­vę, kiau­lių, avių, paukš­čių, so­din­ti dar­žus, val­gį vir­ti ir pa­na­šiai.

„Ko­lū­kio run­ke­lių nor­mas vis vie­na tek­da­vo nu­ra­vė­ti, o šiaip bu­vau na­mų šei­mi­nin­kė. Dar ir siu­vi­nė­da­vau, megz­da­vau, verp­da­vau, aus­da­vau. Ma­no ma­ma bu­vo au­dė­ja, iš jos ir iš­mo­kau“, – pa­sa­ko­jo.

Kar­tais, kai liūd­nes­nės min­tys ar pri­si­mi­ni­mai už­plūs­ta, sko­ga­liš­kė pa­mąs­to apie mir­tį. Me­tų jau daug nu­gy­ve­no, ne­ma­žai ir li­gų, ope­ra­ci­jų, ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų iš­ken­tė.

„Bet nei­ma ma­nęs Die­vas. Dar TEN man neat­si­lais­vi­no vie­ta. Dar šio­je že­me­lė­je rei­kia pa­bū­ti“, – šmaikš­ta­vo Mi­cha­li­na Da­ni­se­vi­čie­nė.

La­bai daž­nai mo­te­riai at­ro­do, jog su sa­vo ko­kius tris šim­tus me­tų skai­čiuo­jan­čia so­dy­ba lai­kui atė­jus išeis kar­tu. Suau­gu­sios, su­pra­tu­sios, ži­nan­čios vie­na ki­tos ašt­rius kam­pus, tam­sias pa­ša­les ir sau­lės nu­tvieks­tas vie­tas, kar­tu klau­san­čios pa­va­sa­rį paukš­čių čiul­be­sy­je iš nuo­sta­bos ty­lin­čių me­džių. Tik­riau­siai taip ir at­si­tiks, nes tuš­čia so­dy­ba – ir­gi mi­ru­si.

Bet kol kas ma­ma, se­ne­lė, pro­se­ne­lė ir jos so­dy­ba neuž­mirš­ta, lan­ko­ma ar­ti­mų­jų.

Au­to­rės nuo­tr.

Mi­cha­li­na Da­ni­se­vi­čie­nė sa­kė tie­siog suau­gu­si su sa­vo so­dy­ba.

Pa­va­sa­riais so­dy­ba skęs­ta paukš­čių čiul­bė­ji­me, nes ir me­džiuo­se, ir ant pa­sta­tų sie­nų pri­ka­bin­ta daug in­ki­lų.

M. Da­ni­se­vi­čie­nė, nors ir de­vy­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­si, at­min­ti­mi ne­si­skun­džia, ge­rai pri­si­me­na įvai­riau­sius nu­ti­ki­mus, vaiz­din­gai pa­sa­ko­ja.

Iš se­nų lai­kų li­kęs šei­mi­nin­kės siu­vi­nė­tas ta­ke­lis.

Ant dvi­gu­bo stik­lo lan­go pa­lan­gės – stik­li­nai­tės su pa­merk­to­mis rū­to­mis.