Seniausiam joniškiečiui sukako 104 metai

Se­niau­siam jo­niš­kie­čiui su­ka­ko 104 me­tai

Jo­niš­kie­čiui Ka­ziui Ka­zi­mie­rai­čiui, tar­na­vu­siam tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ir ko­vo­ju­siam fron­to li­ni­jo­se so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, rugp­jū­čio 18 die­ną su­ka­ko 104 me­tai. Pir­ma­die­nį Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos se­ne­lių na­muo­se „San­ta­ra“ gy­ve­nan­tį il­gaam­žį svei­ki­no Sa­vi­val­dy­bės, Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos at­sto­vai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Nuo­tai­ka nie­ka­da ne­bu­vo blo­ga

104-erių me­tų su­lau­ku­siam Ka­ziui Ka­zi­mie­rai­čiui Ka­ro ve­te­ra­nų or­ga­ni­za­ci­jos Jo­niš­ky­je pir­mi­nin­kas Juo­zas Gy­lys lin­kė­jo iš­lik­ti žva­liam ir ne­sto­ko­jan­čiam hu­mo­ro, koks vi­sa­da bu­vo. Į tai su­kak­tu­vi­nin­kas at­šo­vė: „Nie­ka­da ma­no nuo­tai­ka ne­bu­vo blo­ga“.

Vi­ce­me­rė Vai­da Alek­na­vi­čie­nė sa­kė, kad vi­si lauks vy­riau­sio ra­jo­ne gy­ven­to­jo 105 ar net 110 me­tų ju­bi­lie­jaus, svei­ki­ni­mo žo­džius ta­rė ir se­ne­lių na­mų „San­ta­ra“ at­sto­vai.

Be­veik me­tus „San­ta­ro­je“ gy­ve­nan­tis il­gaam­žis ap­lin­ki­nius džiu­gi­na sa­vo ra­my­be ir drau­giš­ku­mu. Se­ne­lių na­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Liu­ci­ja Par­čiaus­kie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, kad kas ry­tą at­si­kė­lęs se­no­lis ne ti­k pa­ts pa­si­klo­ja lo­vą, bet vi­sus pa­ta­lus, už­klo­tą glos­ty­te iš­glos­to, kad ly­giai gu­lė­tų.

Kas­dien jis, už­si­dė­jęs au­si­nes, nes ne­bep­ri­gir­di, klau­so­si ra­di­jo, mėgs­ta pa­dai­nuo­ti.

K. Ka­zi­mie­rai­tis be­veik vi­są gy­ve­ni­mą dėl jo­kių li­gų ne­si­krei­pė į gy­dy­to­jus, tad kai bū­nant 95-erių pri­rei­kė pas juos ap­si­lan­ky­ti, me­di­kai nu­ste­bo, ne­ra­dę jo me­di­ci­ni­nės kor­te­lės.

Nie­kad ne­bu­vo „su­griu­vęs“

Il­gaam­žis juo­kau­ja, kad nie­ka­da ne­bu­vo „su­griu­vęs“. Pen­si­jo­je bū­da­mas Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio ruo­že dir­bo iki 70 me­tų. Tar­na­vo ir dar­bi­nin­ku, ir ieš­mi­nin­ku, ir va­go­nų pri­žiū­rė­to­ju. Tek­da­vo bė­gius tai­sy­ti, va­go­nus re­mon­tuo­ti, ieš­mus ka­po­ti. Be­veik iki šim­to me­tų dar gy­ve­no at­ski­rai sa­vo na­me, lai­kė viš­tų.

O pir­mų­jų sun­kių dar­bų ėmė­si bū­da­mas dar vi­sai vai­kas. Tė­vas mi­rė, kai jam suė­jo vos 8-eri. Ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je Ka­zys bu­vo ant­ras pa­gal am­žių po vy­res­nės se­sers, tai­gi, di­džiau­sias vy­ras, ku­riam te­ko im­tis šei­mi­nin­ko pa­rei­gų.

1934–1935 me­tais jis tar­na­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, o pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui jau bu­vo iš­va­ry­tas į so­vie­ti­nius da­li­nius. Pra­si­dė­jus mo­bi­li­za­ci­jai, ga­vęs šau­ki­mą Ka­zys ki­tą ry­tą ke­ti­no pri­si­sta­ty­ti į šta­bą, bet jau tą pa­tį va­ka­rą na­muo­se pa­si­ro­dė ru­sų ka­rei­vis, ku­ris prieš ūki­nin­ką, šė­ru­sį ark­lius, at­ki­šo au­to­ma­tą: „Ru­ki v vierch“ („Ran­kas aukš­tyn“ – aut. pa­st.) ir iš­va­rė.

Ka­ro lau­ke Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis du kar­tus bu­vo su­žeis­tas, bet sėk­min­gai. Pir­mą kar­tą nė ne­ju­to, drau­gai pa­ro­dė per spran­dą var­van­tį krau­ją. Ant­rą kar­tą, jau va­duo­jant Ka­li­ning­ra­dą, ske­veld­ra pa­tai­kė į kai­rią­ją ran­ką.

Ka­ro nei so­vie­tų ne­ro­man­ti­zuo­ja

Ka­ro ve­te­ra­nas nei ka­ro, nei so­vie­tų ne­ro­man­ti­zuo­ja, nors ir bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liais už Kio­nigs­ber­go (Ka­li­ning­ra­do) iš­va­da­vi­mą, per­ga­lę prieš Vo­kie­ti­ją. Su­lau­ku­siam šim­to me­tų jam Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių II pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­vių, ko­vo­ju­sių an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos pu­sė­je, or­ga­ni­za­ci­jos res­pub­li­ki­nis ko­mi­te­tas su­tei­kė Gar­bės na­rio var­dą ir sky­rė II pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­vio Gar­bės ženk­lą.

„Ei­da­vo­me per de­gan­čius su­griau­tus mies­tus. Ma­tė­me lieps­no­se skęs­tan­čius ne­gy­vų žmo­nių kū­nus. Bai­sus vaiz­das“, – taip ka­rą pri­si­me­na jo da­ly­vis.

Au­to­rės nuo­tr.

JNFO_­Ne­mu­nis_­Ka­zi­mie­rai­tis_LR

104-erių Ka­zį Ka­zi­mie­rai­tį (de­ši­nė­je) svei­ki­no jo ko­le­ga ka­ro ve­te­ra­nas Vac­lo­vas Ne­mu­nis.