Naujausios
Seniūnaičiai judina kaimus
Darbas už pašalpas. Šventės. Tradicijų puoselėjimas. Dabar, kai daugelyje kaimų išnyko kultūros namai, uždarytos mokyklos, neliko pašto, medicinos punktų, dauguma kaimo rūpesčių gula ant visuomeniniais pagrindais dirbančių seniūnaičių arba bendruomenės pirmininkų pečių. O kai kur ir seniūnaičio, ir bendruomenės pirmininko pareigos užkrautos tam pačiam žmogui.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kaip pažadinti iš apatijos?
Tokį klausimą sau daugelį kartų uždavė Paprūdžių kaimo ūkininkas Vytautas Pabrėža, jau nemažai metų atliekantis ir bendruomenės pirmininko, ir seniūnaičio visuomenines pareigas.
Jo iniciatyva suremontuoti bendruomenės namai. Vienas ūkininkas nupirko patalpoms duris, kiti skyrė lėšų remonto medžiagoms. Žiemai parūpinama malkų. Seniūnija nupirko bendruomenės namų scenai ir langams užuolaidas.
Vytautas pasirūpina surengti kaime bent po 3–4 renginius per metus. Pats ieško rėmėjų. Paties žmona ir marti pagamina vaišių. Sūnus groja. Marti veda renginį. Seniūnaitis pasirūpina ir kad bendruomenės patalpos būtų šiltos.
Taip švęstos Kalėdos, Užgavėnės, vasaros ir derliaus šventės. Tai – proga kaimo žmonėms sueiti į vieną būrį, pabendrauti.
Tačiau žmonių į renginius ateina nedaug. Turi kiekvieną atskirai pakviesti, kiekvienam nusilenkti. Jei nepakvietei, neateis. Sakys: „Ai, ten susirinko kaimo grietinėlė.“
„Po renginio nieko nesinori daugiau dėl kaimo daryti, – atvirauja Vytautas Pabrėža. – Atrodo, tiek širdies įdėjai, o viso to nelabai kam ir reikia. Paskui praeina pasiutimas – ir vėl ką nors organizuoji.“
Priemiesčio specifika
Už savo veiklą seniūnaitis turi atsiskaityti seniūnijai. Savivaldybė jam skiria porą šimtų litų metams telefono išlaidoms. Transportas ir kitos išlaidos – iš savo kišenės.
V. Pabrėža svarsto, gal žmonių apatijos priežastis ta, kad čia priemiestis. Gyventojai nuolat keičiasi. Sodybas priemiestiniame kaime nusiperka vis daugiau miestiečių. Jie gyvena uždarą gyvenimą. Retas susidraugauja su kaimu.
Be to, priemiesčio gyventojams nėra labai didelės būtinybės burtis. Papramogauti daugelis važiuoja į miestą. Kai kurios balsingos moterys net repetuoti važiuoja į miesto kultūros namus.
Gal todėl kartais aktyviau į bendruomenės gyvenimą įsijungia kitų aplinkinių kaimelių žmonės. Jiems didesnis poreikis bendrauti.
Apie kaimyno mirtį sužinai iš laikraščio
„Anksčiau žmones jungdavo bendra darbovietė, – svarsto V. Pabrėža. – Kai buvo kolūkis, per šventes skersdavo kiaulę, pirkdavo "bačką" alaus. Tuo rūpindavosi darbdavys kolūkio vadovas.
Dabar kiekvienas sau... Tik iš laikraščio sužinai, kad kaimynas mirė. Nors, atrodo, galėtų rinktis į bendruomenės namus. Ten yra treniruoklis, teniso stalas, pirkti iš projekto lėšų. Mieste už tokį laisvalaikį dar tektų ir pinigus mokėti. O čia dykai.“
Aktyviausieji – užsienyje
Pasak seniūnaičio, gali būti ir taip, kad kaime liko ne tokie aktyvūs žmonės. Patys aktyviausieji, veikliausieji išvažiavo į užsienį. Daug paprūdiškių Švedijoje, Airijoje, Anglijoje. Kas nors iš giminės ar kaimynų pramina takus – ir išvažiuoja ištisos šeimos.
Kiti, likę čia, mano patrūkti bedirbdami. Nėra kada nei pramogauti, nei bendrauti.
Kurie nedirba, baigia prasigerti. Pakviesi į renginį – tai bus persigėręs, tai neprigėręs.
Daugelis gyvena iš pašalpų. Pašalpininko gyvenimas taip pat uždeda savo antspaudą.
V. Pabrėža, kaip seniūnaitis, organizuoja gyvenvietės tvarkymą. Pasitelkia už pašalpas viešuosius darbus atidirbančius žmones. „Kad paskirstyčiau darbus, savo automobiliu važiuoju. Lapus ar šiukšles išvežu savo traktoriumi. Bet atidirbinėjantiems tai nesvarbu. Pabuvo keturias valandas – ir traukia namo, nepabaigę darbo. Nesvarbu, kad traktoriaus priekaba nepilna, kad rytoj dėl pusės priekabos vėl reikės traktorių kurti“, – stebisi seniūnaitis.
Jaunimo kad ir priemiestiniame kaime katastrofiškai mažėja. Jaunų šeimų tik viena kita. Vaikų irgi – tik vienas kitas.
Pašalpininkai – vangūs, kiti – aktyvūs
Kad už pašalpas atidirbantys kaimo gyventojai vangūs, pritaria ir Pakėvio seniūnaitė Rasa Šimalienė. Moteris sako tas valandas, kai jie dirba, turi darbuotis kartu. Tuomet pasiekia rezultato.
Tačiau kiti Pakėvio gyventojai, pasak Rasos, labai aktyvūs. Nors Pakėvis irgi, galima sakyti, priemiestinis kaimas, tačiau poreikis burtis čia gajus. Kaimas draugiškas. Pavasariais į bendruomenės namus renkasi giedotojos. Jų sueina po 18 – 20. Gieda vadinamas mojavas.
Į kaimynų laidotuves taip pat sueina visas kaimas. Žmonės draugiški. Kaimas ramus. Nereikia spynų.
Vasarą organizuojamos Joninės.
Daugelis Pakėvio gyventojų jaučiasi atsakingi už savo kaimo tvarką. Tvarkosi ne tik savo kiemus.
„Labai gaila, kad neperseniausiai mirė dar jaunas žmogus Vytautas Kislauskas, – pasakoja Rasa Šimalienė. – Jis ir darbą turėjo, ir gyvenvietės grožiu rūpinosi. Iš ąžuolo išdrožė kryžių. Pastatė ant bažnytėlės kalno. Buvo proga šventei. Tą kryžių pašventino.
Jis ir suolelius pavasarį nudažydavo, sulaužytus paremontuodavo arba padarydavo naujus. Gaila, kai netenkame jaunų žmonių. Daugumai Pakėvio gyventojų – 40 – 60 metų.“
Autorės nuotr.
AKTYVUMAS: Pakėvio seniūnaitė Rasa Šimalienė sako, jog kaimo žmonės nori bendrauti.
VILTIS: Paprūdžių seniūnaitis Vytautas Pabrėža viliasi, jog kaimas pabus iš apatijos.