Naujausios
Sėkime su meile
JŪRATĖ MAZILIAUSKIENĖ
Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos istorijos mokytoja
Kas yra tėvynė? Vieniems – tai prasmingo, saugaus gyvenimo, galimybių pripažinimo ir savirealizacijos vieta, sava kultūra ir dvasia spindintis žmonių statinys, žavintis savus ir priimantis kitus.
Kitiems – gimtoji vieta, kurios tiesiog nėra kuo pakeisti, nes nežinai, kas tavęs laukia svetur. Rami vieta, kurioje, niekuo neišsiskirianti kasdienybė, nereikalaujanti atsakymų į jokius klausimus, ne visada skatinanti kurti ir veikti drauge.
Proginiai plakatai, ekskursijos po Lietuvą, minėjimai – šios priemonės numatytos Švietimo ir mokslo ministerijos parengtoje Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje.
Tai turėtų žmones daryti sąmoningus, iniciatyvius, besididžiuojančius Tėvyne. Tik ar jautriais ir gražiais pasakojimais apie būtinybę mylėti Lietuvą paskatinsime patriotiškumą, tautiškumą, pilietiškumą? Žmogaus ir tėvynės ryšys turėtų būti pagrįstas kiekvieno žmogaus realia veikla, atsakomybe, veikiant racionaliai.
Pasak Meilės Lukšienės, ,,žmogus savo tėvynėje turi veikti ir kurti ją”. 1990 metų Kovo 11-osios rytas. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sujudimas, zuja daugybė žmonių: deputatai, svečiai, žurnalistai. 9 valandą ryto rinkiminės komisijos pirmininkas J.Bulavas pradeda posėdį, kuriame dalyvauja 130 deputatų. Išrenkami pirmininko pavaduotojai ir sekretorius. Aukščiausioji Taryba nuo ,,1990 metų kovo 11 dienos 18 valandos bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba”.
Tada deputatai priima įstatymą “Dėl valstybės pavadinimo ir herbo”, kuriuo nutariama valstybę vadinti Lietuvos Respublika ir nuo šiol vartoti oficialų Lietuvos Respublikos valstybės herbą ir ženklą – Vytį. Posėdžių salėje kabojęs LTSR herbas uždengiamas, o jo vietoje nuleidžiama Lietuvos tautinė trispalvė. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis vardiniam deputatų balsavimui teikia Aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Deputatai pildo balsavimo biuletenius. 22 valandą 44 minutės paskelbiami istorinio balsavimo rezultatai. Už Akto priėmimą balsuoja 124 deputatai, 6 Lietuvoje gimę, augę ir gyvenantys lenkų tautybės deputatai susilaiko, prieš – balsavusiųjų nėra.
Visi – deputatai ir svečiai – gieda Valstybės himną. Salę užlieja džiaugsmo banga, kyla ovacijos, sveikinimai.
Aukščiausiosios Tarybos rūmų deputatai, dabar jau ir Nepriklausomybės Akto signatarai, į namus skirstytis pradėjo jau vėlyvą kovo 12 – osios naktį. Lauke juos pasitiko pavasarinis vėjas, lietus ir laisvės išsiilgusi žmonių minia.
Kiekvienam žmogui, kurioje valstybėje jis begyventų, nėra nieko brangesnio už laisvę. Tapome laisvi ir šventai tikėjome, kad nuo šiol Lietuva taps šiltais, jaukiais ir saugiais mūsų namais. Džiaugėmės laisve, gėrėjomės, žavėjomės ja, tik ar visi teisingai supratome šio žodžio prasmę? Ar buvome jai pasiruošę? Mąstėme apie ją?
Anot J. J. Rousseau, „Laisvė – sunkiai virškinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Juokiuosi iš suniekšėjusių tautų, kurios drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia. Vergo širdis turėdamos įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. [...] O išdidi ir šventa laisve! Jei tie vargšai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rūstesnis už sunkų tironų jungą, jie išsigąstų tavęs šimtą kartų labiau negu nelaisvės. Su siaubu bėgtų nuo tavęs kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti“.
Tik menko supratimo žmonėms atrodo, jog laisvė – tai galimybė ,,daryti ką nori“, ko trokšta tavo širdis. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais daktarė Meilė Lukšienė akcentavo, jog laisvė – sunki našta, reikalaujanti kruopštaus pasirengimo ir didelės atsakomybės: „Laisvė – tai veikti jaučiant didžiausią atsakomybę prieš savo sąžinę ir mūsų pačių kuriamą valstybę ir tautą.“
Laisvi tampame tik tada, kai dalyvaujame priimant visai bendruomenei ir sau svarbius sprendimus, kai kartu su kitais sprendžiame problemas, priimame naujus iššūkius ir išbandymus. Ne žodžiais, o darbais ir pavyzdžiu solidarumo, lojalumo, piliečių draugystės, ištikimybės tėvynei privalome mokyti ir savo vaikus.
Nuo lemtingosios Kovo 11-osios praėjo dvidešimt ketveri metai. Ne vienas susimąstome: kiek nueita, kiek padaryta. Ar tiksliai žinome, kur einame ir kur norime nueiti? Kuo galime pasidžiaugti, o iš ko pasimokyti? Be jokios abejonės, daug gražių darbų padaryta. Bet jaučiamas ir nuovargis. Daugelis pavargo nuo valdžios pažadų, vis sunkiau išgyventi dėl menko uždarbio ir augančių kainų, skalsesnio duonos kąsnio vis dar dairomasi užsienyje.
Ką gi, ,,prieš Kovo 11-ąją joks Mozė nevedžiojo mūsų keturiasdešimt metų po dykumą, kad būtume galėję pasiruošti laisvam gyvenimui. Dėl to šiandien turime daryti atgailą už visus klaidingus žingsnius“, – vis gilyn širdin sminga arkivyskupo Sigito Tamkevičius pasakyti žodžiai.
Deja, bet tenka sutikti ir su daktare Meile Lukšiene, jog mes nesąmoningai ugdome jaunimą emigracijai. Gyvenimui ten, svetimose valstybėse, kur mūsų mokykloje ugdomi idealai su politine tikrove sutampa sklandžiau ir geriau nei čia, Lietuvoje, kur vis rečiau žmogus vertinamas pagal jo gebėjimus, moralines nuostatas ir įsipareigojimus tėvynės ir visuomenės labui.
,,Po tironiškos valdžios bendruomenei reikia politiškai atsigauti. Jai reikia patriotizmo, savo istorijos suvokimo, optimizmo, o virš visko – kantrybės. Totalitarinės valdžios padarytai žalai atstatyti reikia dešimtmečių, netgi kelių kartų”, - skaitau Anne Appelbaum žodžius ir pamažu atlėgsta nerimas ir abejonės. Tikiu, kad atsigausime, būsime vieningi, mokysime ir mokysimės, nebešvaistysime laiko veltui. Kursime ir saugosime tvarką. Laikysimės taisyklių. Už kiekvieną gyvenimo patirtį atsakysime patys. Nustosime tūpčioti vietoje ir niurzgėti. Išmoksime džiaugtis. Didžiuosimės savo tėvyne ir švęsime nepriklausomos Lietuvos valstybės šventę – Kovo 11-ąją.
Ir tada ateis pavasaris. Viskas sudygs, ką sėsime. Visi žiedai užmegs vaisius, nes viską sėsime su meile. Juk būtent pavasarį žmogus savyje turi tiek daug kantrybės, tikėjimo, šilumos ir meilės.