Šeima tiki ir dangumi, ir žeme

Šei­ma ti­ki ir dan­gu­mi, ir že­me

Kel­mės ra­jo­ne, Mai­ro­nių kai­me, gy­ve­nan­tys Bro­nė ir Zig­mas Kat­kaus­kai sa­ve va­di­na lais­vės ne­su­ga­din­tais žmo­nė­mis. Jie dar sė­ja ir pjau­na, ti­ki, jog ūki­nin­kau­ti ap­si­mo­ka. Iš­ban­dė vis­ką: tu­rė­jo kar­vių ban­dą, lai­kė daug pe­ni­mų kiau­lių. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­si­rin­ko avi­nin­kys­tę. Dar pla­nuo­ja pri­si­veis­ti apie šim­tą viš­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Avis pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai

So­dy­bą Du­by­sos slė­ny­je Zig­mas Kat­kaus­kas pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vų. Čia gy­ve­na jau 40 me­tų. Prieš pen­ke­tą me­tų jis dar dir­bo pie­nve­žio vai­ruo­to­ju.

Žmo­nos Bro­nės pro­fe­si­ja – par­da­vė­ja. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu šei­ma gy­ve­na vien iš že­mės. „Keis­ta, kai žmo­nės kai­me de­juo­ja: tas neap­si­mo­ka, anas neap­si­mo­ka. Sė­di ant so­fos, gurkš­no­ja alų ir lau­kia pa­šal­pos. Man vis­kas ap­si­mo­ka. Jei­gu dir­bi, tai ir nau­dą gau­ni“, – įsi­ti­ki­nęs po­nas Zig­mas.

11 nuo­sa­vų hek­ta­rų tu­rin­ti šei­ma šiek tiek že­mės dar nuo­mo­ja­si ir tvir­ti­na, jog iš ne­di­de­lio ūkio ga­li­ma nor­ma­liai pra­gy­ven­ti.

Kol bu­vo jau­nes­ni ir pa­jė­ges­ni, lai­kė 15 kar­vių ban­dą. Vie­nu me­tu už pie­ną ge­rai mo­kė­jo. Nu­si­pir­ko trak­to­rių, ki­to­kio že­mės ūkio in­ven­to­riaus. Bu­vo lai­kas, kai šė­rė po 20 kiau­lių. Pe­niukš­les par­duo­da­vo, pri­si­dur­da­vo prie al­gų.

Prieš tre­je­tą me­tų kar­ves Kat­kaus­kai pa­kei­tė avi­mis. Ban­dą pra­dė­jo for­muo­ti nuo tri­jų avių. Da­bar jų pri­si­vei­sė tris­de­šimt.

Pir­mo­sios avys bu­vo Ro­ma­no­vų veis­lės. Ta­čiau ūki­nin­kams ne­pa­ti­ko. Lie­sos. Ve­da dau­giau avi­nu­kų, ne­gu ga­li iš­mai­tin­ti. Ša­lia jų pri­si­vei­sė miš­rū­nių, vie­ną ki­tą Ša­ro­le veis­lės. Kar­tais pa­sva­jo­ja įsi­gy­ti ir vo­kiš­kų me­ri­no­sų veis­lės avių. Tik bai­mi­na­si, kad jos ga­li bū­ti la­bai le­pios, rei­ka­lau­ti dau­giau prie­žiū­ros.

„Ma­no tė­vai vi­suo­met lai­ky­da­vo po ke­le­tą avy­čių, – pa­sa­ko­ja Z. Kat­kaus­kas. – Sa­ky­da­vo, jog avis – tai Die­vo do­va­na. Ne­reik­li, jai ne­rei­kia daug prie­žiū­ros. O mė­sa – ge­ra, anks­čiau pra­vers­da­vo ir vil­na.“

Tai ne­reiš­kia, jog avi­mis vi­siš­kai ne­rei­kia rū­pin­tis. Rei­kia šie­no, avi­žų, pa­pil­dų, vais­tų nuo kir­mė­lių. Daug lai­ko uži­ma kir­pi­mas.

Dar vie­na pro­ble­ma – pro­duk­ci­jos rea­li­za­vi­mas. Gal­būt ne­sun­ku tiems ūki­nin­kams, ku­rie lai­ko po ke­lis šim­tus.

