Naujausios
Išskirtinė ilgaamžė
Leonorą Kontrimienę su išskirtiniu 108 gimtadieniu pasveikino rajono meras Vitalijus Gailius, vicemerė Vaida Aleknavičienė, Rudiškių seniūnė Jūratė Čepskienė, Beržėnų senjorų namų vadovė Stasė Katkevičienė. O ypač mieli senolei buvo Joniškio „Saulutės“ lopšelio–darželio vaikučių (juos parengė meninio ugdymo mokytoja Gitana Šlėnė) linkėjimai ir dainelės. Ilgaamžė net susigraudino ir nubraukė ašarą.
„Leonora – tikrai išskirtinė mūsų senjorų namų senolė. Ne tik amžiumi, bet ir nuostabaus būdo, niekada nepykstanti, nepriekaištaujanti. Tas geraširdiškumas ir atlaidumas, kai žmogus stengiasi prisiminti tik gerus dalykus, turbūt jai ir padėjo išlikti žvaliai, bei sulaukti tiek metų. Nors akytės, ausytės silpnesnės, bet tikiu, kad mes dar tikrai švęsime ir 110 metų jubiliejų“, – įsitikinusi kalbėjo Beržėnų senjorų namų direktorė S. Katkevičienė.
Senolė iki šiol domisi, kas vyksta pasaulyje, pavasarį, vasarą, rudenį labai noriai būna lauke, šildosi saulėje.
108-erių močiutei skaniausi išlieka karštai rūkyta dešra, lašinukai, rauginti kopūstai, žemaitiškas kastinis, tokie „ūkiški“ valgiai, kurie suteikia jėgų. Prisimena ji ir mamos virtas košes, o ypač didžiulį, krosnies šiluma alsuojantį duonos kepalą, kurio šeimai užtekdavo visam mėnesiui.
Leonora Kontrimienė užaugo septynių vaikų – dviejų seserų ir penkių brolių – smulkaus ūkininko šeimoje Buožėnų kaime, Telšių rajone. Tėvas valdė devynis hektarus žemės. Leonora baigė tris pradinės mokyklos skyrius, kaip ir kiti vaikai, tik trys mažiausieji iš šeimos jau lankė keturias klases. Nuo 13 metų jai teko pamiršti pamokas mokykloje ir eiti pas ūkininką karvių ganyti. Rytą anksti kilusi jas išgindavo, vakare pargindavo į tvartą, kurį dar reikėdavo išvalyti, pakratyti, gyvulius pagirdyti. Po metų iš piemenės jau tapo merga ir darbai tekdavo kiti: ūkininkų kiaules šėrė, gamino valgį, grėbė šieną, darė viską, ką šeimininkai liepdavo.
Močiutė geranoriška, sako, kad jai pasisekė, blogų gaspadorių nepasitaikė. O viena ūkininkė, kuriai labai patikdavo filmus kino teatre žiūrėti, grįžusi namo kviesdavosi Leonorą ir jai pasakodavo, pasakodavo...
Niekada ligomis nesiskundė
Savaitgaliais jauna mergina traukdavo į gegužines, kur niekada nelikdavo ant suolo sėdėti. Nors nebuvo turtinga, bet kavalierių akis traukė. 25-erių sulaukusi ištekėjo už vyresnio to paties Buožėnų kaimo ūkininko, valdžiusio 15 hektarų žemės. Vestuvėms papjovė kiaulę, priruošė maisto. Jaunoji vilkėjo „bordavą suknelę“, nes baltos neturėjo.
Kai ūkį nacionalizavus tapo sudėtinga kaime išgyventi ir dukrą auginti, Leonora išvyko dirbti į Telšių trikotažo gaminių fabriką „Mastis“.
„Vyras liko kaime, o aš dviračiu kasdien 7 kilometrus iki miesto nuvažiuodavau ir po darbo vakare grįždavau. Kai vyrui kaime pabodo paskui gyvulius vaikščioti, abu įsikūrėme mieste. Dirbau fabrike išleidėja: prižiūrėdavau, kad gaminiuose nebūtų broko. Paskui, kai akys labiau nusilpo, lygindavau gaminius. „Mastis“ gamindavo kostiumėlius, kelnes, kaproninius marškinius, ten vos ne pusė Telšių miesto dirbo, daug žmonių buvo. O kur dar pieninė, elektrinė, keramikos dirbinių įmonė, – mena ilgaamžė. – Visi žmonės turėjo darbo. O dabar daug yra nenorinčių dirbti, gauna iš valstybės pinigus ir prageria. Jauni, rankas, kojas turi, tegul užsidirba.“
Močiutė sako niekada gyvenime nesiskundusi jokiomis negalėmis. Kartais net norėdavosi susirgti, tada būtų galėjusi turėdama biuletenį pailsėti. L. Kontrimienė į pensiją pagal tuometinius įstatymus išėjo 55-erių, nors mielai dar būtų bent dešimtį metelių dirbusi, nes sveikatos turėjo.
Paklausta, iš ko paveldėjo ilgaamžiškumą, senolė susimąsto: gal iš tėvelio sesers, kuri sulaukė 102 metų. Jokio ypatingo recepto močiutė neturi: visada daug dirbo ir viską valgė.