Z. Kat­kaus­kas skai­čiuo­ja, ūky­je nau­din­giau­sia bū­tų lai­ky­ti apie šim­tą avių, tuo­met jos at­si­ves­tų apie po­rą šim­tų ėriu­kų. Juos par­da­vus, nau­da bū­tų ap­čiuo­pia­mes­nė. Be to, di­de­lį kie­kį gy­vu­lių nu­pirk­tų mė­sos per­dir­bė­jai ar mai­ti­ni­mo įstai­gos.

Šiuo me­tu Z. Kat­kaus­kas de­da skel­bi­mus į laik­raš­čius, par­duo­da gy­vas avis. Gy­vo svo­rio kai­nos nė­ra di­de­lės – eu­ras ar šiek tiek dau­giau už ki­log­ra­mą. La­biau ap­si­mo­kė­tų par­duo­ti sker­die­ną. Ta­čiau to­kiam vers­lui – di­de­li rei­ka­la­vi­mai. Rei­kė­tų pa­pil­do­mų in­ves­ti­ci­jų.

O sko­lin­tis ūki­nin­kas ne­mėgs­ta: „Vie­ną kar­tą pa­siė­miau iš ban­ko ke­tu­rių tūks­tan­čių li­tų pa­sko­lą, o ati­da­viau še­šis tūks­tan­čius.“

Ar­ti­miau­si Kat­kaus­kų pla­nai ban­dą pa­di­din­ti iki pus­šim­čio avių.

Va­sa­ra su šim­tu viš­tų

Kat­kaus­kai sa­vo po­rei­kiams dar lai­ko kar­vę, po­rą kiau­lių. „Par­duo­dam te­ly­čai­tę, nu­si­per­kam vais­tų. Iš­ra­šo ne­va kom­pen­suo­ja­muosius vais­tus, bet pri­mo­kė­ti ten­ka po 78 eu­rus. Ži­no­ma, vais­tų par­si­ne­ši pil­ną ter­bą“, – iro­ni­zuo­ja po­ra.

Sa­vo po­rei­kiams va­sa­ro­mis au­gi­na ir žą­siu­kų, an­čiu­kų, viš­tų. Pas­ta­ruo­ju me­tu tu­rė­jo 25 viš­tas. Pa­ty­rė, jog la­bai per­ka­mi na­mi­niai kiau­ši­niai: „Tik pa­ro­dyk mies­te, tuo­jau pat pai­ma. Bro­lis no­ri, se­suo no­ri, jų drau­gai ir gi­mi­nės no­ri. Taip ir iš­si­ple­čia pir­kė­jų ra­tas. La­bai leng­va rea­li­zuo­ti kiau­ši­nius. O viš­tai taip pat daug ne­rei­kia – tik le­sa­lo, švie­sos ir ši­lu­mos. Ir dar­bo ne­daug – tik kiau­ši­nius su­si­rink­ti.“

Atei­nan­čią va­sa­rą Kat­kaus­kai pla­nuo­ja lai­ky­ti apie šim­tą viš­tų. Kiau­ši­niai žymiai pa­di­din­tų šei­mos biu­dže­tą.

„Bet jei­gu tiek daug viš­tų su­gal­vo­tų lai­ky­ti ir kai­my­nas, tuo­met už­kiš­tu­me rin­ką. Nie­ko ge­ro ne­bū­tų“, – svars­to.

Kat­kaus­kai išau­gi­no tris sū­nus. Zig­mas gy­ve­na Kel­mė­je, Al­gis – Tel­šiuo­se. Tė­vams prie ūkio pa­gelbs­ti Bro­nius, gy­ve­nan­tis ne­to­lie­se, kai­my­ni­nia­me kai­me. Jis taip pat lai­ko avių. Tė­vų ir sū­naus ūkiai da­li­ja­si tech­ni­ka.

Au­to­rės nuo­tr.

Bro­nė ir Zig­mas Kat­kaus­kai ti­ki že­me ir sa­ko, jog nuo­dė­mė bū­tų neiš­nau­do­ti kai­mo erd­vių.

Avis Kat­kaus­kai lai­ko ke­lio­se pa­tal­po­se. Ėriu­kus, kai jie paaugs, at­rinks: vie­nus pa­si­liks sau, ki­tus par­duos.

Zig­mas Kat­kaus­kas sa­ko, jog gy­ve­nant iš že­mės, vis­kas ap­si­mo­ka. Tik rei­kia ne­ma­žai dirb­ti.